Šalia ŠMC
“Egzotika” ir “NATO sienos” – taip vadinosi paskutinės Šiuolaikinio meno parodos prieš gegužės pabaigoje čia vyksiančią NATO Parlamentinės asamblėjos sesiją. Pasirengimo darbai šiam įvykiui užvers Šiuolaikinio meno centro duris bent porai mėnesių.
Tiek minėtas parodas išprovokavusios priežastys, tiek jų formatas ir tikslai buvo skirtingi.
“Egzotika” (kuratorius Deimantas Narkevičius) buvo nedidelės fizinės apimties ir biudžeto projektas, orientuotas į dailės egzistavimo ir suvokimo apmąstymą.
“NATO sienos” (kuratoriai Kęstutis Kuizinas ir Evaldas Stankevičius) – visas antrojo aukšto ŠMC sienas erdviais kūriniais nuklojusi paroda, tuo pat metu ir reagavo į NATO asamblėjos faktą, ir buvo jai skirta – dalis kūrinių taps asamblėjos scenografija.
Tačiau ir abi parodos, ir NATO asamblėja buvo sujungta vieno netikėto fakto – skandalo lietuviškoje žiniasklaidoje.
Skandalo šaknys slėpėsi “Egzotikoje”. Skandalą išprovokavo “NATO sienos”. Skandalą maitino NATO asamblėja.
Šalia skandalo
Abejose parodose dalyvavo žinomas jaunesnės kartos menininkas Evaldas Jansas. Jeigu jo “NATO sienų” kūrinys niekam neužkliuvo, tai “Egzotikos” darbas susilaukė nemažo dėmesio.
“Egzotikoje” buvo rodytas naujausias Janso vidoefilmas. O jame – dokumentiškas pasakojimas apie žemiausios kategorijos narkomanus, vartojančius žemiausios klasės narkotikus. Tiksliau, tai buvo pasakojimas ne “apie”, o pačių narkomanų kasdienybės fragmentas.
Videofilme nėra nė lašo vaidybos – čia viskas tikra ir šiurpiai tiesmuka – nuo narkotikų gamybos proceso iki šios substancijos kelionės į žmogaus organizmą.
Šis Janso vidoefilmas ramiai sukosi ŠMC moterų tualete iki tos dienos, kai turėjo atsidaryti “NATO sienos”.
O tuomet, kaip lietuvių žurnalizmui yra būdinga, viskas buvo supainiota, suplakta į vieną vietą ir pagaminta baltais siūlais siūta sensacija, verta pirmo puslapio. Ši žurnalistinė technologija jau seniai žinoma ir paprastai būna itin paprasta. O paremta ji elementariomis propagandos gamybos taisyklėmis.
Visų pirma, randamas skandalo tikslas. Tikslas yra kelių pakopų. Pavyzdžiui, didysis tikslas yra priversti potencialų pirkėją įsigyti kuo daugiau žurnalo kopijų ar surinkti kuo didesnį TV laidos žiūrovų kiekį. Kuo “karštesnė” informacija pasirodo, pavyzdžiui, laikraščio pirmajame puslapyje, tuo daugiau tas numeris susilaukia dėmesio. Elementaru.
Tačiau mūsų tokie tikslai nedomina. Imkimės menkesnių siekių, susijusių su konkrečios informacinės produkcijos gamyba.
Taigi, žurnalistas ieško informacijos, tinkamos pirmam puslapiui. Lengviausia sensaciją sukelti kokį nors valstybei, moralei ir t.t. fundamentalią vertybę ar įvykį susiejant su radikaliausiu tos vertybės pažeidimu ar labiausiai įvykiui prieštaraujančia piliečio reakcija. Tokiame priešybių susidūrime ir gimsta sensacija.
“NATO sienos” Šiuolaikinio meno centre jau savaime traukė žiniasklaidos dėmesį. Ne todėl, kad “Lietuvos rytą” ar “Lietuvos žinias” domintų menas, o tik dėl to, kad paroda buvo tarsi užuomina į meno centre vyksiantį didelės svarbos politinį įvykį.
Tačiau įvykio dar reikia šiek tiek palaukti, o žiniasklaidos vartotojas nelaukia.
Taip ir buvo atrastas Evaldo Janso kūrinys, ramiai sau besisukęs “Egzotikoje”.
Narkomanija. Tiesi kalba apie narkomanus, nepadailinus jos aikčiojimais ir grūmojimais kumščiu. Kūrinys, kurį, naudojantis šiandienos oficialiąja terminologija, būtų galima pavadinti “kvaišalai be kaukės”.
Čia pat – “NATO sienų” oficialusis atidarymas, Seimo atstovų vizitai į Šiuolaikinio meno centrą, jų nuomonės ir t.t. Nuo šios vietos jau ir iki pačios NATO asamblėjos nedaug reikia keliauti.
Šie įvykiai buvo sumesti į krūvą ir iškeltas logikai prieštaraujantis klausimas: “Ar NATO asamblėjos dalyviams taip pat bus demonstruojamas kvaišalus propaguojantis filmas?”
Veiksmas, kuriuo nebūtinai tarpusavyje susiję realybės faktai yra sukabinami į vieną grandinę yra svarbi skandalo technikos dalis.
Jeigu ne NATO reikalai, niekas nė nebūtų atkreipęs dėmesio į jau ne pirmą kartą panašaus stiliaus, grubią realybę reprezentuojančius Janso kūrinius. Iš kitos pusės, jeigu ne Jansas, niekam nebūtų pavykę sukelti su NATO asamblėja ir ŠMC sukabinto skandalo.
Šalia narkotikų
Kas gi tapo svarbiausiuoju minėto skandalo turiniu?
Atrodytų, viena iš šiandien mūsų žiniasklaidos mėgstamiausių temų – narkotikai ir dažniausiai pasitaikantis mintijimo apie ją kampas – narkotikai ir paaugliai. Kriminalinės naujienos iš narkotikus vartojančių paauglių gyvenimo yra bene populiariausias šios temos motyvas.
Jis pastebimas ir tekstuose, rašytuose ŠMC parodų proga. Būtent šis tradicinis kaltinimas – “Janso filmas propaguoja narkotikus” – paremtas psichologų bei politikų nuomonės ir leidžia žurnalistams užmegzti skandalo mazgelį.
Tačiau greitai “susirūpinimo paauglių likimu” leitmotyvas yra užgožiamas kito – “ką apie tai pamanys iš viso pasaulio į NATO asamblėją susirinkę politikai”.
Šis taškas – skandalo kulminacija, be jo nieko ypatingo šioje situacijoje nebūtų įvykę.
Velniop paauglius ir jų “kvaišalus” – aukštoji politika yra rimtesnis kąsnelis. Paaiškėja, jog paaugliai ir narkotikai tebuvo menka priežastis, leidusi žiniasklaidai nerti į gilesnius vandenis.
Toks požiūris yra tipiškas mūsų žiniasklaidos raštams apie narkomaniją. Jau minėjau, kad narkotikai minimi tik kriminalinių naujienų kontekste. Tuo pat metu yra akivaizdu, jog, nepaisant šen bei ten pastebimo susirūpinimo narkomanų likimu, narkotikų tema žiniasklaidoje vystoma toli gražu ne tam, kad visuomenės požiūris į narkomanijos problemą taptų sąmoningesnis. Tai yra tiesiog viena iš šiandien madingų temų, kuri plėtojama dėl to, kad informacijos apie narkomanija stokojanti ir jos trokštanti visuomenė yra pasirengusi praryti bet kokį su šiuo reiškiniu susijusį faktą.
Narkomanijos temai yra būdingi keletas bruožų, kurie ir apibrėžia žiniasklaidos pristatomą narkomanijos suvokimą.
Visų pirmą, pažymėtina narkotikų demonizacija – apie juos rašoma kaip apie paslaptingą blogį, kurį sunkiai suvokia tiek tekstų herojai, tiek jų rašytojai.
Kitas žingsnis – stereotipizacija – labai dažnai visi įmanomi produktai, pavojaus laipsnis jų vartotojams ir t.t. suplakami į vieną, vartojant naująjį “kvaišalų” terminą.
Toliau – mistifikacija. Šiam veiksmui galima pasitelkti ir paslaptingus personažus, įvardijamus, pavyzdžiui, kaip “prekeivis iš Kauno”. Tokio veikėjo vardu įmanoma bet ką pasakoti ir įrodinėti.
Visi šie veiksmai yra lemti elementaraus neišmanymo. Pačių paprasčiausių žinių stokoja ne tik kalbinami paauglių tėvai, patys paaugliai, policininkai, medikai, politikai, bet ir tekstus kurpiantys žurnalistai. Jau seniai žinoma, kad išmanymo stoka yra geriausia dirva socialiniams demonams, atpirkimo ožiams ir stereotipams gimti.
Taigi, galima daryti išvadą, jog nepaisant vis dažnėjančių tekstų narkotikų tema lietuviškoje žiniasklaidoje, šios problemos samprata nė trupučio nejuda į priekį. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie valdančiųjų sluoksnių požiūrį. Padėtis panaši į garsųjį Breigelio paveikslą – kai neregys veda kitus neregius ir visi sėkmingai griūva į griovį.
Narkomanijos tema nuolat iškiša galvą žiniasklaidoje dėl to, kad to reikia pačiai žiniasklaidai.
O politikai, kaip jiems įprasta, atlieka beprasmius simbolinius judesius, kurie nuramina tik jų pačių nunykusią sąmonę – “na, to pakanka, kad visi matytų, jog man tai rūpi”. Juk ir politikai sukruto tik tuomet, kai į narkomanišką istoriją įsivėlė vieno jų dukra.
Šalia meno
Informacija apie narkotines mirtis, tiek pat atgraso nuo narkotikų vartojimo, kiek ir laikraščių “penktieji puslapiai” mažina nusikalstamumą. Gyvename ne XIX amžiuje ir pranešimas apie bausmę už nusižengimą nesumažina noro nusižengti.
Politikų, medikų, tėvų suraukti antakiai tegali kelti juoką – draudimai, pamokymai ir t.t. lengvai įsiterpia į nuolat atsinaujinantį “kartų konfliktą” ir jaunų žmonių nurašomi kaip “jie vis tiek mūsų nesupras”.
Lietuviškoje narkomanijos epopėjoje vis dar neįvyko esminio posūkio – narkomanija toliau aiškinama ribotais medicinos ir baudžiamojo kodekso terminais, nesuvokiant, jog tai yra žymiai erdvesnė socialinė problema, kurios šaknų nepakirs nei medikai, nei policininkai.
Gal ir nereikėtų stebėtis, kad valdantieji visuomenės sluoksniai nesugeba adekvačiai suvokti pačių skaudžiausių dabarties gyvenimo taškų. Šių sluoksnių mąstymą visuomet veikia ideologiniai kovos už “kėdę” tikslai.
Tuo tarpu menas visais laikais sugebėdavo žengti toliau. Mene neretai išbandomi požiūriai, kurie visuomenėje taps priimtini tik po kurio laiko.
Stebėtis reikėtų ne tuo, jog Evaldas Jansas sukūrė rimtai narkomanijos temą skrodžiantį videofilmą ir tai padarė kalba, kuri dar nėra žinoma nei žurnalistams, nei politikams. Štai dėl ko pastarieji ir užsipuolė menininką.
Stebėtis reikėtų tuo, kad kol kas tai bene vienintelis tokios įtampos lietuvių menininko pareiškimas narkomanijos tema – iki šiol dar nebuvo kūrėjo, kuris užkabintų šį siaubingą Lietuvos gyvenimo kampą.
Menas yra ideali vieta rimtai svarstyti pačius skaudžiausius visuomenės klausimus. Sąlygiškoje meno aplinkoje galima atlikti judesį, už kurį įstatymas baustų gatvėje. Meno kūrinys vis dar turi galios parodyti realybę tokią, kokia ji yra ir tuo pat metu sukurti diskusijai tinkamą aplinką.
Įdomu, kas bus toliau?
>>
Pavadinimui panaudotas fragmentas iš Marilyn Manson dainos.
Skelbta: ore, 2001, balandis
