Nuo tų laikų, kai Karlas Marksas išrado kapitalizmą, mažai kas pasikeitė. Viskas sukasi ratu. Poreikis veikia pasiūlą, o pasiūla koreguoja poreikius. Kai tema tampa globaliai aktuali, lyg grybai po lietaus ima dygti šios temos žinovai, kurie yra pasirengę patenkinti žinių ištroškusios auditorijos alkį.
Vadovaujantis šia logika, galima spėti, kad žmogaus ir technologijų sužadėtuvės šiandien yra viena iš aktualiausių skaitmeninio pasaulio temų.
Nemaža dalis LOGIN konferencijos pranešėjų kalbėjo būtent apie tai.
Terminatorius sugrįžta
Vienas jų pokštavo – Arnoldo Švarcnegerio “Terminatorius” šiandien yra populiariausia iliustracija visose skaitmeniniams reikalams skirtose konferencijose. Terminatoriaus grimu padengtą Arnoldo veidą ir Vilniuje matėme ne vieną kartą.
Tiesa yra dar viena.
Nors žmogaus ir technologijų sužadėtuvės yra jau įvykęs faktas, apie vestuves ir pirmuosius šios santuokos kūdikius kalbėti dar anksti. Kol kas mūsų dėmesiui – tik kiborgų civilizacijos propagandai skirti eksperimentai.
Ką matėme LOGIN’e?
Nuotrauką visą gyvenimą kurčios moteris, kuri ėmė girdėti tuomet, kai klausos aparatas buvo prijungtas prie jos “klausos nervo” (rašau tai kabutėse, nes rašau žmonių, o ne mokslo kalba).
Matėme dešimtis visokiausio plauko robotų. Kai kurie iš jų taip puikiai imitavo žmogaus judesius, kad žiūrovai graudinosi matydami, kaip tuos robotus spardė juos pagaminęs žmogus.
Girdėjome apie dešimtis įvairiausių technologinių sprendimų, šalia kurių galime padėti lentelę su didingu užrašu “Naujosios technologijos humanizmo labui”. Tiesa, šis “humanizmas” kol kas teliečia keletą žmonių turtingiausiose pasaulio šalyse.
Tikėtina, kad tas pačias nuotraukas, tuos pačius filmus ir tuos pačius aparatus šiuo metu mato panašių konferencijų lankytojai visame pasaulyje.
Kiborgų striptizas
Visa tai – naujųjų technologijų cirko dalis.
Gal net tiksliau būtų pasakyti, jog tai – startupų kultūros (arba, kito pranešėjo žodžiais tariant, startupų scenos) dalis.
Kol padaryta mažai, reikia labai daug apie tai kalbėti. Tuomet surandi investuotojų, kuriems tavo kalbos patinka. Gauni pinigų, už kuriuos gali… dar daugiau kalbėti!
Tai – bendroji šiuolaikinio kapitalizmo logika, kuri trokšta spektakliu paversti netgi istoriją apie tai, kaip aklasis atgavo regėjimą, nes jo akis pakeitė į kūno sistemas integruota kamera.
Šiandien kapitalistinis spektaklis labiausiai mėgsta istorijas, kuriose pagrindinius vaidmenis atlieka ne Holiduvo žvaigždės, o paprasti, tačiau tikri šios žemės gyventojai. Mums jau nebereikia Arnoldo. Mums duok kokį Džoną iš Bristolio.
“Mes sugrąžinsime jums regėjimą. Tereikia pasirašyti sutartį, kuria jūs leisite savo asmeninę istoriją paversti visapusiška propagandos kampanija”.
Tad nėra ko šiurpti matant “žmogų-kiborgą” (išmaniąją anteną į galvą įgręžęs Neilas Harbissonas).
Taip pat nereikia stebėtis, kai Hannesas Sjobladas pasakoja apie jo rankoje įmontuota čipą.
Nieko keisto, kai pranešimo pabaigoje ant scenos jis pakviečia tatuiruočių meistrą ir vieną savanorį, kuriam čia pat į ranką įmontuojamas toks pats čipas.
Juk – apsimoka. Turėdamas rankoje čipą, gali vienu mostu atrakinti telefoną, kompiuterį ar elektronines duris. Arba panaudoti jį vietoje “Ačiū” kortelės.
Visa tai – spektaklis, kuris padeda minėtiems vyrukams pakeliauti po pasaulį ir užsidirbti duonai ir dešrai.
Kas nenorės iš arti pamatyti žmogaus su antena, kyšančia iš pakaušio?
Kam nesuvirpės širdis matant, kaip realiu laiku žmogus paverčiamas kiborgu?
Net jei tai – lengvas ir švelnus kiborgizmas. Juk mūsų individuali asmenybė nepasikeitė dėl to, kad į ranką buvo įmontuota grūdo dydžio elektroninė kapsulė, ar ne?
Geroji žinia – kiborgas gimė!
Kiborgai mus taip traukia dėl to, kad mes mylime sci-fi. Arnoldo Terminatorius įsilaužė į mūsų fantazijas, o Frankenšteinas šiandien – jau tik vaikams skirtos kino produkcijos herojus. Nebepastebime, kad dauguma mūsų jau esame šiek tiek kiborgai.
Kiborgą sugalvojo ne rašytojai. Tai – padorių mokslininkų kūrinys, idėja, pasaulį išvydusi 1960 m. Padorūs mokslininkai rimtai galvojo kaip palengvinti kosminėse ekspedicijose dirbančių astronautų gyvenimą. Logiškas sprendimas – pasitelkti kompiuterines technologijas, kurios padėtų žmogui atlikti tam tikras funkcijas, jam pačiam to nė nepastebint. Štai – viskas paprasta ir visai nebaisu.
Minėtas švedas Hannesas Sjobladas nurodė kelias teritorijas, kuriomis domisi žmonės, praktikuojantys “biohacking” (kaip visada, išversti šiuolaikinius terminus į lietuvių kalbą yra velniškai sudėtinga).
Yra tie, kurie eksperimentuoja keisdami biologines formas. Tai – “pasidaryk pats” botanikų ir zoologų būrelis, kurių veiklą skatina smarkiai kritusios laboratorinės įrangos kainos. Štai jau greitai iš “Bento Lab” galėsite parsisiųsti nedidelę dėžutę, kuri jums padės ištirti savo ir savo artimųjų DNR.
Yra maniakiškai renkančių duomenis apie savo kūną ir protą (“Quantified Self” trendas). O tada – pagal duomenų išvadas koreguojantys savo gyvenimą.
Į “žmogaus kūno hakerių” kompaniją patenka ir tatuiruočių meistrai, auskarų vėrikai ir net sportininkai, ieškantys maksimalaus kūno išnaudojimo būdų.
Ir nepamirškime tų, kurie save vadina “grinders”. Nesigilinant į smulkmenas, šiai subkultūrai galėtume priskirti abu LOGIN kiborgus, į kurių žmogiškus kūnus yra įsriegta kibernetinės aparatūros.
Keista, kad švedas nepaminėjo plastikos chirurgų. Jie čia taip pat puikiai įsipaišytų.
Kuris iš jūsų nėra hakeris?
Ponas Sjobladas teisingai mums priminė – nors išgirdę žodį “hakeris”, visų pirma įsivaizduojame kibernetinius nusikaltėlius, pats terminas kadaise reiškė gerą humoro jausmą turintį žmogų, kuriantį technologija paremtus pokštus.
Tad “biohacking” iš esmės reiškia netikėtus, išmanius būdus įsiveržti į žmogaus kūną ir jį transformuoti. Kartais – kad būtų linksmiau. Arba – gražiau. O kartais – nes apsimoka.
Šią kūno ir proto transformaciją gali skatinti ir ideologinės priežastys – tikėjimas, kad tik susiliejus žmogui su technologijomis bus žengtas kokybiškai naujas žingsnis gyvybės evoliucijoje.
Kažkur netoliese malasi ir jaunesnieji transhumanistų broliai – darytojai, kurie dažniau save vadina anglišku makers. Šis iš numirusių prisikėlęs “pasidaryk pats” judėjimas taip pat buvo gausiai konferencijoje reprezentuotas.
Jei kiborgų Marijos Žemėje kol kas mažoka, tai meikerių – per akis. Konferencijoje jie ir rodė, kaip dirba ir kalbėjo. Netgi ideologiškai skirstėsi – alternatyvus, horizontaliai organizuojamas “Technariumas” ir labiau komercinis, švarus “Green Garage”.
Visur ta pati hakeriška idėja – kaip pasidaryti ką nors pačiam ir pasidalinti tuo su kitais?
Meikeriai taip daro daiktus, kartais paprastus, kartais – elektroninius, biohakeriai – gamina naujus žmogaus kūnus. Kartais ką nors nupjaudami, o kartais – pridėdami elektroninių detalių.
Ar tu esi kiborgas?
Jei turi dantų implantų – šiek tiek. Jei tavo aparatas skaičiuoja, kiek žingsnių per dieną nupėdini – taip pat judi teisinga, kiborgiška kryptimi. O virtualios realybės akinių geriau nė nebandyk – greičiausiai patiks, o tada kelio atgal nebebus.
Tikras kiborgas. Ir be elektronikos
Beje, visą būrį, gal kelias dešimtis, o gal net ir kelis šimtus tikrų kiborgų prieš metus Donetsko oro uoste susprogdino prorusiški separatistai, vedini vadeivos, pravarde Motorola.
Donetsko oro uoste įstrigę Ukrainos savanoriai kelis mėnesius gyveno betoniniuose griuvėsiuose apšaudomi artilerijos ir tankų. Jie taip ilgai laikėsi be jokios pagalbos, kad priešai juos praminė “Donetsko kiborgais”.
Galų gale, buvo susprogdintas pastatas, kurio apatiniuose aukštuose kiborgai slėpėsi nuo bombų ir kulkų. Dauguma jų žuvo po nuolaužomis ir griuvėsiais. Donetsko oro uostą užėmė Motorolos kareivos, o žiniasklaida toliau kūrė kiborgo legendą.
Ukrainietiški kiborgai neturėjo į galvas įmontuotų antentų ir čipų rankose. Ir ginklai jų buvo prasti. Liudininkai pasakojo, kad antžmogiais juos pavertė išskirtinė jų drąsa ir dvasios stiprybė.
Donetsko kiborgų istorija mums dar kartą primena apie tai, kaip paskutinį šimtą metų judėjo Vakarų civilizacija.
Mes galima paploti žmogui su antena. Galima paploti ir tam, kurio gyvenimas tapo puikus, nes jis dabar gali atrakinti savo telefoną nevesdamas jokio slaptažodžio. Pakanka rankoje įmontuoto čipo. Galime netgi ploti “Volvo”, kuris išsikėlė tikslą iki nulio sumažinti žuvusių šio modelio automobilio vairuotojų ir keleivių skaičių.
Visa tai – žaidimai.
Kiborgai tikrai bus sukurti, tačiau juos pagamins ne šoumenai. Kiborgus kurs karo pramonė.
Ir kol vargšai studentai sugalvos, kaip pagaminti pigią ir masiniam naudojimui pritaikytą regėjimo ar klausos aparatūrą, gali tiesiog nebelikti tų, kuriems šių aparatų reikės.
Optimistinės išvados
Gerai. Tarkime, karo nebus.
Tarkime, kad dar šiais metais žmonija draugiškai susitars daugiau nenaikinti vieni kitų bombomis, kulkomis ir dronais. Nebegamins bepiločių karo lėktuvų ir kokių nors išmaniųjų kulkosvaidžių.
Štai ir paklauskime – o jei pasaulyje stotų visiška taika, kokią tuomet matytume ateitį?
Pirma: po kelerių metų mūsų kūnai bus prikimšti elektronikos.
Tuo galime būti tikri – juk taip bus tiesiog patogiau. O kai elektronika ima veikti daugumos kūnuose, priešintis tam bus tiesiog absurdiška.
Juk dar prieš 15 metų mums būtų pasirodžiusi absurdiška mintis, jog galėtume nuolat nešiotis aparatą, kuris bet kam leis mus pasiekti bet kuriuo metu. O štai šiandien būtent telefono ekranas dažniausiai yra dalykas, kurį paskutinį pamatome užmigdami ir pirmą – pabusdami.
Baisu?
Nė trupučio. Juk dar anksčiau lygiai taip pat vakarais ir rytais santykiaudavome su žadintuvu.
Antra: Jei turėčiau proto ir sugebėjimų, šiandien kurčiau startupą, kuris gamintų seniems žmonėms pritaikytas skaitmenines technologijas.
Apie tai LOGIN’e kalbėjo IBM technologė Susann Keohane, kuri savo klasikine apranga gerokai skyrėsi iš tradicinės hipsterių minios ir galbūt dėl to susilaukė labai menko auditorijos susidomėjimo.
O juk ji ir kalbėjo būtent apie tai – startupų jaunuoliai kuria technologijas tokiems pat kaip jie jaunuoliams. Tuo tarpu senjorai, kurių gyvenimas ir problemos susvetimėjusioje industrinėje visuomenėje tiesiog prašyte prašosi pagalbos ir tą gyvenimą lengvinančių technologinių sprendimų yra visiškai ignoruojami.
Nebūdami “web native”, jie sunkiai gali įsisavinti jaunikliams skirtos technologijos standartus.
Trečia: jei turite vaikų – būtinai jiems parodykite meikerių dirbtuves.
Jei neturite vaikų – būtinai nueikite patys. Tai jums padės geriau pasirengti nenuspėjamam rytojui nei dar viena konferencija apie skaitmeninio marketingo subtilybes.
>>
Skelbta: Linkedin, 2016 gegužės 7 d.
>>
Nuotrauka iš pexels.com
