Andriaus Tapino pareiškimais nustojau domėtis maždaug tuo metu, kai paslaptingos jėgos jį išspyrė iš LRT ir privertė imtis nepriklausomos (suprask, nepriklausančios nei verslui, nei valstybei) žurnalistikos. Andrius buvo priverstas tapti socialinių tinklų žvaigžde (arba, kaip dabar mėgstama sakyti influenceriu), kad jo nepriklausoma žurnalistika galėtų užsiauginti tvirtesnes finansines šaknis bei raumenis.
Kad ir kokių problemų turėtų socialiniai tinklai, jie suteikia patogią galimybę egzistuoti tokioms iniciatyvoms kaip „Laisvės TV“. Tačiau ankstesniam Andriaus Tapino personažui (pasaulio įvykių kritikas) gyvenimas tapo sudėtingesnis – tam, kad galėtum būti aktualus socialiniuose tinkluose, privalai visų pirma reaguoti į socialinių tinklų realybę, o ne į tai, kas vyksta analoginiame pasaulyje. Tad žmogui, socialiniuose tinkluose kylančių bangų atidžiai nesekančiam, staiga tapo sunku suprasti Andriaus Tapino idėjų paskirtį ir prasmę. Deja, toks likimas ištinka kiekvieną, kurio didelę auditorijos dalį sudaro ne analoginiai žmonės, o tinklų paskyrų turėtojai.
Tačiau šis tekstas nėra apie tai. Įžanga buvo reikalinga, kad galėčiau pasakyti: „nesu Andriaus Tapino gerbėjas, bet paskutinis jo „konfliktas“ su Skverneliu turi žymiai didesnės svarbos mūsų politiniam išsilavinimui, nei rodo visuomenės reakcija“.
Visuomenė ir žiniasklaida šį konfliktą „įrėmina“ panašiai kaip ir visas kitas socialinių tinklų (plačiąją prasme, įtraukiant į šį sąrašą ir didžiuosius naujienų portalus) „batalijas“.
Pavyzdžiui, vienos garsenybės pornografinių vaizdo įrašų skandalą. Ar kitos garsenybės skyrybų bei vėl atgijusios meilės melodramą. Dėl aukščiau paminėtų priežasčių, Andrius Tapinas taip pat pateko būtent į šių žmonių kategoriją. Tad nors „Žmonių“ (taip, su „Ž“) istorijos manęs nedomina, Tapino ir Skvernelio istorijai norisi suteikti platesnį kontekstą.
Apie ką kariaujame?
Nors ir šios istorijos nesekiau atidžiai, nubrėšiu esmines bangas. O jūs galėsite pataisyti, jei ką būsiu supainiojęs.
Andrius Tapinas Lietuvos premjero nemalonės susilaukė tuomet, kai praktiškai parėmė mokytojų streiką. Vyriausybės vadovas mestelėjo, jog Tapinas nori nuversti Lietuvos valdžią. Kiek suprantu, Vyriausybės vadovas netgi kreipėsi į slaptąsias tarnybas, kad anie pateiktų įrodymų jo teiginiui.
„Įrodymai“ kol kas neiškilo į paviršių. Tarnybos slaptos, įrodymai slapti, todėl mes, eiliniai piliečiai, nesame nusipelnę juos išgirsti. Atkreipti dėmesį galima nebent į formaliąją šio reikalo pusę, kai pirmiausia metami kaltinimai, o tik tada einama ieškoti tiems kaltinimams pagrindo.
Andrius Tapinas pareikalavo, kad Skvernelis pasiaiškintų. Pagrasino kreiptis į teismą. Skvernelis pagrasino teismu Tapinui. Komentatoriai visa tai pakomentavo.
Kai Skvernelis nusprendė, kad nori būti Lietuvos prezidentu, Tapinas žengė dar vieną protingą žingsnį – išsiuntė skundą Seimo Etikos ir procedūros komisijai apie tai, kad yra persekiojamas žymaus politiko.
Apibendrindamas šią istoriją, Tapinas pasiūlė į ją pažvelgti ne kaip į Tapino-Skvernelio barnį, o kaip į eilinio piliečio (suprask, mano ar tavo) ir eilinio valstybės pareigūno konfliktą.
Būtent tai ir pamėginsiu padaryti.
Interpretacinio karo skrodimas
Pirmiausia derėtų atidžiau panagrinėti patį konflikto turinį.
Žvelgiant iš šalies, viskas čia yra beveik tvarkoje – vyksta normali (nors ir aštri) pilietinė diskusija, kuriai mūsų dienų informacinės technologijos tarnauja lyg didžiulis garsiakalbis (todėl visi tą diskusiją ir girdime – ačiū Markui ir Co. už tai).
Taigi – žingsnis po žingsnio. Atidžiai ir atsakingai.
Pirmas žingsnis – Tapinas remia mokytojų streiką
Kai Tapinas suteikė papildomos jėgos mokytojų streikui buvo gal kiek keista. Tačiau tik dėl mano aukščiau paminėtų priežasčių – šiuo metu nėra labai aišku, kur yra Tapino dėmesio fokusas. Tačiau gal be reikalo stebėjausi – kiek pamenu, šis žmogus nuo seno važinėjasi po Lietuvos mokyklas ir kalbasi su mokiniais (pataisykit, jei klystu).
Nenoriu plėstis apie streiką, bet šiek tiek užsiminti privalau.
Šiandieninė valdžia streiką mėgino įvardinti kaip antivalstybinę iniciatyvą. Sugestijuota, jog streikuoti Lietuvos piliečiams negalima, o kas tai daro – tarnauja piktosioms užsienio jėgoms (patys suprantate, kas toms piktosioms jėgoms vadovauja).
Todėl apkaltinti streiką parėmusį Tapiną noru nuversti Lietuvos valdžią Skverneliui buvo lengviau nei savo pirštą apmyžti. Streiko kontekstas tiesiog prašyte prašėsi būtent tokios interpretacijos.
Problema yra ta, kad streikas yra sena, tradicinė, normali ir visiškai teisėta demokratinės visuomenės veiksmo forma. Streikuojantis žmogus nėra valstybės priešas. Streikuojančius palaikantis nėra valstybės išdavikas. Lietuvos konstitucija Lietuvos piliečiams suteikia teisę streikuoti (gaila, kad ne pareigą).
Tiesa, nors konstitucija streikuoti leidžia, pačias streiko formas apibrėžia už jos einantys įstatymai. Tad padorius žmones turėjo stebinti valdžios pareigūnų reiškiama kritika streikui vadovavusiai mokytojų profsąjungai (kad kursto mokytojus, kad siekia kažkokių tikslų ir t.t.).
Profsąjunga streike dalyvavo todėl, kad kitaip streiko Lietuvoje rengti negalima. Įstatymas numato, kad streiką gali organizuoti tik profsąjunga. Nei aš, nei jūs streiko kelti negalime.
Jei aš arba jūs, neturėdami jokio ryšio su kokia nors profsąjunga, imtume kelti streiką – mus galėtų tiesiog areštuoti ir pasodinti į cypę (panašiai, kaip Skvernelis siūlė areštuoti ministerijon įsibrovusius mokytojus – nes anie pažeidė kažkokį elgesio valstybės institucijose potvarkį, greičiausiai numatantį, kad į valstybės institucijas nevalia lipti per langus).
Tad kuo nors kaltinti Andrių Tapiną valdžios pareigūnai neturėjo jokio realaus pagrindo – jis elgėsi pilietiškai, nepažeidė konstitucijos ar įstatymų. Kai nėra realaus pagrindo – belieka ideologiniai argumentai (dar kitais žodžiais tariant – populizmas).
Antras žingsnis – Skvernelis mojuoja vėzdu
Savo paskutiniame straipsnyje (nuoroda viršuje), Andrius Tapinas valstybės pareigūnų veiksmams jo atžvilgiu įvardinti panaudojo „chilling“ arba „atšaldymo efekto“ terminą, mėgstamą JAV, kai kalba eina apie demokratinių valstybių pareigūnų veiksmus, skirtus žurnalistams pagąsdinti.
Čia reikia atkreipti dėmesį į junginį „demokratinių valstybių“. Nes jei Tapinas gyventų griežtesnės santvarkos šalyje, greičiausiai paskutinio jo straipsnio net nebūtume išvydę.
Tačiau Skvernelio naudojami metodai iš tikro yra klasikiniai, todėl mums dera juos išmokti, kad kitą kartą atpažintume.
Viešas pareigūno kreipimasis į slaptąsias tarnybas, kad anos prieš pilietį užsuktų įkalčių rinkimo mašiną, sakyčiau, yra vienas radikalesnių šio metodo įrankių. Tiesą pasakius, tai yra tokio radikalumo įrankis, kuris jau tabaluoja ant ribos tarp demokratinės ir autoritarinės valstybės. Kai Ministras pirmininkas tau grasina slaptosiomis tarnybomis – labai nejauku. Visi mes žiūrime Holivudo filmus ir puikiai žinome, ką slaptosios tarnybos gali.
Paprastai padoresnių valstybių pareigūnai randa subtilesnių poveikio priemonių.
Kai „The Guardian“ žurnalistas Glennas Greenwaldas padėjo Edwardui Snowdenui atskleisti kalnus informacijos apie JAV slaptąsias tarnybas 2013 m., šį žurnalistą JAV valdžios pareigūnai primygtinai norėjo vadinti blogeriu. Juk jei žurnalisto darbą reglamentuoja daugybė rašytų ir nerašytų teisių, blogerį apkaltinti valstybės išdavyste yra žymiai lengviau.
Skvernelio žaidimai su slaptosios tarnybomis yra ko gero žvėriškiausia šios istorijos dalis. Ji turėtų mums atmerkti akis (nors pamatyti šviesą pro ideologinius voratinklius yra labai sunku). Bet prie to dar grįšiu.
Beje, jei užmestumėte akį į komentarus po Andriaus Tapino straipsniais, pamatytumėte dar vieną šios istorijos dėmenį. Akivaizdu, kad ten dirba trolių būriai, kurių esminis tikslas yra paversti Tapiną konservatorių samdiniu.
Greičiausiai šis masinis trolių judesys yra kažkaip susijęs su artėjančia rinkimų sesija, tad nesiimsiu spėlioti, kas yra jų darbdavys ir kam yra naudinga suteikti Tapinui konservatorių partijos rėmėjo statusą.
Blaiviai mąstančiam žmogui tai turėtų kelti juoką. Galima pagalvoti, kad konservatoriai pritaria tam, ką kalba Tapinas.
Deja, abejoju, ar Lietuvoje yra bent viena partija, kuriai patinka Tapino karas prieš Skvernelį.
Kai pilietis ne tik ima abejoti aukščiausių valdžios pareigūnų veiksmais, bet ir moka naudotis įstatymų jam suteikiama teise suteikti šiai abejonei institucinį rūbą – visiems politinio gyvenimo žaidėjams yra nejauku, nesvarbu, koks yra jų santykis su piliečio kritikuojamu pareigūnu.
Trečias žingsnis – ar Tapinas išdavė valstybę?
Akivaizdu, kad būtent tai mums nori pasakyti Vyriausybės vadovas (ar jį jau derėtų vadinti „Būsimuoju Lietuvos Prezidentu“?). Juk jei tokio rango pareigūnas prašo, kad mano elgesį įvertintų slaptosios tarnybos, jis privalo turėti labai rimtų įtarimų, o aš – neturiu jokių šansų išsikapstyti.
Tačiau taip pat turėtų būti akivaizdu, jog Tapinas valstybės neišdavė. Tai, ką darė Tapinas leidžia ne tik mūsų įstatymai ar konstitucija, bet ir demokratinės sistemos tradicijos.
Panašu, kad premjero rūstybę žurnalistas užsitraukė dėl to, kad ko gero vienintelis Lietuvoje mokytojų streiką palaikė ne žodžiais, o veiksmais.
Gali būti, kad Ministras pirmininkas ir jo aplinka (o ir visos likusios politinės jėgos) suprato, kad šiandien Tapinas turi galios ir aparatą, kuris per pora dienų leidžia aktyvuoti nuo kelių iki kelių dešimčių tūkstančių Lietuvos piliečių kokiam nors veiksmui atlikti.
Kadangi, panašu, Tapinas nerodo noro naudoti tos galios valstybės pareigūnų projektams paremti, jis tampa pavojinga jėga, kurią būtina neutralizuoti.
Esminės Tapino grėsmės sistemai yra dvi.
Viena, jis yra inteligentiškas žmogus, kurį mėgsta inteligentiški žmonės. Jis yra pakankamai sumanus, kad pasirinktų kelią, kuris neperžengia ribos ir nesuteikia pareigūnams galimybės apkaltinti jį kokio nors įstatymėlio ar potvarkio pažeidimu.
Antra, jis kuria bjaurų precedentą. Pasirodo, padorūs žmonės gali viešai susiburti ir protestuoti (ne tik visoks negatyvus gaivalas). Pasirodo, mūsų snūduriuojanti visuomenė vis tik yra pajėgi masiniam politiniam veiksmui – net ir tuomet, kai valstybei negresia tiesioginis fizinio sunaikinimo pavojus.
Kažkur čia dygsta tos demokratinio požiūrio į valstybę gėlytės, kurios jau seniai žydi senosiose demokratijose ir kurių derliaus taip bijo visų spalvų Lietuvos politikai.
Kas svarbesnis – pilietis ar valstybės pareigūnas?
Štai ir pasiekėme svarbiausią Andriaus Tapino teksto vinį. Kai Tapinas siūlo į jo konfliktą žvelgti kaip į piliečio ginčą su valstybės pareigūnu, jis kelia būtent šį klausimą.
Atsakymas yra paprastas.
Pilietis yra svarbesnis nei valstybės pareigūnas. Aš (tu) esu svarbesnis nei bet kuris valstybės pareigūnas, įskaitant Skvernelį ir Grybauskaitę. Taigi, Tapinas yra svarbesnis už Skvernelį.
Kodėl?
Todėl, kad demokratinėje valstybėje valstybės pareigūnai yra išrenkami/skiriami tam, kad tarnautų piliečiams. Ne kažkokiai mistinei valstybės ar tautos idėjai (apie tai pakalbėsiu pačioje pabaigoje), o kiekvienam konkrečiam piliečiui.
Taigi, nors valstybės pareigūnas taip pat yra pilietis, tačiau jo statusas šiek tiek kitas. Mat demokratinių rinkimų galia jam daugiau pareigų, nei turi eilinis pilietis, o štai teisių – nepadaugėja).
Mūsų partijų (visų be išimties) retorika jau daug metų yra tobulinama, kad pridengtų šią tiesą. Paprastai yra manipuliuojama rinkimų rezultatais – „jei jau mane išrinko, aš esu nepakaltinamas“.
Bet rinkimai demokratinėje valstybėje nėra Dievo įsakymas.
Tai yra momentinis visuomenės sutarimas, kad tam tikros politinės jėgos ir tam tikri politikai šią akimirką gauna daugumos pasitikėjimą. Tačiau tai nereiškia, kad balsavusieji prieš netenka teisės būti atstovaujami. Tai nereiškia, kad daugumos politikai gali manyti, jog jie gali pamiršti už juos nebalsavusios mažumos. Išrinktas politikas yra visų be išimties piliečių atstovas.
Demokratinėje valstybėje dėl minėtos rinkimų specifikos (rinkimai yra reguliarūs, o jų rezultatai nėra amžini), kalbėti po rinkimų labiau derėtų ne apie politikus (asmenybes), o apie jų valstybės valdymo vizijas.
Mandatą gauna ne konkretus žmogus, o tam tikras požiūris į valstybės valdymą. Todėl bet kuris politikas ar valstybės pareigūnas yra visiškai pakeičiamas. Galimi ir įvairūs valstybės tvarkymo modeliai.
Mes gavome nuostabią demokratijos pamoką – išgyvenome aukščiausio valstybės pareigūno (prezidento) nušalinimą ir galėjome suvokti, kad dėl to valstybė nesugriuvo.
Taip, bet kuris pilietis yra žymiai svarbesnis už bet kurį valstybės pareigūną.
Todėl bet kurio piliečio ginče su valstybės pareigūnu ar institucija, valstybė privalo palaikyti būtent pilietį. Valstybė privalo palaikyti Tapiną, o ne siųsti slaptąsias tarnybas ieškoti apie šį pilietį įkalčių.
Toks yra demokratijos paradoksas.
Paradoksų yra ir daugiau.
Pavyzdžiui, kaskart, kai matau, kaip aukšto valstybės pareigūno automobilių kortežas stumdo gatvėse kitų piliečių automobilius, kerta ištisines linijas ir nepaiso raudonų šviesoforo lempų, galvoju, jog taip demokratinėje valstybėje neturėtų būti. Grybauskaitės interesai neturėtų būti svarbesni už mano, kuris, galbūt, vėluoja iš darželio pasiimti dukrą, tačiau vis viena laikosi eismo taisyklių.
Tačiau Grybauskaitės kortežai mane ir džiugina (juos sutinku dažniau, nes į darbą važiuojame tomis pačiomis gatvėmis). Tai – dar vienas įspūdingas demokratijos paradoksas.
Jis akivaizdžiai demonstruoja demokratijoje glūdinčias autoritarinio valdymo sėklas – įstatymui nepavaldi juodų automobilių jėga įspėja mus, kad būtume budrūs, nes ir demokratijoje gali būti teisėta elgtis nedemokratiškai, o autoritariniai zombiai tik ir laukia progos.
Kas svarbesnis – pilietis ar valstybė?
O štai dabar jau lendu į labai pavojingą teritoriją, kur net Tapinas neišdrįso žengti.
Tačiau būtent šį klausimą jis turėjo omeny, kai klausė, kas svarbesnis – pilietis ar valstybės pareigūnas. Mat valstybės pareigūnas šiame klausime yra valstybės tarpininkas. Kai dingsta tarpininkas, klausimas tampa pernelyg aštrus. Toks aštrus, kad net demokratinėje valstybėje jį pavojinga kelti.
Elementari tiesa yra ta, kad net ir Lietuvos konstitucijoje Valstybė yra antrinis gaminys.
Viršenybė suteikiama miglotai apibrėžtai Tautai. Būtent ji yra Lietuvos Suverenas (t.y. valdovas). Kiek suprantu, konstitucija nelabai gilinasi į Tautos ir Žmogaus santykius, tačiau galima aiškiai suprasti, kad Valstybė, jos institucijos ir pareigūnai mūsų sistemoje stovi žemiau nei Tauta ir Žmogus.
Žmogaus ir Valstybės santykiai apibrėžiami abipusių teisių/pareigų sistema, tačiau, skaitant Konstituciją, yra akivaizdu, kad jos autoriai labai rūpinosi tuo, kad Valstybė turėtų kuo mažiau galių kaip nors engti ar pavergti Žmogų.
Valstybės ir jos narių santykių istorija ilga, paini ir sudėtinga.
Bet net ir 17 a. anglų politikos filosofas Thomas Hobbesas, dažnai laikomas stiprios, autoritarinės valstybės idėjos pradininku, suteikė teisę valstybę sudarantiems žmonėms nuversti išrinktą Suvereną (t.y. valdovą), jei jo veiksmai neatitinka žmonių (t.y. valdovo pavaldinių) interesų.
Šio filosofo knygoje „Leviatanas“ pateikiama tokios valstybės iliustracija (žr. aukščiau) – didžiulis žmogus (Suverenas), kurį sudaro galybė mažyčių žmogeliukų (Valstybės piliečiai).
Man atrodo, mes dažnai šį faktą tiesiog pamirštame – kad Valstybės turinys yra ne toji mistinė Tauta (velniai žino, ką tai reiškia), o kiekvienas iš mūsų, įskaitant ir pačius niekingiausiai bei Valstybei visiškai nevertingus žmogelius.
Todėl, mano manymu, demokratijos esmė ir yra tai, kad tas menkiausias Valstybės žmogeliukas yra svarbesnis nei pati Valstybė. Ir jei Valstybės gerovės vardan mes nusprendžiame skriausti kokį nors žmogeliuką ar žmogeliukų grupę – demokratijos dievai verkia iš skausmo kur nors kamputyje.
Šį elementarų faktą paneigti mėgina galingos ideologinės mašinos. Taip, tiesa – ir demokratinių valstybių galingos ideologinės mašinos.
Būtent jos leidžia džiaugtis BVP augimu, ignoruojant faktą, jog eilinio žmogelio gyvenimas nė trupučio nepagerėjo. Jos leidžia politikams manipuliuoti Tautos ir Valstybės sąvokomis, ginantis nuo piliečių kritikos ar priimant kokiai nors interesų grupei, o nei visiems piliečiams naudingą potvarkį.
Ar Valstybė pavojuje?
Na, gerai. Eikime iki galo.
Kai premjeras teigia, jog Andrius Tapinas nori nuversti Lietuvos valdžią, omeny jis turi vieną dalyką, kurį supranta dauguma šio ginčo stebėtojų. Iš esmės tai reiškia, kad Tapinas tarnauja „priešams iš Rytų“.
Būtent dėl Rusijos pavojaus dauguma Lietuvos piliečių yra linkę pamiršti fundamentalias demokratijos tiesas. Jie toleruoja situacijas, kuriose eilinio žmogelio teisės yra anuliuojamos Valstybės labui.
Priešas – čia pat, todėl mums reikia susitaikyti su tam tikromis autoritarinio valdymo apraiškomis. Todėl mes galime toleruoti autoritarinę kai kurių politikų retoriką.
Visų spalvų politikai šia ideologine uždanga mielai naudojasi.
Kai tik reikia pateisinti kokią nors Valstybės vardu daromą nesąmonę, kurios šleiva konstrukcija yra kiekvienam blaiviai mąstančiam žmogui akivaizdi, paprasčiausia yra jos kritikus apšaukti Rusijos agentais.
Štai kodėl vienas aukščiausių Valstybės pareigūnų gali sau leisti viešai apkaltinti aktyvų pilietį Valstybės išdavyste ir pasiųsti jėgos struktūras „surinkti įrodymų“.
Taip Valstybės ir jos pareigūnų kritika (labai praktiškas demokratinio gyvenimo įrankis) staiga pavirsta ideologine kova – „kas kritikuoja valstybės pareigūną (t.y. Valstybę), tas eina grybauti su Valstybės priešais“.
Ką tai primena?
Ogi Afrikos žemyno istoriją. Kai po Antro pasaulinio karo viena po kitos Afrikos valstybės nusikratė kolonistų ir tapo nepriklausomomis, demokratija atrodė tinkamiausia valdymo forma. Tačiau greitai jaunų Afrikos valstybių ideologams paaiškėjo, kad demokratija nėra naudinga.
Vadovautasi paprasta logika. Mes turime vieną priešą – buvusį kolonistą (britai, prancūzai, portugalai ir t.t.). Valstybės viduje priešų nėra, tik draugai. Tad jei mes visi esame draugai, o priešas – išorėje, mums nereikia demokratinės daugiapartinės sistemos. Juk mes – vieningi. Todėl tam, kad valstybė žydėtų, mums pakanka vienos tautinės partijos.
Taip dauguma Afrikos valstybių, po akimirką trukusio flirto su demokratija, pavirto vienpartinėmis autoritarinėmis valstybėmis, valdomomis prezidentų, paskirtų „iki mirties“.
Kas toliau? Paaiškėjo, kad tokioje valstybėje valdžios neįmanoma pakeisti rinkimais, todėl vienintelė efektyvi valdžios keitimo priemonė yra karinis perversmas. Karinis perversmas XX a. antroje pusėje tapo Afrikoje populiariausia politinės valios forma.
Čia ne vieta gilintis į Afrikos valstybių istorija ir minėti tai, kad Vakarų demokratijos gerokai prisidėjo prie to, kad tą žemyną valdytų generolai, o ne demokratiškai išrinkti prezidentai. Šis trumpas nukrypimas tiesiog yra radikalus pavyzdys to, kur gali nukeliauti net ir demokratinė valstybė, kurios gyvenimą valdo kokio nors išorinio priešo ideologija.
Tad nepamirškite – kai šiandienos Lietuvos politikas sako, kad Valstybė ir jos reikalai yra svarbesni, nei jos piliečių teisės ar poreikiai, jis mums į veidą teškia sovietinį paveldą. Svarbesnės už savo piliečius valstybės idėja buvo įgyvendinta tik įvairiausio plauko totalitarinėse sistemose. Būtent dėl to jose taip lengva įmesti Valstybės kritiką į kalėjimą.
Jei Valstybė pavojuje – kur jos gelbėjimo planas?
Puikiai suprantu, kad vaikštau peilio ašmenimis.
Abejoti tuo, kad Lietuvai gresia pavojus iš Rytų yra velniškai pavojinga. Lygiai taip pat pavojinga šiame kontekste kalbėti apie tai, kad eilinis pilietis yra svarbesnis nei Valstybė. Juk stebint visuomenės diskusiją šią tema, dažnai atrodo, kad Ypatingoji Padėtis jau rytoj bus paskelbta iš Seimo tribūnos.
Ta Ypatingoje (Išimties, Karinė ir t.t.) padėtis yra atskira politinio diskurso dalis, turinti savo istoriją ir interpretacijas. Mums čia pakaks suprasti, jog ji yra metas, kai Valstybėje yra atšaukiama demokratija, kai demokratinė Valstybė dėl vienų ar kitų priežasčių laikinai nustoja tokia būti (pavyzdžiui, Didžioji Britanija Antrojo pasaulinio karo metu).
Aš nemanau, jog pavojus iš Rytų yra išgalvotas. Ukrainos istorija rodo, kad gyventi didžiųjų imperialistų pašonėje vis dar yra labai pavojinga.
Bet aš galvoju, jog įtraukdami šio pavojaus temą į kasdienių politinių diskusijų lauką, tačiau praktiškai nieko nedarydami, kad tam pavojui pasirengtume, mes dukart pralaimime.
Visų pirma, teršiame demokratiją ir nesąžiningiems politikams suteikiame įrankius nuolat skelbti „Išimties padėtį“ diskusijose apie visuomenei svarbius dalykus.
Kai vienas diskusijos dalyvis sušunka „rusai puola“, kitas diskusijos dalyvis iškart netenka bet kokių demokratinių priemonių toliau diskusiją tęsti.
Premjero strategija diskusijoje su Andriumi Tapinu yra štai tokios „Išimties padėties“ įrankio panaudojimas.
Galime tik pasidžiaugti, kad Tapinas nepasiduoda ir vis dar mėgina pasitelkti Valstybės jam suteiktus institucinius įrankius „pokalbiui“ su Valstybės pareigūnu tęsti.
Antra, paskandindami santykio su Rusija temą ideologinėse miglose, netenkame sugebėjimo šią geopolitinę situaciją vertinti racionaliai ir – lygiai taip pat racionaliai – jai pasirengti.
Okupacijos pavojus – nėra ideologinė problema. Tai yra praktinė problema, kurios grėsmę galima sumažinti ne gražiomis šnekomis, o labai praktiškais sprendimais.
Nepaisant nuolatinio pavojaus eskalavimo, mūsų politikai iki šiol taip ir nesugebėjo sukurti informacinės sistemos ir priemonių, kurie leistų eiliniams piliečiams suprasti, ką šios grėsmės iš tikro reiškia ir ką reikėtų daryti karo atveju.
Dauguma piliečių nežino elementariausių taisyklių – pavyzdžiui, kad kiekvienam iš mūsų derėtų namuose turėti tradicinį radijo imtuvą, nes prasidėjus karui tai gali tapti efektyviausiu žinių gavimo būdu. Mes vis dar nežinome, kaip praktiškai panaudoti tą visuomenės dalį, kuri nėra linkusi stoti į Lietuvos kariuomenę ar Šaulių sąjungą.
Štai taip.
Tad, kai jums užduos nuvalkiotą klausimą „Ar dėl tokios Lietuvos kovojome?“, dabar jau galėsite drąsiai atsakyti teigiamai.
Taip, dėl tokios Lietuvos kovojome. Dėl sudėtingos, komplikuotos ir labai mažais žingsneliais keliaujančios link visuotinės lygybės.
Kovojome dėl tokios Lietuvos, kurioje pilietis gali kritikuoti Valstybę ir jos pareigūnus, nebijodamas dėl to patekti į kalėjimą.
Gero vakaro.
>>
Skelbta: Facebook, 2019 m. sausio 19 d.
Nuotrauka iš pexels.com
