Nežinau, kodėl parašiau šį tekstą. Tokį ilgą, chaotišką ir niekur nevedantį.
Galvoje ėmė mirksėti lemputė, o pirštai pradėjo bėgioti klavišais. Prieš tai pora savaičių vaikščiojau galvoje dėliodamas atskirus gabalus ir jau tada žinojau, kad raštas bus velniškai ilgas.
Jį skaityti bus sunku, nes nėra jokio siūlo, kuris sukabintų atskirus fragmentus. Tekstas nervingai mėtosi į šonus, kartais atsitrenkia į sieną, o tada šoka pora skyrių atgal. Jis toks painus, kad net nesugebėjau jam sugalvoti padoraus pavadinimo. Blogai – pavadinimas šiandien būsimam skaitytojui duoda užuominą apie tai, kokių gėrybių jis ras.
Būsiu sąžiningas – nieko doro čia neaptiksite.
Šis tekstas nesuteiks jums žinių, išmanymo ar vertingų įžvalgų. Jame yra daugybė klausimų, tačiau – nė vieno atsakymo.
Jis nepristato jokio požiūrio. Nebent – žvalgymosi po pasaulį metodą, kurio esmė –uždavinėti klausimus tuomet, kai viskas lyg ir yra aišku.
Tekstas prasidės atsitiktiniame taške ir baigsis taip pat netikėtai. Be išvadų ir apibendrinimų.
Būsiu atviras. Aš jūsų vietoje šio teksto neskaityčiau.
*
Įsivaizduokite.
Vienoje Vilniaus gatvėje ritmingai dunda būgnai. Dundėjimas aidu šokinėja nuo namų sienų. Ratu sustoję jauni žmonės linguoja į būgnų ritmą. Pasigirsta skanduotė: Už laisvą Rožavą, šalin Erdoganą! Po kurio laiko garsai ima pintis, skanduotė ištirpsta ore. Jaunuoliai seka būgno ritmą, o ne skanduotės prasmę.
Netoliese stovi policijos automobilis šviečiančiais žibintais. Žibintų spinduliai nukreipti į protestuojančią grupelę. Policininkai, vyras ir moteris, nuobodžiauja maigydami išmaniuosius.
Būgnas dunda, protestuotojai linguoja, praeiviai eina pro šalį, saulė leidžiasi. Protestas primena religinį ritualą – paslaptingą ir neturintį jokio kontakto su jį supančiu miestu. Praeiviai nieko nesupranta, todėl eina pro šalį nė nestabtelėdami. Uždaras protestuotojų ratas nekviečia prisijungti.
Kolega šypsosi pastebėdamas, kad mes protestuojame visiems patogiu laiku – dažniausiai po darbo ar laisvomis dienomis. Ir šio protesto laikas sutampa su organizacijos, kuriai protestas dedikuotas, darbo pabaiga. Organizacijos darbuotojai protesto metu greičiausiai jau šildosi vakarienę.
Pro šalį praeina kitas kolega. Jo ryški apranga ir žaismingas šuo sulaukia daugiau dėmesio. Net abu policininkai, lyg robotai, tą pačią akimirką pakelia akis nuo telefonų ir nulydi spalvotą personažą. Jiems įdiegta pasaulio suvokimo programinė įranga signalizuoja, kad toks žmogus gali būti pavojingas visuomenei. Tačiau pilietis ir šuo ramiai praeina pro šalį.
Policininkai grįžta prie savo telefonų.
*
Rožavos istorija Lietuvoje sukėlė mažai bangų.
Žiniasklaida taupiai informavo, jog JAV kariuomenė traukiasi iš kurdų teritorijos Sirijoje ir užleidžia vietą turkams. Kurdai ima skalambyti pavojaus varpais, nes žino, jogturkų atvykimas jiems geruoju nesibaigs.
Vienas kitas bičiulis socialiniuose tinkluose kukliai atspindėjo tą istorijos dalį, kuri buvo nutylėta daugumos mūsų kanalų.
Kas yra Rožava?
Tai yra kurdų autonominė teritorija Sirijoje, šalia Turkijos sienos. O kurdai yra didžiausia tauta pasaulyje be valstybės. Daugiau apie Rožavą ir kurdų bei turkų santykius galite paskaityti štai čia.
Turkų kariuomenei žengus į Rožavą, šioji akimirkai tapo tašku, kuriame buvo sprendžiamas mūsų dienų demokratijos klausimas. Aštresnieji stebėtojai būtent taip bandė radikalizuoti situaciją. Rožava yra lyg balta varna regione – atsisakanti religijos viršenybės ir skelbianti lyčių lygybę.
Radikalieji stebėtojai sakė, kad jei Vakarų pasaulis leis turkams sudoroti kurdus, parodys, jog demokratijos vertybės yra šūdo vertos. Nes Rožavoje patys žmonės bando demokratiją nuo nulio sukurti.
Įdomi buvo ir prognozė, kad turkų karinė invazija greičiausiai išlaisvins tūkstančius buvusių ISIS kovotojų, kalinamų šiose žemėse įrengtuose kalėjimuose.
Komplikuota.
Reikia protestuoti? O gal siųsti viską velniop? Kuo daugiau galvoji – tuo daugiau klausimų.
Vakarai dešimtis (jei ne šimtus) metų demonizavo islamą, „kūrė“ demokratijas irakuose ir afganistanuose, keikė fundamentalistus už terorą Europoje ir Amerikoje, o štai dabar staiga nusprendė, kad nieko tokio, jei 10 000 fundamentalistų karių bus paleisti laisvėn?
Sakydamas, jog Vakarai „kūrė“ demokratijas, juokauju.
Vakarai niekada ir niekur demokratijų nekūrė. Net paviršutiniško žvilgsnio į, pavyzdžiui, Afrikos 20 a. istoriją pakanka, kad suprastum, jog demokratija buvo ir tebėra mažiausias prioritetas iš tų, kuriuos šiame žemyne turėjo buvusios kolonijų valdytojos.
Įtakos išsaugojimas, leidžiantis ir toliau gauti maksimalios ekonominės naudos visada buvo esminis Vakarų tikslas. Jei kas norite sužinoti daugiau, rekomenduoju štai šią knygą.
Tačiau galime užduoti ir nepatogesnių klausimų.
Pavyzdžiui, kas sakė, kad demokratinė sistema yra privaloma visame pasaulyje? Juolab, kad šiandien jau sunkiai surastum sąžiningą politiką, kuris sugebėtų paprastai paaiškinti, kas yra demokratija ir koks jos esminis privalumas prieš kitas politines sistemas.
Ar tikrai Rožavą reikia ginti dėl to, kad kurdai ten bando kurti radikalią Vakarietiško tipo demokratiją?
Žodis „radikali“ yra svarbus, nes toli gražu ne visos Vakarų demokratijos gali pasigirti atsikračiusios religijos įtakos socialiniam gyvenimui ir išsprendusios lyčių lygybės klausimus.
O jei kurdai nebūtų demokratiškai nusiteikę – ar tuomet turkų invaziją galėtume pamiršti?
O gal Rožavą ginti reikia tiesiog dėl to, kad ten gyvena žmonės?
Milijonas reikalų. Ir kaip viską aprėpti?
*
Beje, panašu, kad mūsų Valstybė šiame konflikte palaiko turkų pusę. Neteko girdėti, kad kokie nors aukšto rango valstybės pareigūnai apskritai ką nors būtų šiuo klausimu pasakę. Tačiau čia yra kaip sykis tas atvejis, kai tyla yra iškalbinga.
Užsienio reikalų ministerijos puslapyje pavyko rasti tik dvi naujienas, kuriose paminėta Turkija.
Viena naujiena informavo, kad Ankaroje vyko Lietuvos ambasadorių regioninis susitikimas. Jo metu, be kitų reikalų, Turkijos užsienio reikalų ministrams mūsiškiams pristatė ir Turkijos požiūrį į situaciją Sirijoje. Antras, kiek ankstesnis pranešimas, pasakojo apie tai, kad Lietuva, Latvija ir Estija Ankaroje paminėjo Baltijos kelio 30-ąsias metines.
Ar ne ironiška? Pasakoti apie seną sukilimą šalyje, kurios kariuomenė maždaug tuo pat metu keliavo marinti sukilimo kaimyninėje valstybėje?
*
Užmečiau akį į Vakarų vartotojui skirtą Rožavos kovotojų puslapį Facebooke.
Leidžiantis juo žemyn, neapleido jausmas, kad tai nėra tiesiog informacinis puslapis. Tai yra propagandinis įrankis, sukonstruotas tokiems, kaip aš – demokratiškai nusiteikusiems Vakarų piliečiams.
Greičiausiai dėl to pagrindinis „naujienų“ blokas tuo metu buvo pranešimai apie Rožavos pusėje kovojančius ir žūstančius Vakarų šalių piliečius.
Šio puslapio apžiūra neišvengiamai priminė prieš keletą metų vykusį Ukrainos ir Rusijos karą, kurį sekiau žymiai atidžiau. Sekti buvo paprasta, nes nebuvo kalbos barjero.
Tą kartą buvau internete nukeliavęs toli ir giliai. Mačiau siaubingų dalykų. Pakeliui viskas susipynė į neišmezgamą emocijų kamuolį.
Labiausiai sukrečiantis buvo suvokimas, kad šiandien normalus žmogus jau nebegali atskirti propagandos aparatų kuriamos tikrovės nuo tiesos.
Mes tiesiog neturime nei galių, nei įrankių patikrinti begalinio informacijos srauto. Belieka labai nepatikimas „tikiu/netikiu“ metodas.
Įsivaizduokite.
Motorola, vienas iš populiariųjų separatistų vadų, stovi griuvėsiuose. Visą foną nuklojusios kalnuotos nuolaužos yra tai, kas liko iš Donecko oro uosto.
Jei primiršote – priminsiu.
Donecko oro uosto istorija (pirmas mūšis ir antras mūšis) buvo išskirtinė Ukrainos ir Rusijos karo dalis. Būrelis ukrainiečių gynė oro uostą daugiau nei metus – visiškai apsupti ir nuolat atakuojami. Jie laikėsi taip atkakliai (arba – beprasmiškai), kad priešai juos praminė kiborgais. Pamažu oro uostas virto didžiuliu betono laužu, o siauras koridorius, kuriuo į oro uostą galėdavo patekti ukrainiečiai – nuolat apšaudomu mirties keliu.
Viskas baigėsi tuomet, kai separatistai susprogdino patalpas virš rūsio, kuriame buvo užsibarikadavę Ukrainos savanoriai ir palaidojo šiuos po betono laužu. Donecko mūšio tikrovė baigėsi ir persikėlė į propagandos istorijas.
Jei turite laiko – štai jums du trumpi video. Pirmame – trumpa ukrainietiška apžvalga. Antrame – „Vice“ filmas, sukurtas iškart po oro uosto užėmimo ir pristatantis kitos pusės požiūrį.
Realistiškiausius reportažus anais laikais rašė Sergejus Loiko, vienintelis žurnalistas, kuris Donecko oro uoste lankėsi finalinėmis mūšio dienomis. Čia bus jo nuotraukų, o straipsnių, rašytų JAV spaudai susirasite patys. Vėliau Sergėjus Loiko parašė ir knygą apie šį mūšį, tikrove paremtą romaną „Oro uostas“, kuris ir į lietuvių kalbą buvo išverstas. Tačiau jo straipsniai „Los Angeles Times“, skelbti mūšio metu ir iškart po jo, yra žymiai įdomesni.
Taigi, įsivaizduokite.
Stovi tas Motorola griuvėsiuose ir pasakoja apie sėkmingą šturmą. O tada pamato pro šalį sliūkinantį katiną. Paima jį į rankas ir sako: Va, pažiūrėkite, koks riebus. Juk ukrainiečių lavonus ėdė, užtai ir riebus.
Filmas greitai dingo iš Youtube‘o.
O mums beliko atsakyti į klausimą – ar tikrai Motorola buvo žvėris?
Aš galvoju, kad ne, žvėris jis nebuvo. Jis buvo žmogus. Toks kaip aš ar jūs. Jis buvo įsiurbtas įvykių ir tapo tų įvykių įrankiu.
Ukrainiečių ir separatistų propaganda skyrėsi ne dėl to, kad vieni buvo geresni žmonės, nei kiti. Propagandos mašinos reikalavo skirtingo elgesio. Bent jau prieš kameras ar žurnalistus.
Ukrainiečiai siekė parodyti, kad gerbia Vakarų pasaulio vertybes. Todėl savo filmuose jie niekada nemušdavo sugautų rusų belaisvių. Tačiau šių pamuštos akys ir lūpos bylodavo, kad su jais nebūtinai kalbėta kultūringai, kai kameros buvo išjungtos.
Ar pyksime dėl tų mėlynių? Kažin. Juk okupantą mušė.
Separatistų filmai buvo priešingi.
Jie belaisvius spardė ir kumščiavo. Jie rengdavo belaisvių paradus, kurių metu ukrainiečius vesdavo miestų gatvėmis ir leisdavo vietiniams belaisvius stumdyti ir apspjaudyti. Kaip senais gerais Viduramžiais.
Ar jie buvo blogesni žmonės? Abejoju. Jų propagandos mašina skatino niekinti vakarietiškas vertybes ir daryti tai, kas Vakarų žmonėms keltų didžiausią siaubą ir pasipiktinimą.
Panašiai ISIS kovotojai belaisviams galvas prieš kameras kapojo, nes žinojo, kad tokios egzekucijos susilauks Vakaruose masiškiausios reakcijos.
Panašiai ir JAV kariai versdavo savo belaisvius lytiškai santykiauti, nes puikiai žinojo, kad musulmonui tai bus didžiausias pažeminimas.
Kur tiesa? Kur melas? Kas teisus?
Mums atrodo, kad Ukrainos atvejį suprantame geriau, nei Rožavą. Tačiau taip yra tik dėl to, kad pasitenkiname žiniasklaidos ir politikų suformuotu vaizdu, kuriame pasaulis yra dailiai padalintas į juodą ir baltą.
Jei žengi nors ir mažą žingsnį į pilkąją zoną – dalykai iškart ima painiotis.
*
Beje, Ukrainą jau pamiršome.
Pamiršome, kad Krymas ir toliau yra okupuotas. Pamiršome, kad Ukraina taip ir liko netekusi gero gabalo savo teritorijos.
Ukrainos karą teprimena komentaruose po straipsniais vis dar išlendantis raginimas baigti Rusijos demonizaciją, nes ne viskas ten blogiau, nei čia. Mes pamiršome, o troliai ir goblinai dirba toliau.
Ar pavargome domėtis?
Stebėdamas Ukrainos tragediją, vis grįždavau prie tų žmonių, kurie liko naujose Donecko ir Luhansko respublikose. Jų ne taip ir mažai – beveik 4 milijonai. Jei pridėtume dar pora milijonų Kryme, gautume beveik tris Lietuvas.
Ukrainos ir Rusijos karo istorijoje įprasta šiuos žmones nutylėti. Yra Rusijos samdiniai, yra separatistų kareiviai ir oficialūs pareigūnai bei vietos valdovai. Viskas. Atrodo, kad daugiau ten niekas negyvena. Nėra tų 6 milijonų.
Tačiau tai yra žmonės, kuriems toks netikėtas istorijos posūkis visai tiko. Jie juo liko daugiau mažiau patenkinti. Nesvarbu, ką jie galvoja. Nesvarbu, kokiais būdais toks galvojimas buvo į jų galvas įsriegtas. Rusijos propagandos aukos – taip dažniausiai sakoma. Koks skirtumas? Net ir tuomet tų aukų skaičius nesumažėja. Jų ir toliau yra 6 milijonai.
Panašu, kad istorijos šiame regione pasukti atgal nebūtų įmanoma, net jei visos suinteresuotos pusės dėl nepaaiškinamų priežasčių sutartų taip užbaigti konfliktą.
Jei taip nutiktų, šių žmonių tiesiog nebūtų kur dėti.
Labai nepatogu.
*
Įsivaizduokite.
Vis tik stebuklas įvyksta ir Doneckas su Luhansku grįžta į Ukrainą. Kokia raganų medžioklė prasidėtų! Mūsų diskusijos dėl Cvirkos paminklo yra tik vaikų žaidimai.
Jei maksimaliai dokumentuotą šiuolaikinį karą iškart užkloja pilkos miglos žengus kelis žingsnius į šalį nuo oficialių karo naratyvų, kaip galime tikėtis istorinio objektyvumo kalbėdami apie tai, kas Lietuvoje dėjosi po Antrojo pasaulinio?
Ar nėra taip, kad tiesos ieškome ten, kur jos nė būti negali?
Gyvename socialinių tinklų demokratijos laikais.
Nesigilinant į detales, esminė socialinių tinklų demokratijos yda yra ta pati, kuri žeidžia ir propagandinių kartų atveju.
Skaidydami pareiškimą socialiniuose tinkluose, mes niekada nežinome, kas tą veiksmą atliko.
Žmogus, kuris nuoširdžiai išklojo savo nuomonę? Ne ta koja šiandien iš lovos išlipęs pilietis, kuris tiesiog išliejo pagiežą? Diskusiją savo klientui naudinga linkme norintis pasukti viešųjų ryšių specialistas? Savo malonumui eterį teršiantis originalusis trolis? Apmokamos trolių fermos darbuotojas? O juk gali būti ir taip, kad ką tik perskaitėme roboto sudėliotą tekstą.
Liūdna tiesa – socialiniuose tinkluose visi šie diskusijos dalyviai turi vienodas teises.
Visų jų nuomonė – tiek pat svarbi ir reikšminga. Kiekvienas iš jų, įskaitant ir robotą, gali turėti lemiamos įtakos diskusijos posūkiams.
Sveiki atvykę, į robotų pasaulį! O gal tiksliau būtų sakyti – sveiki atvykę į anoniminių komentatorių klubą? Tokį, kuriame vardas ir pavardė nereiškia, jog turime reikalų su konkrečiu, apčiuopiamu, realiu žmogumi.
Ko vertos tokios diskusijos išvados? Ar jos suteikia mums žinių apie pasaulį?
Mūsų žiniasklaidos liūdną padėti rodo net ne klibaitinės antraštės, kurios pastaruoju metu pasiekė naujas aukštumas, o tiesmukas ir nuolatinis socialinių tinklų turinio vertimas „naujienomis“.
Padorus naujienų kanalas gali nė nerausdamas perrašyti kokio piliečio pareiškimą be jokio žurnalistinio komentaro. Tokie „straipsniai“ nuolat išnyra tarp svarbiausių naujienų.
Kas garantuoja tokios „naujienos“ patikimumą? Kas garantuoja, kad žodžius iš tikro rašė žmogus, kurio pavardė įrašyta socialinio tinklo paskyroje?
Juk tuose pačiuose žiniasklaidos kanaluose mus atakuoja apgaulingos reklamos, kuriose mums pažįstamų visuomenės veikėjų nelegaliai pasisavintos nuotraukos reklamuoja keistas paslaugas ir produktus.
Buvo laikai, kai žinomo naujienų portalo eteryje pasirodantis turinys automatiškai gaudavo portalo garantiją – tai yra mūsų patikrintas, patikimas dalykas, jei pasitiki mumis, gali pasitikėti ir juo.
Šiandien portalas be sąžinės graužimo parduoda savo eterį globalioms reklamos platinimo platformoms, o šios ten gali patalpinti bet ką.
Štai viename solidžiame mūsų naujienų portale aš matau reklaminį skelbimą, siūlantį man kažkokį aparatą, kurį įsigijęs per 3 savaites išmoksiu 2 užsienio kalbas.
Tai kas čia meluoja – aparato pardavėjas, globali reklamos platinimo platforma ar vis tik mūsų solidusis naujienų portalas?
*
Tautų be valstybės pasaulyje yra daugiau. Kurdai – ne vieninteliai.
Manoma, kad kurdų yra 30-40 milijonų.
Kita panašaus dydžio tauta be valstybės – berberai. Tariama, kad jų yra nuo 20 iki 50 milijonų (atkreipkite dėmesį į paklaidos dydį). Laikosi jie Šiaurės Afrikoje (Maroke, Alžyre, Libijoje, Tunise, Malyje ir t.t.).
Zinedinas Zidanas yra berberas.
Gerokai mažesnė, tačiau mūsų reikalui įdomesnė yra tuaregų tauta, berberų giminaičiai. Tuaregų yra apie 3 milijonai ir jie gyvena dykumose tarp Nigerio, Malio, Burkina Faso, Alžyro ir Tuniso.
Kai 20 a. antroje pusėje Afrikoje kūrėsi nacionalinės valstybės, tuaregams nepasisekė. Nieko jie negavo. Gal dėl to, kad jie – klajokliai. Jų gimtinę, Sacharą, ramiai pasidalino kitos „nepriklausomos“ valstybės.
Ir štai tuaregai nuo to laiko maištauja, kovodami su visais kaimynais iš eilės. Kartais tampa kai kurių kaimynų samdiniais. Kariniai konfliktai tuaregų gyvenamose žemėse vyko 7-ame dešimtmetyje, 1990-1995 m., 2004 m., 2007-2009 m. ir 2012 m.
Taip, jūs nesuklydote – prieš 10 metų tuaregai kariavo Malyje ir Nigeryje. Ar ką nors girdėjote apie tai? Aišku, kad ne.
Ir aš apie tai sužinojau atsitiktinai.
Pernai, parblokštas į lovą nugaros skausmų, po ilgų klaidžiojimų Youtube, aptikau grupę “Tinariwen”. Muzika išmušė saugiklius – tradiciniai dykumų klajoklių garsai, atliekami vakarietiškomis gitaromis.
“Tinariwen” – žymiausia tuaregų grupė, grojanti nuo 70-ojo dešimtmečio ir pradėjusi keistą žanrą, vadinamą desert blues. Grupės nariai – įvairių tuaregų sukilimų dalyviai.
Kai grupė išgarsėjo ir Vakaruose, “Tinariwen”tapo ne tik Sacharos, bet ir viso pasaulio klajokliais. Mat į namus sugrįžti jiems dažnai buvo draudžiama – ir dėl ryšių su sukilėliais, ir dėl to, kad apskritai groja muziką.
Dabar kaip sykis puikus metas pailsėti nuo sunkių minčių ir paklausyti muzikos.
Keliaujam toliau, į kitą žemyną.
Štai trumpas reportažas apie munduruku gentį Amazonės džiunglėse. Valstybės ši gentis nenori. Jie nori, kad medienos pirkliai, aukso ieškotojai ir geležies kasėjai nelįstų į jų teritoriją. Brazilijos prezidentui atrodo kitaip. Jis nieko prieš.
Ir munduruku gentis į šį straipsnį pateko netyčia. Filmą pažiūrėti man pasiūlė Facebook‘as tą dieną, kai sėdau rašyti tekstą.
Munduruku būtų galima pakeisti daugybe kitų tautelių ir valstybėlių, kurios taip pat už ką nors su kuo nors kovoja.
Turkijos prezidentas ir jo kariuomenė yra tokia pati jėga kaip ir Brazilijos prezidentas ir jo medkirčiai. Kurdams ir munduruku nėra jokio skirtumo, kokia jėga varo juos iš jų žemės – karinė ar verslo.
O mums, ar yra skirtumas?
*
Atsakymo niekas nežino.
Gyvename kažkokiame užkampyje. Kaip munduruku tautelė.
Ir nieko negalime padaryti saviems medkirčiams ir padangų degintojams.
Dar smilkstant padangoms Alytuje, žurnalistai surado tokio pat dydžio padangų sandėlį Zarasuose. Beje, priklausantį respektabiliam Lietuvos verslo atstovui.
Šis nieko neslepia. Sako, buvo čia tokia mintelė, kaip iš tų padangų verslą prasukti. Bet nesigavo. Tai dabar net nežino, kur tas padangas dėti. Štai jos ir guli sau Zarasuose, Valstiečių gatvėje (simboliška, ar ne?).
Tas pats, kaip Alytuje – padangos guli, valstybė verslininkui baudas išrašinėja, tas jas moka, ugniagesiai viską dronais stebi. Ir taip toliau.
Žurnalistai parašė. Gaisras Alytuje buvo užgesintas. Zarasus visi pamiršo.
O juk buvo puiki proga aukštiems Valstybės pareigūnams parodyti, ką jie gali. Parodyti, kad jiems rūpi. Neparodė.
Tuo tarpu mane Facebookas informuoja, kad viena įmonė kviečia padangas keisti. Mat ką tik gavo dėvėtų padangų siuntą. Padangos kokybiškos, o kainos – mažiausios Vilniuje!
Olandai neturi kur senų padangų dėti? Prašom, lietuviai nupirks. Po metų taupus pirkėjas išmes jas kur nors miške. Ar parduos respektabiliam verslininkui už grašius, o anas jas sudės kur nors Zarasuose, Biržuose ar Tauragėje. O gal verslas ims ir paeis?
*
Velniškai daug klausimų. O atsakymų vis nėra.
Sunku sau pripažinti, kad nerūpi man nei munduruku, nei berberai, nei tuaregai, nei kurdai. Nerūpi nei Alytus, nei Labanoras.
Gal ir rūpi, bet visko tiek daug, kad nebežinau, kurio galo griebtis. Kur čia dabar kovoti, kam pinigus aukoti, prie kurios demonstracijos prisijungti?
Gyvename informacijos pertekliaus laikais. Pasaulis susitraukė iki telefono ekrano dydžio ir pavirto nesibaigiančiu informacijos kirminu. Žinios rangosi, plaukia begaliniu srautu, bet niekas neturi laiko.
Staiga pasaulis tapo be galo baisus, žiaurus ir beviltiškas. Tiek daug neteisybės! Tiek daug smurto! Kraujas liejasi upeliais, o dešimtyse pasaulio taškų kasdien vyksta karas.
Jaučiamės pasimetę.
Arba nusprendžiame būti abejingi ir viską išjungiame.
Lyg „Žiedų Valdovo“ hobitai grįžtame į savo kaimelį ir užkeliame vartus. Kas vyksta už jų – mums neįdomu. Nesvarbu, netgi tai, kad už tų vartų vyksta karas, kuris vieną dieną pasieks ir mus. Nusispjaut. Kol ramu, tol gerai. O kai už vartų pasirodys kareiviai – tada ir spręsim, ką daryti. Panašiai tas verslininkas ir ano rajono valdžia galvoja apie padangų kalną.
Timothy Mortonas, vienas iš radikalaus ekologizmo filosofų, išrado terminą hiperobjektas. Juo jis apibrėžia šiuolaikinio pasaulio reiškinius, kurių šešėlyje visi gyvename, tačiau tie reiškiniai yra tokio dydžio, kad žmogaus protui yra nebesuvokiami.
Klimato kaita yra vienas iš tokių hiperobjektų.
Dėl to diskusijos apie klimatą dažniausiai atsiduria aklavietėje. Neišvengiamai pasiekiame tašką, kur racionalaus proto galios baigiasi, o kartu baigiasi ir racionalūs argumentai.
Belieka sena gera „tikiu/netikiu“ pora.
Panašiu hiperobjektu pavirto ir informacija.
Jos yra tiek daug, kad mes prarandame galią ją prasmingai suvokti.
Mes nebežinome, ką su tomis žiniomis daryti. Nebemokame vieno informacijos gabalo jungti su kitu ir iš to gauti ką nors mums bylojančią išvadą.
Gaila man tos munduruku tautos. Bet ar galiu pakeisti jos likimą?
Nežinau.
*
Beje, kai pradžioje minėti jaunuoliai kvietė protestuoti prieš invaziją į Rožavą, nemažai žmonių kraipė galvas ir sakė: Geriau jau jūs važiuokite manifestuoti į Alytų.
Gal ir racionalus pasiūlymas. Gal tikrai neteisinga rūpintis dalykais kitoje planetos pusėje, kai tavo kieme tvartas dega?
Kritikai sakė, kad ši situacija parodo protestuotojų dviveidiškumą ir – dar blogiau – grynai teorinį požiūrį į protestą, kai kovojama su įsivaizduojamais priešais vietoje to, kad pasiraitotum rankoves ir kibtum į realias problemas.
Tuo tarpu protestuotojų atstovai atšovė: Neaiškinkite mums, ką daryti.
Kas buvo teisus? Aišku, protestuotojai.
Niekas niekam negali nurodinėti, kur ir dėl ko reikia protestuoti. Kam aukoti savo laiką ar pinigus. Tai kiekvieno žmogaus individualus sprendimas, net jei jis nuspręstų kovoti už kikilių populiacijos išsaugojimą Nemenčinės miške.
Neįmanoma nurodyti universalios protesto ar visuomeninės veiklos krypties būtent dėl ką tik aprašyto hiperobjektinio mūsų pasaulio pobūdžio.
Problemų ir skausmo yra tiek daug, kad nėra jokių šansų atrasti logišką ir racionalų tų skausmų hierarchizavimo būdą.
Juk šiuo požiūriu šaudomų ir sprogdinamų kurdų likimas iš tikro yra žiauresnis, nei Alytaus gyventojų, kurie gavo ne kulką, o neišvengiamybę porą savaičių kvėpuoti užnuodytų oru.
Prieš ką protestuoti Alytuje? Alytaus blogis yra žymiai sunkiau identifikuojamas, nes slepiasi po sudėtingais verslo ir valstybinės biurokratijos voratinkliais.
Geriausiu atveju, protestuoti galima dėl tokio paties sandėlio Zarasuose. Pavyzdžiui, pakviesti boikotuoti minėto verslininko produktus, kurių pilna kiekviename prekybos centre.
Tačiau jei boikotuoti verslininką pakvies minėti jaunuoliai, kurie demonstravo už Rožavos laisvę, niekas į juos dėmesio nekreips.
Kaip prieš pora metų niekas nekreipė jokio dėmesio į studentų protestus dėl naujojo darbo kodekso. Studentai prieš respektabilų verslą? Nugalėtojas aiškus kovai dar nė neprasidėjus.
O ar galėtų į boikotą pakviesti, pavyzdžiui, Lietuvos Prezidentas?
Gal efektas būtų stipresnis? Gal tuomet ir verslininkui pasirodytų, kad labiau apsimoka padangas susitvarkyti, nei prarasti eurus prekybos centruose?
Kova už geresnę ateitį taip pat yra velniškai komplikuotas dalykas.
*
Grįžkime pora žingsnių atgal.
Nepaisant tų 6 milijonų keisto likimo žmonių, Ukrainos ir Donecko / Luhansko respublikų santykiai mums yra aiškūs.
Išorinė jėga, pasinaudojusi gyventojų nepasitenkinimu, įgyvendino sukilimą prieš šalies valdžią ir atplėšė nuo suverenios valstybės gerą gabalą anos teritorijos.
Mums aišku, kas čia teisus, o kas – plėšikas.
Tačiau, kai iškart po Ukrainos krizės panašios kilmės krizė ištiko Ispaniją, paralelėse nesusipainioti buvo sunku.
Ukrainos atveju, centrinę valdžią mes vadinome geriečiais, o separatistus – blogiečiais.
Ispanijoje viskas apvirto aukštyn kojomis. Separatistai (katalonai) ten staiga tapo geriečiais, o juos uoliai malšinti puolusi centrinė Ispanijos valdžia – blogiečiais.
Jei mums patinka katalonai, kodėl nepatinka tie „šaunūs“ vyrukai su automatais iš Donecko ar Luhansko?
Ar dėl to, kad Barselona gražesnė, nei Doneckas? O gal tie paslaptingi žali žmogeliukai prisidėjo ir prie katalonų noro tapti nepriklausoma valstybe? Kad sukeltų triukšmo pasaulio žiniasklaidoje ir nukreiptų dėmesį nuo ko nors kito. Puiki sąmokslo teorija, ar ne?
Ir vėl klausimai be atsakymų.
Neverta pykti, kad panašius dalykus vertiname skirtingai. Juk ir demokratiškieji Vakarai Ukrainos įvykius įvertino aiškiai, bet dviprasmiškai – Mums tai nepatinka (nes bla bla bla), tačiau jei jau tas pikta dėdė taip nori, lai būna. Ir apsimesime, kad nematome, jog piktam dėdei paskirtą baudą susimokantys eiliniai tos šalies gyventojai dar labiau „fašistus“ iš Vakarų keikia.
Beje, tais laikais turėjau įtarimą, kad Donecko / Luhansko respublikų pusėje ginklu kovėsi daugiau Vakarų pasaulio radikalų, nei Ukrainoje. Pikto dėdės propagandinės mašinos paleistas šūkis „Fašistai puola!” kairiųjų ekstremistų Vakaruose buvo perskaitytas tiesmukai ir be jokios kritikos.
Į Donecką / Luhanską ispanai ir italai vyko kariauti su fašistų vaiduokliais. Ir vėl – tarsi „Žiedų valdove“.
Tiesa tampa nieko verta, o tikrovė virsta chameleonu, kuris parodo tokią spalvą, kurios konkretiems žaidėjams reikia specifinėje situacijoje.
Mes žinome tiesą. Rusija, panaudojusi karinę jėgą, okupavo dalį kitos šalies teritorijos.
Tačiau ta tiesa niekaip nepakeičia pasaulio. Ji visiems žinoma, tačiau pasaulis toliau gyvena lyg nieko nebūtų nutikę. Valstybėse veikia Rusijos ambasados, garbingi verslininkai garbingai prekiauja, o Gazpromas remia Čempionų lygą.
Bet ar Ukrainoje nutiko kas nors naujo? Kas nors, ko nebuvome matę? O Afganistano ir Irako atvejai ar buvo ne tokie patys? Kaip ir galybė kitų smulkesnių, tačiau identiškų nutikimų įvairiuose tolimuose mūsų planetos kampeliuose, kurių nežinome vien dėl to, kad gyvename kažkur toli Šiaurėje ir nebesusitvarkome su informaciniu hiperobjektu.
*
Informacijos srautas begalinis. Dar didesni klodai slypi kažkur interneto tamsybėse ir laukia, kol juos atrasime. Duomenų yra apie bet ką. Nereikia nei Snowdeno, anei Assange‘o.
Dažnai mūsų galvos prikimštos keisčiausių faktų, kurių vienintelė paskirtis – pasirodyti tuomet, kai neturime ką sakyti. Kai reikia palaikyti pokalbį darbovietės virtuvėje. Ar užpildyti nejaukią tylą mažai vienas kitą pažįstančių žmonių draugijoje.
Ir vis tik žinome vis mažiau.
Informacijos – kiek nori, o mes nežinome, kas yra svarbu. Dažnai net nežinome, ko ieškoti.
Dar sunkiau yra palaidus faktus sudėlioti į logišką ir prasmingą seką. Išrauti išvadą. Patirti naujos prasmės atradimo džiaugsmą.
Kai tai padaro kas nors kitas, mes neturime galios suprasti, ar pateikta prasminė seka yra vertinga. O gal tai dar vienas įtakos ir manipuliacijos mumis bandymas?
Nebėra nei žinių, nei jų sistemų, kuriomis galėtume pasitikėti. Nebėra šaltinių, kurie turėtų autentiškumo garantiją.
*
Šioje vietoje pats laikas trumpam užsukti į svečius pas Gretą.
Taip, pas tą mielą mergaičiukę iš Švedijos, kuriai Lietuvos vyrai-mūrai-ąžuolai siūlė pirma baigti mokyklą, o tada šnekėti apie tokius sudėtingus dalykus, kaip klimatas ar verslo atsakomybė visuomenei.
Tačiau jei žinojimas nieko nepakeičia, jei tiesa nebeturi galios valdyti pasaulį, jei informacija yra hiperobjektas, kas pasikeis tuomet, kai Greta baigs mokyklą?
O kai ji baigs universitetą – ar dalykai taps aiškesni? Ar tada jau galėsime rimtai klausyti jos nuomonės?
Ši kartą atsakymas aiškus.
Kad ir kaip uoliai Greta mokysis, ji tikrai neįgys tiek žinių, kad galėtų byloti objektyvią tiesą (tarkime, kad objektyvi tiesa apie klimato kaitą yra galima). Joks žmogus nėra pajėgus suvaldyti informacijos kiekį, reikalingą tokio lygio žinojimui.
Mes nesupratome tų vyrų-mūrų-ąžuolų. Ne apie mokslą jie kalbėjo. Ne žinių jie Gretai linkėjo. Jie tiesiog vylėsi, kad, bėgant laikui, Greta susitupės.
Baigs mokyklą. Įstos į universitetą. Susiras vaikiną ar merginą. Pradės planuoti bendrą ateitį. Įsigys šunį. Ir paklius į pinkles, kurias omeny turėjo vyrai-mūrai-ąžuolai.
Taps padoria kapitalistinės valstybės piliete. Įkris į begalinio augimo vamzdį, kuriame viskas aiškiai suplanuota: mokykla-darbas-šeima-paskola-butas-mašina-vaikai-pensija-mirtis.
Kai žmogus patenka į šį vamzdį, jam nustoja rūpėti klimatas ir munduruku tauta.
Žymiai svarbesnės atrodo savaitgalio nuolaidos prekybos centre (nes jis yra praktiškas) ir naujas Netflixo serialas (nes sunkiai dirba ir turi teisę pailsėti).
Ar tik nebūsime pasiekę tokios evoliucijos fazės, kai ką nors prasmingo apie mūsų pasaulį ir jo ateitį pasakyti gali tik tie, kurie yra laisvi?
Vaikai. Bedarbiai. Benamiai. Atsiskyrėliai. Klajokliai. Miškų ir džiunglių gyventojai. Vienas kitas į sistemą nepakliuvęs menininkas.
Visi, kurie gali kalbėti bet ką, nes sistema jiems neturi jokios galios.
Tuomet Gretos liudijimas iškart tampa vertingesnis už visų solidžių piliečių nuobodžias šnekas.
Galbūt atėjo laikas rimtai pasvarstyti apie balsavimo amžiaus mažinimą?
Ar tikrai šešiolikmečiai yra per jauni turėti politines pažiūras? Ar tikrai mes turime drausti jiems turėti įtakos sistemos sandarai?
Bent trys valstybės Europoje (Austrija, Malta, Škotija) jau šiandien mano kitaip ir leidžia savo mokyklų nebaigusiems paaugliams eiti į rinkimus.
*
Alytuje išryškėjo dvi mūsų politikos juodosios skylės.
Visų pirma, mes vis dar archajiškai suvokiame politiko misiją.
Atrodo, liaudis gavo ne vieną rinkimų pamoką. Tačiau per Alytaus gaisrą, vis tiek labiausiai politikams priekaištavo dėl didvyriškumo stokos.
Liaudis tiesiog troško, kad Prezidentas ir Ministrė mautųsi pirštines, čiuptų vandens žarnas ir stotų kovon su ugnimi. Žmones labiausiai žeidė, kad pirmasis iškylavo Japonijoje, o antroji – tuoj pat išlėkė atgal į sostinę.
Lyg baroko laikais, vis dar laukiame politikų-didvyrių. Supratome, kad jei Prezidentas būtų gaisrą gesinęs, anas kažin ar būtų greičiau užgesęs. Tačiau vis tiek troškome, kad Prezidentas išsipurvintų kelnes.
Romantika ir Holivudas.
Antra, ir vėl buvo nupieštas įprastas mūsų šnekose Valstybė prieš Žmones paveikslas.
Kol Valstybė darė nesąmones (nesugebėjo ugniagesiams net maisto ir benzino operatyviai nupirkti), Žmonės aukojosi. Vieni Žmonės gesino gaisrą, o kiti Žmonės jiems nešė arbatą ir kibinus.
Nesąmonė.
Visi, kurie malėsi Alytuje, buvo Valstybė. Prezidentas, ministrė, meras, departamentų ir tarnybų atstovai, ugniagesiai ir toji moteriškutė, kuri arbatą virė. Visi jie turi po vienodą gabalą Valstybės.
O jei sąmoninga pilietė, pamačiusi, kad biurokratinė sistema stringa, nuperka arbatos už savus, tai ji elgiasi panašiai, kaip teksto pradžioje aprašyti protestuotojai. Ji pilietiškai nusprendžia imtis iniciatyvos. Nusipelno už tai pagarbos, tačiau tarp jos ir Valstybės nėra jokio konflikto. Yra tik meilė ir supratimas.
Net jei už arbatą ji ir mokėjo iš savo kišenės. Tai yra tie patys pinigai, kuriuos naudoja ir savivaldybės, ministerijos bei tarnybos. Mūsų visų pinigai. Valstybė turi pinigų, nes mes mokame mokesčius. Vieni procentais, kiti – karšta arbata.
*
Buvau parašęs dar pora puslapių, bet ištryniau. Pakaks. Ir taip išspjoviau pakankamai klausimų, kurie galvoje daug vietos užėmė. Išspjoviau – ir lengviau pasidarė.
Ačiū tau, kuris pasiekei šį tašką.
Nuoširdžiai sakau.
Ačiū.
