Jis nedrąsiai priėjo prie stalo. Drebančiomis rankomis atstūmė kėdę ir atsisėdo. Iš lėto atsiduso ir užsimerkė. Rankos toliau drebėjo.
Štai šiai akimirkai jis jau seniai rengėsi. Atrodė, buvo šimtu procentų tikras. Nusprendė. Paskui sprendimą atšaukė. Vėl nusprendė. Ir taip milijoną kartų. Ir kam jam to reikėjo? Nė pats iki galo nesuprato. Nieko jo gyvenime netrūko. O ir egzistencinio radikalizmo jis nevertino. Kaip kiekvienam postmodernistui, jam buvo juokingas Sartro Šleikštulys.
Va štai ir sėdi dabar postmodernistas, pasidėjęs drebančias rankas ant medinio stalo. Dar kartą atsidūsta. Užsimerkęs iš lėto tiesia kairę ranką ir paliečia Ją. Virpančiais pirštų galiukais braukia šaltą paviršių. Paskui jaučia purų, minkštą ir nelygų. O tada – vėsų ir gyvą.
Prieš jį moliniame vazone auga gėlė. Botanikos jis neišmano, todėl kuo vardu gėlė nežino. Gal kaktusas. Gal alijošius. O gal kokia orchidėja. Ieškojo Jos ilgai, o kai rado, turėjo suktis kaip įmanydamas, kad Ją gautų.
Tokių gėlių niekas nepardavinėja. Tu privalai ilgai kalbėtis su jos šeimininku ar šeimininke, privalai juos pažinti ir pasiūlyti ką nors manais. Turi pats suprasti, ko jiems labiausiai reikia. O tada – pasiūlyti. Jei jie sutinka – vadinasi, pataikei. Tokios žaidimo taisyklės. Jeigu kuri nors pusė jų nesilaiko, gėlė virsta augalu be jokių galių.
Jam pavyko. Todėl dabar ir sėdi drebėdamas.
Suvalgyk gėlę, kad ir mažiausią Jos gabaliuką, ir tavęs nebeliks. Nebeliks tavo vardo, pavardės, tavo kūno ir sielos. Dulkėmis pavirs tavo pasas, drožlėmis – banko kortelės, o tavo draugai ir pažįstami neras tavęs net prisiminimuose. Tavo atvaizdo nebeliks nuotraukose.
Ne, tu neišnyksi. Tiesiog pavirsi kuo nors kitu. Kuo? Gėlės šeimininkė sakė, jog Ji (gėlė, ne šeimininkė) gali tave paversti akmeniu, slieku, jauna moterimi iš Paryžiaus, kinietiškais pagaliukais arba prakaituotais vyriškais marškiniais. Visam laikui.
Jis nusprendė, kad labiausiai jam tiktų akmuo, nors ir žinojo, kad gėlės šeimininkė nesako visos tiesos. Taip, tie penki dalykai įmanomi. Kaip ir milijardai kitų. Gėlės šeimininkė nemelavo – tiesiog nutylėjo. Jis žinojo, kad taip yra daroma – kitaip žmonės tiesiog nesiryžtų. Žmonėms nepatinka begalė variantų. Jie nesugeba išsirinkti, jei rinktis gali iš visko.
Tokių gėlių niekada nesuprasi. Jos saugo daug paslapčių ir niekada neatveria visos tiesos. Jis nebuvo tikras, ar milijardas galimybių yra tiesa. Juk pavirsi vienu. Akmeniu, žiogu, elektriniu virduliu ar šėtono garbintoju. Nesužinosi, ar tavo naujas kūnas buvo parinktas iš milijardo, ar tik tas vienas tau ir tebuvo skirtas. Tokios tos gėlės.
Štai ir dreba jis paskutinį kartą. Antro šanso Ji niekada nesuteikia. Dabar arba niekada.
Tačiau kol kas jis dar gali pasitraukti. Atsistoti, pristumti kėdę ir išsivirti kavos. Atsidaryti langą, pasirąžyti ir žiūrėdamas į saulę surūkyti cigaretę. Ir būtų viskas. Gėlė apmirtų ir jam taptų neprieinama. Tuomet jau jis turėtų laukti kito žmogaus, kuris Jos ateitų.
Taip, žmogus – dvejonių kamuojamas gyvūnas. O juk kasdien padaroma šimtai, tūkstančiai sprendimų, kurie, žingsnis po žingsnio veda žmogų vienu ar kitu keliu. Žmogus bijo, todėl stengiasi tų sprendimų nematyti.
Štai paimkit tą vietą, kurioje patys dabar esate ir sąžiningai keliaukite atgal, diena iš dienos, mėnesis po mėnesio. Ir pamatysite, kad jūsų gyvenimas sudarytas iš galaktikos mažulyčių ir kiek didesnių situacijų. Kiekviena jų vos vos kreipia jūsų gyvenimą link vietų, link žmonių, link jausmų. Jei kažkada tam tikrą valandą nebūtum praėjęs tam tikra gatve, nebūtum ten, kur esi šiandien. Ir nieko atgal nebeatsuksi – sprendei tada.
Sėdi jis prie stalo, galvą nuleidęs, vis dar užsimerkęs ir paskubom prisimena visą ankstesnį gyvenimą. Žino, kad jei Tai padarys, šių prisiminimų nebeliks. Todėl ir norisi su jais dar bent akimirką pabūti. Jausmas, kad atgal nebesitrauks pamažu stiprėja.
Jis Ją jau palietė, todėl dabar jaučia, kaip kairės rankos pirštų galiukai vis labiau kaista, o šiluma pamažu sklinda plaštaka, pasiekia alkūnę, pradeda šildyti krūtinę. Šita šiluma suteikia papildomų jėgų ir augina drąsą. Tokios tos gėlės. Kai jaučia, kad esi pasirengęs, draugiškai ir švelniai stumteli link paskutinio slenksčio.
Jis rimsta. Rankos nustoja drebėti. O prisiminimai, ką tik buvę ryškūs ir kinematografiški, virsta baltoje šviesoje skęstančiais vaiduokliais. Galvoje ima zvimbti visai kitokios mintys. Akmuo. Žiogas. Pušies spyglys. Katinas Begemotas iš Meistro ir Margaritos. Sliekas. Smilga. Samtis. Suolas. Skarbonkė. Silvestras Stalone. Viskas. Pakaks. Viskas. Jau. Dabar. Viskas. Baigta.
Kramtė iš lėto. Kartoka. Pajuto, kaip karštis pasklido po visą kūną. Toks karštis, kad nustojo jausti ir kojas, ir rankas. Akimirką pasijuto esąs švytintis ir ugnimi spjaudantis gumulas.
Staiga karštis ėmė slūgti. Grįžo rankos, kojos ir oda. Atsimerkė ir kiek nusivylęs suprato, kad žiūri į savo paties rankas. Tik jos kažkokios plonesnės. Sunkiai atsistojo ir nuėjo link durų, kur kabojo didelis veidrodis. Ir čia jį sukaustė ledas. Iš veidrodžio žvelgė jis pats. Toks jis buvo prieš penkiolika metų.
>>
Skelbta: Facebook, 2010 rugpjūčio 18 d.
