Šį tekstą rašyti mane paskatino du straipsniai, prieš kiek laiko spausdinti “Šiaurės Atėnuose”. Pirmas – Prano Morkaus (“Papildymas”, 1998 m. birželio 20 d.), antrasis – Kristinos Sabaliauskaitės (“Nužudytoji Danaja”, 1998 m. liepos 25 d.). Abiejuose kalbama apie tą patį įvykį – 1985 m. birželio 15 d. Bronius Maigys Ermitaže sieros rūgštimi apliejo Rembrandto “Danają”.
Aš nesu tikras šių duomenų tikslumu – juos radau anuose straipsniuose. Tačiau neketinu rašyti istorijos. Mane, kaip ir Praną Morkų bei Kristiną Sabaliauskaitę domina istorinio įvykio analizavimas. Deja, kažin ar įmanoma šiuo metu pateikti profesionalią Broniaus Maigio poelgio analizę. Mes labai retai galime mėgautis tiksliais istoriniais faktais, jais grįsti savo teiginius, nes faktų paprasčiausiai nėra.
Įvykis istoriniu faktu tampa tuomet, kai jis tam skirta forma patenka visuomenės apyvarton (profesionaliai aprašomas knygoje, žurnale ir pan.), tampa kiekvienam prieinamas ir viešai pripažintas. Kol tai nėra atlikta, faktus slepia istorijos miglos, o mes tegalime reikšti nuomones apie įvykius. Kokią visuomeninio gyvenimo sritį bepaimtume, mūsuose vyrauja nuomonės. Kiekvienas visuomeniškai solidus žmogus patenka situacijon, kai išgirsta viltingą klausimą: “kokia jūsų nuomonė apie…”
Dėl faktų trūkumo, dėl to, kad faktografinis žinojimas neturi geros reputacijos, būtent nuomonės tampa labiausiai mintijimą apie visuomenę sąlygojančiu veiksniu. Tad nuomonių apmąstymas šiandien yra viena įdomiausių temų rašančiajam Lietuvoje, nes taip sėkmingiausiai gali pajusti visuomenės savirefleksijos vingius. Mūsų tai net nestebina, – juk beveik penkiasdešimt metų gyvenome be faktų ir buvome priversti labiau vertinti nuomonę. Be to, daugeliui suinteresuotų žmonių ši situacija yra itin patogi, nes nuomonėmis lengva manipuliuoti – pasklinda gandas ir jis tuoj pat apauga nuomonėmis, pamirštant, kad gandai ne tik sklinda, bet ir yra skleidžiami.
Minėtuose tekstuose pateiktos dvi kardinaliai priešingos nuomonės apie Broniaus Maigio veiksmą. Pranas Morkus jį aprašo kaip tautos didvyrį ir kankinį. O tai savo ruožtu reiškia, kad šis žmogus yra idealus visuomenės narys. Tokio žmogaus gyvenimas tampa etalonu kitiems jo tautiečiams. Tuo tarpu Kristinai Sabaliauskaitei Bronius Maigys yra tiesiog vandalas, sunaikinęs vertingą meno kūrinių.
Kodėl šiuos straipsnius vadinu nuomonėmis, o ne analizėmis? Todėl, kad abu tekstai remiasi išankstinėmis nuostatomis, kurios aiškėja jau iš pirmųjų pastraipų. Nė viename šių tekstų neatsiranda nė mažiausios abejonės pasirinkta mintijimo kryptimi, nenumatomos net teorinės kitokio požiūrio galimybės. Taip yra dėl to, kad išankstinės nuostatos visuomet būna kraštutinės, nes jos taip pat paremtos nuomonėmis.
Broniaus Maigio poelgis patenka į dvi vertinimo sistemas, kurių autoriai domisi tik savais teiginiais, nė nesigilindami į vertinamą reiškinį. Prano Morkaus pamatinis teiginys: tautos gerovė aukščiau visko. Kristinai Sabaliauskaitei tokiu teiginiu tapo: menas ir politika neturi nieko bendro. Ir net jei Pranas Morkus mėgino aptariamam įvykiui suteikti platesnį panašių atsitikimų kontekstą, jis tik pabandė juos nejučiomis klasifikuoti, tačiau esminiam teiginiui tai jokios įtakos neturėjo. Abiem atvejais Danajos sunaikinimas tebuvo užvertas ant autoriams svarbaus siūlo, nesikesinant bent kiek apvalyti savo požiūrį .
Šios nuomonės reprezentuoja ir dvi, ko gero, ryškiausias mūsų visuomenėje praeities vertinimo tendencijas. Ir dvi kartas, nors šios prašoka įprastinį kiekybinį kartos apibrėžimą. Vienos kartos žmonės tai tie, kuriems Bronius Maigys yra bendraamžis, kitai gi kartai – jis tik tolimas šešėlis, žinomas iš vyresniųjų pasakojimų. Abi kartos yra savaip teisios. Teisūs vieni, regėdami tik konkretaus žmogaus, beveik jų pažįstamo likimą. Tai žmogiška – nukankinto kaimyno likimas labiau sukrečia nei pora milijonų per metus į aną pasaulį pasiųstų Ruandos gyventojų. Kiti vėlgi teisūs, nes jų žvilgsnis neišvengiamai platesnis. Jie, deja, jau demokratinės visuomenės vaikai ir kitaip žvelgti nebegali.
Čia vėl teks prisimintį jau iki blizgesio nutrintą terminą, nes jis – neišvengiamas demokratinės visuomenės palydovas. Požiūrio reliatyvizmas yra nežinomas totalitarinėje bendruomenėje, demokratinėje – jis visagalis. Totalitarinės visuomenės pažinimo erdvė itin ribota, praktiškai ji sutampa su geografinėmis tos bendruomenės sienomis. Tokios visuomenės narys negali rinktis – jis priverstas pirkti pieną, o ne “Žemaitijos pieną” ar “Vilniaus pieną”.
Galų gale, jis praranda sugebėjimą įsivaizduoti, jog gali būti kelios pienos rūšys. Pieną jis absoliutizuoja. Perkėlus šį vulgarų palyginimą į aukštesnį lygmenį, randame to paties absoliutizavimo pavyzdžius. Tai būdinga visoms po Pirmojo pasaulinio karo Europoje atsiradusioms mažoms valstybėms.
Aukščiausias šio absoliutizavimo laipsnis yra tauta. Visa, kas atliekama tautos labui, nepaisant priemonių, yra pozityvu. Bėda tik ta, kad savo tautos teisės nėra pripažįstamos kitoms. Kas tavo tautai leidžiama, kitai gali būti užginta. O čia jau pasiekiame tašką, kur reikia kalbėti apie ideologiją, kartu su ją nuolat lydinčiomis propaganda ir demagogija. Juk viešai pateisinti veiksmus, kuriuos paprastai draudžia net dešimt Dievo įsakymų nėra lengva. Nors tautai atrodo būtina šiuos įsakymus pažeisti, bet, kaip besisuksi, pavyzdžiui, žudyti visuomet bus nuodėminga. Logika čia jau nepagelbės. Tenka save apgauti, kad vėl atgautum psichologinę ramybę. Tuomet esi priverstas demagogiškai įrodinėti, kad tautos gerovė yra svarbesnė už dešimt Dievo įsakymų. Ir kunigas tampa partizanų vadu. Aš netgi teigčiau, kad sovietų valdžia ir jos primesta prievarta, šį tokio tipo valstybę turėjusios tautos bruožą tik stiprino. Susidūrė du absoliutizavimo variantai. Tad tiems, kurie dabar vadinami konformistais, buvo ne taip sunku prisitaikyti naujoje aplinkoje, nes veikimo mechanizmas buvo tas pats, net jei ir absoliutizavimo turinys skyrėsi.
Demokratinėje visuomenėje, kokio tobulumo laipsnio ji bebūtų, požiūrio reliatyvumas pats beldžiasi į duris. Jis net nelaukia tavojo “kas čia?”, nes pats turi raktą nuo tavo namų. Juk jis savo erezišką vilionę pradeda tuomet, kai eini parduotuvėn pirkti pieno ir nė neįtardamas, kokie pavojai tavęs tyko, dairaisi po įvairiaspalviais pieno pakeliais apkrautą lentyną.
Bet ir čia galime pakilti aukščiau. Šiuo atveju, geografinės sienos tampa nebereikšmingos, jas griauna gaivalinga informacijos cirkuliacija, svarbiausioji demokratinės santvarkos pasekmė. Dabar jau regi ne tik savo tautą, bet ir galybę kaimynų. Imi lyginti. Tuomet, jei esi atidus, viena ranka nugriauni visus nacionalizmą laikiusius stulpus. Greitai pasirodo, kad ne tik Lietuva yra lietaus ir ašarų šalis. (Pavyzdžiui, 1956-ųjų metų sukilimo prieš tarybų valdžią metu Vengrijoje žuvo apie 10 000 žmonių, apie 13 000 buvo sužeisti, apie 16 000 ištremti į atkampias Sovietų Sąjungos vietas, suskaičiuota beveik 120 000 pabėgėlių. Žr. J. Chiama, J-F. Soulet. Histoire de la dissidence. Paris, 1982, p. 237).
Tačiau grįžkime prie Danajos. Juk būten ji sukėlė šią diskusiją. Kristinos Sabaliauskaitės reakcijos tikrai nebūtų išprovokavęs kitas, atrodytų, panašus Prano Morkaus minimas faktas (Pranas Morkus mano, kad šios dvi istorijos yra “giminingos”): kiek anksčiau, nei Bronius Maigys kovėsi su Danaja, nežinomi žmonės pateko į “Žalgirio” gamyklos sandėlius ir sugadino itin brangių, eksportui skirtų staklių, partiją. Kuo šie du veiksmai panašūs ir kuo jie skiriasi?
Visų pirma, juos galima pavadinti gaivališko terorizmo aktais. Būdvardis “gaivališkas” čia būtinas, nes žodynuose terorizmas vis tik yra apibrėžiamas kaip “sistemingas neeilinių priemonių naudojimas siekiant politinio tikslo” (Le Petit Robert. Dictionnaire de la langue francaise, Paris, 1992). Nei vienu, nei kitu mūsų aptariamu atveju sistemingumo įžvelgti neįmanoma. Bet žodžio “terorizmas” taip pat neišvengsi. Galbūt lietuviškojo sovietinių laikų terorizmo ypatybė ir yra ta, kad jis nebuvo organizuotas, bet principas lieka tas pats: destruktyvūs veiksmai, kuriais siekiama pakenkti nekenčiamai politinei sistemai.
Skirtumą tarp Danajos ir staklių nurodo pats Pranas Morkus. Mes žinome Danajos naikintojo vardą. Tačiau staklių naikintojai yra bevardžiai. (Primenu, aš tiriu ne faktus, o nuomones.) Tad būtent Pranas Morkus, savo tekste užsimenantis apie šiuos įvykius, staklių naikintojus įvardija kaip “kažką”. Kiek anksčiau šiame tekste minimas “vilnietis Nikolajus Krysenkovas, pasikėsinęs susprogdinti Lenino mumiją”. Vardas vėlgi žinomas.
Norom nenorom peršasi išvada, kad Broniaus Maigio bei Nikolajaus Krysenkovo veiksmai ir ketinimai labiau nusipelno dėmesio. Kodėl taip yra nesunku paaiškinti. Staklės – itin praktiškas, nesunkiai pinigais įvertinamas, buitinis daiktas. Tuo tarpu Danaja ir Lenino mumija yra visiškai kitokio rango objektai. Jų vertė piniginiais vienetais gali būti nustatoma tik sąlygiškai. Be abejo, kartu su Pranu Morkumi galime pasijuokti skaitydami teismo nuosprendį, kuriame įrašyta Danajos naikintojo padaryta žala: 193 608 rub. 50 kap. Tačiau būtų visai nejuokinga, jei taip kalbėtumėme apie stakles.
Danaja, kaip ir Lenino mumija, visų pirma yra simboliniai objektai. Rembrandto Danaja yra simbolinis objektas jau vien dėl to, kad tai – meno kūrinys. Ši Danajos savybė tampa dar ryškesnė žinant, kad paveikslą sukūrė legendinis tapytojas, mėgiamas ne tik meno specialistų. O specialistai, kaip kad daro Kristina Sabaliauskaitė, dar primintų ir šio paveikslo svarbą visoje Rembrandto kūryboje.
Tačiau simbolizmas yra ne tik meno kūrinio bruožas. Totalitarinė valstybė taip pat yra persunkta simbolizmu. Visa tokios sistemos egzistencija juo remiasi. Čia vėl grįžtame prie ideologijos. Totalitarinė valstybė, negalėdama užtikrinti elementarių žmogiškų laisvių ir nepajėgdama savęs įteisinti ekonominiais terminais, tai atlieka simbolių lietumi.
Spaliuku aš tampu visų pirma dėl to, kad esu Lenino anūkas. Iš čia – papildoma Danajos reikšmė. Sovietų Sąjungoje oficialiai kėsintis į praeities meno kūrinius nustota dar tuomet, kai buvo gyvas Leninas. Dar tais laikais suprasta, kad ir kultūrinis palikimas gali tapti ideologinio statinio plyta. Kaip tik dėl to yra suprantama, kodėl rūpintasi tik tam tikromis kultūrinio palikimo detalėmis. Mat svarbūs buvo tik kūriniai, galintys įgauti ir ideologinio simbolizmo atspalvį. Danaja puikiai tam tiko, o Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios brangenybių vertė visiškai natūraliai galėjo priklausyti tik nuo brangiųjų metalų kiekio, sunaudoto jas gaminant. Mat Danaja yra paveikslas, kurio neatsisakytų bet koks pasaulio muziejus. Būdamas Ermitaže, šis paveikslas tampa ne tik meno mėgėjų traukos tašku, bet ir politikų pasididžiavimo objektu. Štai taip politikos ir meno keliai susikerta, nepaisant to, kad pačiame meno kūrinyje ir nėra užuominų, skatinančių jį politizuoti.
Dar didesnio rango politinis simbolis Lietuvoje yra Čiurlionio kūryba – tereikia prisiminti, kaip kartu su Čiurlioniu po pasaulį keliauja prof. Vytautas Landsbergis, ankstesnę patirtį tinkamai panaudodamas savo politiniam kapitalui krauti. Pažiūrėkime, kaip Pranas Morkus trumpai aprašo Broniaus Maigio gyvenimo kelią, vedusį link ypatingojo įvykio: “privaloma karinė tarnyba, šachtos kažkur Rusijoje, fabrikas, katilinė, dingstant sveikatai ir kopiant visuomenės laipteliais žemyn, patiriant vis šaltesnį jos abejingumą ir irzlesnius pažeminimus…”.
Tik vėliau Pranas Morkus mikliai įterpia garsiąją “meilę tėvynei”, tarsi ir paskatinusią Bronių Maigį griebtis kraštutinių priemonių. Paskaitykite šiandienos mūsų dienraščius ir beveik kiekviename numeryje rasite vos ne tokiais pat žodžiais įsikūnijusią dabartinėje Lietuvoje vietos nerandančių tautiečių raudą. Ar užstotų šiuos žmones Pranas Morkus, jeigu jie, taip pat teisindamiesi “meile tėvynei” bei norėdami atkreipti dėmesį į savo apverktiną būklę, nukeliautų Čiurlionio galerijon ir sudorotų, pavyzdžiui, “Karalių pasaką”?
Be abejonės, visuomenei svarbaus simbolinio objekto sunaikinimas yra pavojingesnis nei utilitaraus. Todėl ir Danajos žūtis sovietinei ideologijai atnešė daugiau žalos, nei sugadintos staklės. Taip yra ir dėl to, kad simboliniai objektai dažniausiai būna vienetiniai. Vertingiausias yra originalas. Apie tai, ar verta gailėtis sunaikinto meno kūrinio, jau turėjau progos pasvarstyti. Vis dar tebemanau, kad meno kūrinio žūtis nenuskurdina tikro meno mylėtojo, kad ir kaip jis tą kūrinį brangintų. Jis puikiai žino, jog kiekybinis požiūris prieštarauja meno kūrinio prigimčiai. Juolab, kad meno kūrinių šiais laikais ir taip yra per daug, net jei kalbėsime apie tuos, kurie užtikrintai įsitaisę meno istorijos vadovėliuose.
Man gi įdomiausia tai, kas vyksta aplink meno kūrinį tuomet, kai jis naikinamas. Čia mus domina tik tie atvejai, kai kūrinio puolimą skatina visuomeninės priežastys. O tokiais atvejais dažniausiai ir kliūva Rembrandto Danajos rango kūriniams.
Nesunku pastebėti, jog kiekvienas žymesnis meno kūrinių naikinimas būdavo ir tebėra įkvėptas politikos. Tai daroma deklaruojant kitus ideologinius principus nei tie, kuriais rėmėsi visuomenė, sukūrusi arba naudojusi naikinamus kūrinius., Paprastai pasirenkami kūriniai, kuriuos puolama ideologija itin vertina. Meno kūrinio naikintojas remiasi tais pačiais principais, pagal kuriuos ideologai vienam ar kitam meno objektui suteikia ypatingos reikšmės simbolio statusą. Paties kūrinio savybės nebūtinai lemia tokį liūdną jo likimą.
Ar teisi Kristina Sabaliauskaitė, teigdama, kad “menas nekariauja”? Be abejo, Rembrandtas ir Danaja nebuvo nei už, nei prieš tarybų valdžią. Tačiau jei meno kūrinys pasiekė mūsų laikus, jis neišvengiamai tampa pasaulinio karo dalyviu.
Kiekvienas amžius ir kiekviena ideologija pateikia menui savas sąlygas. Toks dėmesys byloja apie pastarojo visuomeninę reikšmę. Kam šios sąlygos nepriimtinos, tas keliauja anapilin arba, geriausiu atveju, į muziejų fondus. Pasikeitus politinei situacijai, keičiasi ir viešai demonstruojami meno kūriniai. Savaime keičiasi ir taikiniai.
Vien iš to, kad rusų menininkas Aleksandras Breneris Amsterdame pernai sunaikino Kazimiro Malevičiaus paveikslą, galima spėti, jog Rusijos politinė situacija pasikeitė. Juk dar ne taip seniai šios šalies meno ideologams Malevičius buvo vienas labiausiai nemėgiamų menininkų, daugiau nei penkiasdešimt metų slėptas fonduose. Tad kai šiandienos menininkas puola Malevičių, galima spėti, kad dabar Rusijoje jis jau paverstas reikšmingu visuomeniniu simboliu.
>>
Skelbta: Šiaurės Atėnai, 1998, rugpjūčio 22, Nr. 32
