Abstrakcionizmas = formalizmas.
Formalistas nėra geras menininkas, nes jam rūpi hermetiškos dailės kalbos problemos. To mus moko sovietinės dailėtyros patyrimas.
Ta pati tradicija byloja ir tai, kad menininkas privalo savo kūriniu siekti to, kas nustatoma abstrakčiomis kategorijomis.
Geras menininkas yra antiindividualistas.
Formalistas, tyrinėdamas dailės kalbą, mąsto abstrakčiomis kategorijomis.
Dailės kalbos dalys = abstrakčios kategorijos.
Formalistas yra geras menininkas.
Cukermanas yra geras menininkas.
Skrajojantis olandas – konceptualus kūrinys (Cukermano apibrėžimas).
Konceptualistas yra menininkas, apsimetantis, kad dailės kalbos problemos jam nerūpi.
Iš tikro konceptualistas domisi dailės kalbos problemomis, tačiau jis nepasitiki jau esančiomis šios kalbos dalimis ir mėgina kurti naujas.
Konceptualizmas (taip pat) = formalizmas.
Abstrakcionizmas yra akies menas.
Akis nepažįsta logikos. Informacija kiaurai akį eina pasąmonėn.
Abstraktus dailės kūrinys yra psichoanalitiškas.
Kiekvienas abstrakcionistas turi teisę teigti, kad jo kūrinys nėra psichoanalitiškas.
Mondrianas nekentė psichoanalizės, jis manė, kad jo kūriniai yra pasaulio gelbėjimo įrankiai.
Abstraktus dailės kūrinys, nors ir yra psichoanalitiškas, nėra naratyvus.
Konceptualistas pasakoja istorijas.
Dvigubas laikas – istorijos ir jos pasakojimo.
Skrajojantis olandas yra juodas stačiakampis, drobėje ir popieriaus ritinyje pasakojantis istoriją.
Cukermanas Skrajojančio olando istoriją pradėjo 1978 metais.
Cukermano istorija pradėta kur kas anksčiau.
1978 ir mano istorija: vieneri metai iki pirmos klasės, dveji metai iki Maskvos Olimpiados, ketveri metai iki Pasaulio futbolo čempionato Italijoje.
Vatikano radijas ir Amerikos balsas.
1978 ir Cukermano istorija: Sovietų Sąjunga ir abstrakti tapyba.
1978 ir Skrajojančio olando istorija: žiema, šalta dirbtuvė ir abstrakti tapyba.
Šalta dirbtuvė ir vienas juodas stačiakampis nuo keleto iki keliolikos kartų per metus.
Šalta dirbtuvė.
Abstrakcionizmas ir konceptualizmas – abstrakti kategorija (stačiakampis) ir istorija (1978-1978-1979).
Kritika yra dailės savimonė. Kai kurie dailės kritikai įžodina.
Žodis yra logiškas. Kritikos tekstas yra loginis dailės kūrinio lukštas. Žodžiai – jo ląstelės.
Dailės kūrinys – alogiškas, kai logika – žodinė.
Dailės kritikas dairosi savo tekstui vietos.
Skrajojantis olandas palieka kritikui erdvę tarp abstrakčiosios kategorijos ir istorijos.
Neteisinga įžodinti abstraktų stačiakampį, nes jis svarbus tik tiek, kiek žymi istoriją.
Netikslinga įžodinti istoriją, nes ji – Cukermano.
Tarp jų – mano istorija.
Skrajojantis olandas žymi laiką, kuris nėra mano.
Aš gimiau 1972, todėl Skrajojančio olando laikas nuo tam tikros akimirkos teka kartu su manimi.
Apie tai aš nežinojau.
Lengva pamiršti savo laiką. Visuomet norėjau jo neprisiminti. Pamiršti laiką būdavo malonu.
Cukermanas išmoko uždrausti sau mėgautis laiko užmarštimi.
Cukermanas prisimena savo istoriją.
Tai jo istorija, todėl aš negaliu prisiminti kartu su juo. Nebelieka nieko kito, kaip prisiminti savąją.
Buvo skaudu.
>>
Skelbtas: Šiaurės Atėnai, 1998 balandžio 4 d., Nr.13 (407)
