2020 Įžanga. Nepamenu, kokiomis aplinkybėmis rašiau šį puikų tekstą. Tikėtina, jis buvo skirtas kažkokiai didelei Dariaus Žiūros parodai. Gal kokiai retrospektyvai. Šiandien to nepamenu. Sunkiai pamenu net ir pačius čia aprašytus kūrinius. Pro atminties rūką kartais lyg ir prasimuša vienas kitas prisiminimas, bet tik tiek. Nepamenu, kur šis tekstas buvo publikuotas (nors esu tikras, kad taip buvo). Turint omeny, kad tekstas rašytas beveik prieš 15 metų, visa tai nėra svarbu. Puikus tekstas. Jo originalusis pavadinimas skambėjo štai taip: „Jei DJ būtų Dievas, o Dievas būtų Žiūra: Greatest Hits“ (2020).
>>
Pirmas: jei DJ būtų Dievas, o Dievas būtų Žiūra
Jei taip būtų, jis pradėtų vaizdu į Vilnių nuo kadaise šlovingo “Lietuvos” viešbučio stogo.
Kamera didingai rymo. Žmonių judėjimą apačioje pastebi tik įjungęs fast forward režimą. Šis, šiandien eilinis Vilniaus viešbutis, užsieniečiui byloja tik apie tai, kaip Rytų Europos šalys viena po kitos ir be nostalgijos praeities miesto kultūros ženklams virsta Jungtinėmis Kapitalizmo Valstijomis.
O čiabuviams “Lietuva” kadaise buvo vienintelė pasaulyje. Bent jau taip jie galėjo manyti. Galėjo pamiršti, kad sovietiniai architektai mėgdavo klonuoti užsienio žurnaluose matytus pastatus arba dubliuoti tą patį pastatą įvairiuose begalinės TSRS taškuose.
Identiškas viešbutis galėjo stovėti kur nors Samaroje arba Taškente. Tačiau eilinis pilietis nei žurnalų gaudavo pavartyti, nei į Taškentą dažnai skraidydavo. Todėl ir galėjo ramiai džiaugtis tuo, kad “Lietuva” – vienintelė pasaulyje.
Šiandien “Lietuva” netgi neteko teisės būti vien “Lietuva”. Naujieji savininkai jai suteikė papildomą vardą, kuris skamba dažniau, nei tikrasis. Panašiai ponas ar ponia šiandien taip dažnai papildo tūlo lietuvio vardą, kad jau visi pamiršo, kaip iš šio kreipinio šaipėsi Tadas Blinda.
Štai tokią lengvą ekskursiją suorganizavo man stabilus Žiūros vaizdas nuo “Lietuvos” stogo. O jei šios kelionės savo kūrinyje menininkas ir nebuvo numatęs, negi priešinsies akimirkos įkvėpimui?
Juk, atsidūrus prieš meno kūrinį, malonu atsiduoti pirmajam impulsui ir elgtis priešingai, nei mus moko blaivus protas. Galų gale, tai tik programos pradžia. O ji turi būti tarsi masažas – atsipalaiduoji ir kasdienybės atliekos ima tirpti. Kasdienybė tirpsta, kol protas pasiekia nesvarumo būseną.
Antras
Protas pasiekia nesvarumo būseną ir nepajunta, kad kūnas ima judėti. Lėtai. Tiek, kad justum venomis artėjantį pulsavimą.
Prieš akis – Vilniaus panorama. Žvilgsnio taškas aukščiau, todėl žvilgsnis eina toliau. Taškas virsta vertikalia linija – Vilniaus TV bokštu. Šis aukštaūgis jau daugiau nei 20 metų saugo miestą.
Vaizdas rimtai juda aplink savo ašį, tarsi haliucinacijų kankinamas traukinys, nušokęs nuo Vilniaus-Kauno bėgių ir pasileidęs ratu. Mašinistas nieko nepastebėjo, nes buvo įsijautęs į seną, pageltusį ir apiplyšusį “Šluotos” numerį.
Dabar jis studijuoja karikatūrą. Mato pagyvenusį, pliktelėjusį ponulį ir putlią jauną merginą banguotais plaukais. Tipiška sovietinio biurokrato ir jaunos meilužės parodija. Sėdi jie ten, kur dabar stovi Žiūros kamera – TV bokšto restorane. Vyriškis taria merginai: “O dabar artėjame prie įdomiausio vaizdo”. Vargšas tai sakydamas nemato, kad jie artėja prie pagyvenusios moteriškės, žvelgiančios į restoraną iš lauko pusės.
Ko tik tais laikais nebūtum padaręs, kad šeima būtų išsaugota. Gražu!
Gerai sako revizionistai – anais laikais gyvenome padoriau. Šiandien tokia situacija neįmanoma, netgi karikatūroje. Reikšmingi žmonės turi oficialias žmonas ir oficialias meilužes. Visi tai žino ir niekam dėl to galvos neskauda.
Kad ir kaip besisukčiau, vėl turėsiu pripažinti, kad Žiūros kūrinyje nėra nė vienos užuominos, kuri galėjo pažadinti šiuos prisiminimus ir svarstymus. O gal buvo, tik niekas iki šiol to nesuprato? Įdomu, kiek yra žmonių, kurie apskritai ką nors Žiūros filmuose pamatė ir suprato? Gal niekas iki šiol nėra pažiūrėjęs Žiūros filmų nuo pradžios iki galo? Gal tie filmai net neturi pabaigos?
Įdomu, kas yra svarbiau – pasiekti pabaigą ar laiku peršokti į kitą traukinį?
Trečias
Peršokti į kitą traukinį galima bet kurią akimirką. Tempas auga. Traukinys dabar realus, o mes esame jo viduje, prie lango. Lūžis akivaizdus – keičiasi ne tik greitis, bet ir vaizdo turinys bei žvilgsnio kryptis.
Jei prieš tai regėjome ta patį miestą, nufilmuotą vos gyva kamera, tai dabar matome seriją nepažįstamų vietų. Kamera strakalioja operatoriaus rankose, kartais nusimuša fokusas ir tuomet vietoje vaizdo pro langą tematome purviną lango paviršių.
Tai galėjo būti ne traukinys, o autobusas ar netgi automobilis. Įdomu, kodėl pamatęs šiuos kelionių vaizdus, pagalvojau apie traukinį? Gal visų sovietiniais laikais gimusių žmonių pasąmonėje kursuoja išprotėjęs traukinys?
Jei esu teisus, šis vaizdų komplektas atsirado menininkui įdavus kamerą keliaujantiems draugams. O jei klystu? Galėčiau išsisukti sakydamas, kad visai nesvarbu, kas filmavo – Žiūra ar jo draugai. Filmo audinys dėl to nė kiek nepakistų.
Dauguma Žiūros filmų yra tokie – vaizdo autorystė nėra svarbi. Tokį vaizdą gali nufilmuoti bet kas, tačiau tas bet kas todėl ir yra bet kas, nes nežino, jog pakanka sąmoningo impulso, kad iš normalaus piliečio taptum menininku.
Kartais atrodo, kad Žiūros filmus nufilmavo ne žmogus, o pati kamera. Kamera užlipo ant viešbučio stogo, prasmuko į TV bokšto restoraną, keliavo po svečias šalis.
Kamera – tarsi erkė, įsikertanti į kiekvieną, kuris priartėja šuolio atstumu. Op – ir nebelieka viešbučio, restorano. Nebelieka miesto.
Kevirtas
Nebelieka miesto, o vieninteliai civilizacijos ženklai – plentas, baltos juostos ir kartais pralekianti kelio rodyklė. Besvoris protas jau apsiprato su lengvu judesiu, tačiau į automobilio bamperį įsikibusi kamera pasiekia beveik pavojingą sveikatai, o gal net gyvybei, greitį.
Kamera vis dar žvelgia iš viršaus, tačiau žemė jau ne už kelių šimtų metrų, kaip buvo anksčiau, o čia pat, beveik pasiekiama ranka. Geriau jos nesiekti, nes rankos gali nelikti.
Pamenu, kartą naktį rankos važiavo buvusiu Kosmonautų prospektu Vilniuje. Vidury kelio stovėjo moteris ir stabdė pravažiuojančias mašinas. Kai moteris įlipo į rankų automobilį, ji buvo išsigandusi. Jos balsas drebėjo. Ji nerišliai pasakojo savo istoriją. Autostradoje susitranzavo Mersedesą. Mersedesas prie Grigiškių partrenkė žmogų. Mersedeso keleiviai norėjo ja atsikratyti. Jai pavyko iš Mersedeso iššokti. “Štai jis, tas Mersedesas” – pasakė ji.
Ir iš tikro – šalikelėje stovėjo Mersedesas. Jis startavo ir ėmė važiuoti iš paskos. Koja spustelėjo gazą, Mersedesas neatsiliko. Mersedesas pamėgino aplenkti – rankos pasuko vairą, koja spustelėjo gazą – ir vėl jam nepasidavė. Pamėgino nustumti nuo kelio – bendromis jėgomis rankos ir kojos išsisuko. Pralėkė kelis raudonus šviesoforus.
Niekas nežino, kaip baigėsi ta istorija. Gal dėl to, kad niekas neturėjo kantrybės laukti pabaigos. Aišku viena – rankos liko sveikos.
Penktas
Rankos liko sveikos ir nuo to karto nekreipdavo dėmesio į tranzuojančius. Nuo to karto rankos ieško paprastesnių malonumų. DJ tai supranta ir pasiūlo miegančią gražuolę melsvame fone.
Kažkur netoliese vinguriuoja povandeninės žolės. Šalia atsiranda sidabruojanti plyta, sulydyta iš fontanuose surinktų monetų. Žmonės monetas meta tikėdami, kad čia pat sugalvotas noras išsipildys. Metalo plyta – tūkstančio norų koncentratas.
Mieganti gražuolė abejinga viskam, kas yra už jos miego ribų, todėl plytos spinduliuojama energija jos nedomina. Energija skirta mums.
Malonu atsipūsti šalia objektų, kurie yra aiškūs ir lengvai įkandami netgi neišlavintam protui. Čia proto net nereikia – pakanka intuicijos, kurią tiek amžių mėgino sunaikinti Vakarų civilizacija.
O gal šis ankstyvas Žiūros objektų komplektas yra raktas ir į vėlesnius jo veiksmus? Gal neverta iš paskutiniųjų stengtis užmesti racionalaus mąstymo tinklo ant jo filmų, nuotraukų ir veiksmų? Gal aš buvau teisus leisdamasis į nemotyvuotus prisiminimus? Juk jei intuicija liepa į prisiminimus leistis, tai gal verta tai padaryti be gėdos jausmo ir sąžinės graužimo?
Be abejo, taip rizikuojame likti savo asmenybės teritorijoje ir Žiūros objektuose įžvelgti tik tai, kas neturi universalaus dėmens. Taip Žiūros objektus galime suprasti patys, bet negalime paaiškinti jų prasmės kitiems.
Teoriškai žvelgiant, tai yra idealus žiūrovo ir kūrinio būvis, kurį iš paskutiniųjų stengiasi nuneigti šiandieninė meno vartojimo sistema. Joje vertę turi tik tai, ką įmanoma nesunkiai interpretuoti.
Čia meno kūrinio vertė matuojama jame esančių universalių prasmių kiekiu – kuo šių prasmių daugiau, tuo svarbesnis meno kūrinys. Kūrinys, kurį sunku aiškinti, rizikuoja atsidurti užribyje. Kūrinys, kurio universalios prasmės pernelyg giliai paslėptos, rizikuoja atsidurti užribyje.
Žvelgiant iš minėtos sistemos perspektyvos, Žiūros kūriniai apskirtai turėtų būti diskvalifikuoti, nes juose miglotos ne tik universalios, bet ir asmeninės prasmės. Žiūros kūrinių toje sistemoje apskritai neturėtų būti. Žiūros laimei, Dievas yra jo pusėje, nes Dievas yra DJ, o DJ – Žiūra.
Todėl Dievas įjungia kitą pavarą ir mūsų kūną užlieja lėtas, tačiau taisyklingas ritmas.
Šeštas
Lėtas, tačiau taisyklingas ritmas, kas minutę mums parodo naują veidą. Filmuota ten, kur žmogus buvo pagautas – namuose, kieme ar kažin kokiuose tyruose. Veidas po veido. Ir vėl veidas. Ir dar vienas.
Galvoje įsijungia antropologinis rentgenas – prieš mūsų akis platus fizionomijų spektras. Ritmingai tiksinčios fizionomijos ir vėl mus nugali. Veidai prapuola, o tu nejučiomis imi svarstyti, kodėl vieni žmonės gyvena švariai, o kiti – skęsta purve; imi spėlioti kokioje šalyje ir kokiais metais buvo pagamintas tas palaikis apdaras, kuriuo vilkėdamas žmogus stojo prieš kamerą.
Nejučiomis imi stebėti žmogaus aplinką – kas kabo ant sienos, kas guli ant stalo ar po stalu. Stebėjimus tęsi netgi tada, kai imi suprasti, kad Žiūrai greičiausiai nerūpėjo tos smulkmenos, kurias fiksuoja tavo intuityvioji akis.
Vilties suteikia nebent žemėlapiai ir fotografijos iš lėktuvo, kuriose braižosi tyrinėjamo kaimo žemėlapis. Bet šie filmuotų ir fotografuotų portretų priedai tik dar labiau skatina antropologinį požiūrį.
O ką jeigu ant sniego ryškėjantis kaimo voratinklis simbolizuoja žmogaus gyvenimo spirales, kurias mes turėtume įžvelgti per vieną minutę portretuojamo žmogaus veide?
Iš pirmo žvilgsnio kiekvienas veidas atrodo nejudrus, sustingęs lyg būtų fotografija. Tačiau pakanka įjungti fast forward rėžimą ir veidai atgyja lygiai taip pat kaip ir pasaulis nuo viešbučio stogo. Veiduose atsiranda judesio, išraiškos ir įtampos, sukeltos juodos kameros akies žvilgsnio.
Jei gyvybė atsiranda fast forward rėžimu, kodėl jo nenaudoja Žiūra? Juk tuomet galėtume sakyti, kad Žiūra gaudo tai, kas plika akimi nematoma. Tačiau fast forward rėžimas yra vienas esminių vartotojiškos visuomenės gyvenimo principų.
Šiuo rėžimu mes dirbame, meldžiamės ir mėgaujamės malonumais. Štai kodėl tampa prasmingas Žiūros pasirinktas realaus laiko greitis.
Tačiau Žiūra gali dar lėčiau.
Septintas
Dar lėčiau sukurtas portretas yra portretas, nupieštas pieštuku ant popieriaus.
Žiūra piešė portretus ne vienerius metus. Mūsų laikams ir tokio rango menininkui tai yra keistas būdas užsidirbti pragyvenimui, tačiau Žiūrą suvokti yra taip pat sunku, kaip ir jo kūrinius.
Esu tikras, kad mažai kam, o gal net niekam, profesionaliojo meno pasaulyje neteko tų Žiūros pieštų portretų matyti. Bet pati technologija buvo ir oficialiai pristatyta aukštojo meno parodoje.
Žiūra darė tą patį – piešė portretus. Ko gero pirmą ir vienintelį kartą buvo pademonstruota tamsioji Žiūros pusė, kuri bendrame jo kūrybos kontekste atrodo dviprasmiškai.
Taip, akivaizdu, Žiūra yra užsikrėtęs portretu. Taip, pieštuose portretuose galima įžvelgti pradžią to, kas vėliau tapo filmuotu ir fotografuotu portretu. Tačiau piešti atsitiktinį portretą už pinigus yra tas pats, kas už pinigus sėdėti prekybos centro kasoje.
Šiuolaikinio meno hierarchijoje tokie portretai prilygsta taikomajam menui. Netgi tai taikomojo meno pusei, kuri labiausiai rūpinasi daikto funkcija. Pieši atsitiktinio žmogaus portretą taip, kaip portretas jam patiktų. Jei nepatiks – jo jis nepirks. O parduoti yra vienintelis tavo tikslas. Tu gauni pinigus, žmogus gauna portretą, kurio tu greičiausiai niekada nebepamatysi.
Be abejo, mums nerūpi Žiūros nupiešti taikomieji portretai. Mes netgi nenorime jų pamatyti. Tačiau atsitiktinumo kategorija yra viena esminių jo vėlesniuose kūriniuose. Nepaisant to, kad nevalingai norisi tyrinėti portretuojamų žmonių aplinką, Žiūrai ji nėra svarbi. Žiūros sukurti portretai nėra žmonės turintys vardus, gyvenimo istorijas ir vietą visuomenėje.
Geriausiu atveju, jie priklauso vienai mini-bendruomenei tam tikru metu susibūrusiai tam tikroje vietoje. Tai net nėra reali bendruomenė – ji gimsta tik Žiūros kūrinyje.
Atsitiktinumo faktorius čia yra toks stiprus, kad chronologinių ir geografinių parametrų žinojimas neduoda jokios naudos. Kaimas gali virsti bet kuriuo kitu, o nufilmuotus žmones gali pakeisti bet kurie kiti. Tačiau šis atsitiktinumo faktorius ir yra tai, kas Žiūros portretams suteikia universalią dimensiją. Tai žmonių veidai pačia bendriausia prasme.
Gali būti, kad finalinėje stadijoje būrį žmonių apskritai gali atstoti vienas atsitiktinis žmogus. O tai veda prie netikėtos išvados.
Tuomet, kai menas yra pamišęs dėl konkrečių detalių, dėl begalinių ir niekur nevedančių asmeninių istorijų, dėl pabrėžtinai individualaus požiūrio į kiekvieną mus supančio pasaulio smulkmeną, Žiūra keliauja kitur. Kuria universalius portretus, nieko mums nesakančius nei apie portretuojamus žmones, nei apie patį menininką.
Aštuntas
Nei apie portretuojamus žmones, nei apie patį menininką mes nieko nesužinome ir iš antkapinių portretų kolekcijos.
Šis mergaičių, merginų ir moterų rinkinys iš pirmo žvilgsnio makabriškas ir populistiškas, lyg būtų B kategorijos amerikoniškas filmas. Tačiau tai – tik paviršutiniškas žvilgsnis.
Ši kolekcija dar labiau apvalyta nuo aplinkos detalių ir kasdienybės šiukšlių. Tai yra aukščiausio laipsnio, švariausi portretai. Juose nėra nieko daugiau tik žmogus ir faktas, kad tas žmogus yra miręs.
Tai vis tik ko ieško Žiūra žmonių veiduose? Esu tikras, kad jis tikrai neieško mirties atvaizdo – kad ir kaip šią mintį mums norėtų įpiršti antkapinių portretų pilkuma.
Gal Žiūra kuria žinduolio, vardu Žmogus, prototipą?
O gal tarp dešimčių mirtingųjų atvaizdų jis ieško Dievo veido?
Devintas
Dievo veido galima ieškoti ir filme apie Palangą – juk veidų čia per akis. Kai kurie veidai netgi pasiekia tą stingulio laipsnį, primenantį ir kitų kūrinių portretus.
Tačiau šis filmas turi savybių, kurių nerasime jokiame kitame Žiūros kūrinyje. Šis filmas yra toks paprastas ir dokumentiškas, kad galėtų būti parodytas per TV vėlai vakare. Šis filmas užbaigs ir mūsų programą.
Jame yra muzikos, gausų šokančių ir pozuojančių gražuolių, yra beveik nuogų kūnų, akrobatinių lėktuvų ir netgi lavonas. Žiūrėdamas šį filmą smagiai pasijuoksi ir prasmingai paliūdėsi.
Tai kone vienintelis Žiūros filmas, kuris išvengia fast forward mygtuko pagundos. Žiūros kūrinių aplinkoje šis filmas – vaizdų ir jausmų fiesta, nereikalaujanti jokių intelektualinių interpretacijos triukų. Vaizdai, kuriuos matome neišvengiamai beldžiasi į kiekvieno šiuolaikinio lietuvio ir kiekvieno sovietinio žmogaus atmintį.
Gali būti, kad šis filmas beldžiasi ir į atmintį kiekvieno pasaulio gyventojo, bent kartą buvusio klasikiniame pajūrio kurorte.
Įdomu, kaip šis filmas galėtų atrodytų, jei Sovietų Sąjunga nebūtų subyrėjusi prieš 15 metų?
Dešimtas
Jeigu Sovietų Sąjunga nebūtų subyrėjusi prieš 15 metų, vaizdo kameros vaizduojamame mene būtų ir toliau netoleruojamos.
Kokiu menininku Žiūra būtų tapęs?
Aišku, taip lengvai į tokį klausimą neatsakysi.
Juk nebūtų ne tik vaizdo kameros mene, bet ir daugelio kitų smulkmenų, keičiančių mūsų sąmonę – lenkų turistų, kokakolos, svingerių vakarėlių, narkotikų, kelionių į Katmandu – nei realių, nei virtualių.
Greičiausiai ir taip Žiūra būtų menininkas, kurį visi vertina, bet mažai kas supranta.
Greičiausiai jis būtų tapytojas.
Jei taip būtų, kiekvieną savo parodą jis pradėtų vaizdu į Vilnių nuo vis dar šlovingo “Lietuvos” viešbučio stogo.
>>
Nuotrauka iš pexels.com
