Kadangi kelioms dienoms teko pakeisti automobilį, o visus įprastus garso įrašus palikau senajame, nusprendžiau paklausyti radijo.
Štai ką išgirdau šį rytą.
Pirmiausia – naujiena apie tai, kad Vyriausybė steigia “komisiją-komitetą”, kuris spręs paminklo Basanavičiui klausimus. Kultūros ministeris teigė, kad paminklo statybą turi finansuoti ne tik valstybė, bet ir “piliečiai”.
Po to išklausiau pokalbį apie tai, ar bus Lietuvoje ekonominė krizė.
Dalyvavo verslininkas Avulis, eksperta Mačiulis ir baibokas iš Seimo (komiteto pirmininkas). Neapsisprendžiu, kaip jį pavadinti – neoliberalu ar neonaciu.
Pokalbio išvada: krizė bus.
Priežastis, nulemsianti krizę: Verslas turi labai daug pinigų, o jei reikia daugiau – gali jų lengvai gauti (Avulis). Deja, Lietuvoje nėra “darbo jėgos”, kurią verslas galėtų nusamdyti ir taip pagyvinti ekonomikos kilimą. Todėl ekonomika stagnuos (Mačiulis), o tai ir yra krizė.
Kas dėl to kaltas?
Statistikos departamentas, kuris falsifikuoja “bedarbių” skaičių. Diskusijos dalyviai tvirtino, kad “bedarbių” Lietuvoje nėra. 150 000 bedarbių – tai tiesiog prieštarauja logikai.
Vyriausybė, kuri visaip riboja “darbo jėgos” iš užsienio įsivežimą. Pasakota, kad “darbo jėga” iš Ukrainos yra įsivežama per Lenkiją, nes ten procedūros paprastesnės.
Universitetai, kurie rengia ne “darbininkus”, o “mokytojus” ir “protestuotojus”. Didžiumą universitetų derėtų uždaryti arba transformuoti į “darbininkus” ruošiančias kolegijas. Vaikus mokyklose būtina mokyti ne humanitarinių, o tiksliųjų mokslų, nes “to reikia Lietuvai”.
“Pensininkai”, kurie vis dar nori dirbti. Juos reikia tuoj pat atleisti, ypač dirbančius valstybės institucijose. Seimo nario manymu, šie žmonės “kabalioja tarp dangaus ir žemės”, suprask – yra vaikščiojantys lavonai, kurie tik užima kitų vietą.
Valstybės institucijos, kurių yra labai daug ir jose be jokio tikslo vegetuoja daugybė potencialios “darbo jėgos”. Šie žmonės pokalbyje vadinti “aparatu”. “Aparatą” tuoj pat reikia mesti į gatvę – taip jie taps arba “darbo jėga”, arba “verslininkais”.
Įdomiausią įžvalgą pateikė Seimo narys: Lietuvos bėda – ilgalaikės strategijos neturėjimas. Štai, pažiūrėkit, į Skandinaviją. Juk “Skandinavija prieš 30-40 metų buvo toje pačioje “balanos gadynėje”, kaip ir Lietuva, bet pavarė į priekį, nes turėjo strategiją”. Prieš 40 metų? 1976 metais Skandinavijoje buvo “balanos gadynė”?
Taip pat pokalbio dalyviai baksnojo į Singapūrą – panašu, kad ši valstybė pamažu tampa mūsų politiku bei verslininkų idealu, kuriuo derėtų sekti ir Lietuvai.
O man įdomiausia buvo tai, kad pokalbio dalyviai kaip ugnies vengė žodžio “žmogus”. Žmonių pokalbyje nebuvo – tik “bedarbiai”, “darbo jėga”, “aparatas”, “emigrantai”, “verslininkai”. Nebuvo netgi politiškai korektiško “senjoro” – tik “pensininkas”. Nebuvo “piliečių”, kurių pagalbos tikisi Kultūros ministras, ręsdamas paminklą Basanavičiui.
Iš kitos pusės – gero gyvenimo (kaip Skandinavijoje ar Prancūzijoje) taip pat reikia ne žmonėms. To reikia “Lietuvai”.
Jei savęs tarp minėtų biopolitinių grupių neradai – tu laimės kūdikis. Artimiausiais metais krizė tau negresia.
Tačiau, žinok, jei priklausai bet kuriai iš šių kategorijų – tau šakės. Va tau – krizė garantuota. Artimiausiu metu tave visokiais būdais tvarkys – mėtys tai šen, tai ten, stumdys, pirks ir parduos. Sakys, kad tavęs nėra, nes statistika – suklastota. Vys į gatvę ir tikėsis, kad išgyvensi. Arba – nugaiši ir taip užleisi vietą kitiems, kurių išlikimo sugebėjimai stipresni. Karts nuo karto tavęs prašys pinigų paminklams finansuoti.
Nes to reikia “Lietuvai”.
>>
Skelbta: Facebook, 2016 m. rugpjūčio 11 d.
Nuotrauka iš pexels.com
