DDD šį kartą pristato projektą, kuriam nebuvo sukurtas jokios formos kūrinys. Dirbtuvėje nė nekvepia dailės kūriniu ir prakaitu, kuris paprastai išiskiria dailininkui dirbant prie dailės kūrinio. Tai metaforos, bet tyrinėti dailės kūrinių šį kartą tikrai neteks. DDD pasiūlė kalbėtis apie dirbtuvę, kurioje jie nedirba darbo.
Mąstydamas apie dirbtuvę negaliu atsikratyti minties, kad „dirbtuvė“ yra ideologinis terminas. Ji nėra tapatus mokslininko darbo kambariui, nes šis tėra viena iš būsto dalių, tuo tarpu dirbtuvė jau pati yra būstas.
XX amžiuje, pažymėtame nuolatinio būstų stygiaus, dailininkas gali mėgautis teise turėti papildomą būstą darbui ir nejausti sąžinės priekaištų, jog kiti neturi būsto gyventi. Be abejo, dirbtuvė skęsta mitologijos jūroje. Kiek nuostabių eilučių yra parašyta apie dailininko dirbtuvę!
Manoma, jog dirbtuvė skleidžia magišką energiją, jog čia kūrinys atrodo visiškai kitaip nei muziejuje ar galerijoje. Dirbtuvė atspindi dailininko charakterį. Atitinkamai elgiasi ir pats dailininkas. Dirbtuvėje, be savo darbo įrankių, jis paprastai kaupia nefunkcionalius daiktus. Šie kažin ar galėtų būti priimti į būstą, kuriame jis gyvena. Tokie daiktai nebereikalingi industrinės visuomenės gyventojui – verpimo ratelis tampa svarbus ne todėl, kad jis funkcionalus, bet dėl visiškai kitokių priežasčių.
Tačiau dirbtuvei jie tinka. Kodėl? Mat senieji daiktai skleidžia amžių šilumą. Jie spinduliuoja protėvių akių šviesą, nepažinusią mašina pagaminto daikto. Dirbtuvės daiktai yra pagaminti rankomis. O tai jau veda ir prie dailininko darbo – savo kūrinį jis taip pat gamina rankomis ir gamina originalą.
Vis tik kodėl dirbtuvė yra ideologinis terminas?
Dailininkas (kalbu apie dailininkus, bet kai kuriais atvejais mano teiginiai tinka ir menininkui apskritai) yra visuomenės įteisintas veltėdis. Jis turi teisę gaminti ne pirmosios būtinybės objektus, kurių kokybė, kaip paprastai teigiama, nepriklauso nuo galimybės iškeisti šiuos objektus į piniginius ženklus.
Kai kurie rinkos nepripažinimą net suvokia kaip kokybės įrodymą. Dėl to tarp dailininko ir visuomenę atstovaujančios valstybės susiklosto keistoki santykiai. Dailininkas, gamindamas objektus, nepaklūstančius rinkos reikalavimams, tačiau turinčius galios fiksuoti tautos, epochos, etc. fundamentaliuosius bruožus, trokšta valstybės paramos.
Nebūtinai dalyvaudamas rinkos mainuose, dailininkas tampa pavojingas valstybei, nes jis yra pilietis, kuriam negalioja kai kurios socialinės taisyklės. Šios laisvės silpnina visuomenės moralę, todėl valstybė ieško būdų, kaip dailininką valdyti, formaliai jam leidžiant būti kitokiu.
Ir čia atsiranda dirbtuvė. Visais laikais retas dailininkas pajėgdavo pats įsigyti dirbtuvę. Ir tai yra visiškai natūralu – juk, kaip minėjau, dirbtuvė yra papildomas būstas. Tad dailininkui įsigyti dirbtuvę yra tiek pat sunku, kaip ir bet kokiam kitam piliečiui antrą būstą.
Tuomet įsikiša valstybė, patyliukais skatindama dirbtuvės mitologiją. Dailininkui ji duoda dirbtuvę ir taip bent iš dalies neutralizuoja jo kritišką požiūrį. O mitologija itin reikalinga – juk ne taip lengva įrodyti, jog vienas visuomenės narys turi teisę mėgautis keliais būstais.
Ar ne todėl sovietiniais laikais dirbtuvė buvo viena esminių valstybės garantijų lojaliam menininkui? Ar ne todėl itin pasižymėjusiems buvo specialiai statomos prestižinės dirbtuvės, kurios užmoju stebina net šiandien? Nereikėtų manyti, jog sovietinių meno ideologų sprendimai būdavo atsitiktiniai. Kiekviena totalitarinė valstybė yra didi individo ir masių valdymo specialistė. Tad jau oficialiosios tų laikų valdžios atstovų dėmesys dailininko dirbtuvei rodo pastarosios svarbą dailininko ir visuomenės santykiuose.
Kaip užsiminiau, dirbtuvės reikšmė bent iš dalies yra lemta dailininko darbo pobūdžio. Meno kūrybą suvokiant kaip ypatingus, beveik ezoterinius veiksmus, yra natūralu, kad šiems veiksmams atlikti būtina specialiai parengta aplinka. Dabartinė dirbtuvės samprata yra įtakota modernistinės pasaulėžiūros menininko strategijų. Būtent šio tipo menininko darbas yra panašus į alchemiko ieškojimus. Kitaip tariant, šio menininko dirbtuvėje pastebimi procesai, kurie a priori neturėtų būti įvardijami logiškomis kalbos konstrukcijomis.
Suprantu, kad DDD sumanymas bus suvokiamas kaip eilinis vietos „modernistų“ ir „postmodernistų“ ginčo etapas. Jis bus interpretuojamas kaip veiksmas, kuriu mėginama desakralizuoti ir dirbtuvę, ir darbą, ir paties dailininko misiją. Tačiau aš manau, kad DDD yra svarbiau konstatuoti, nei vertinti. O jei jau kalbėtume apie kritikos daigus, tai DDD ironizuoja tiek „modernistus“, tiek „postmodernistus“.
DDD projektas tęsia šiemet Vilniuje jau pradėtą gvildenti dirbtuvės temą. Keli ankstesni įvykiai komentavo dirbtuvės sampratą keleriopai.
„Lietuvos Aido“ galerijoje surengta Arūno Baltėno fotografijų paroda bylojo apie sakraliąją dirbtuvę. Tuo tarpu Svajonės ir Pauliaus Stanikų paroda, taip pat organizuota „Lietuvos Aido“ galerijoje, greičiau siūlė naują posovietinėje Lietuvoje dailės funkcionavimo galimybę. DDD sumanyme užsimenama apie abu šiuos kelius, bet yra ir daug kitų interpretacijos vingių.
Nori nenori, šiandienos dailininkas yra skatinamas pamiršti dirbtuvės mitologiją. Visų pirma, valstybė dirbtuvių jau nebedalina. O kanibalistinio kapitalizmo sąlygoms įsigyti dirbtuvę pačiam tampa beveik neįmanoma.
Antra, kinta ir dailininko darbas – jis vis dažniau savo kūriniui renkasi formas, kurioms pagaminti nepakanka tradicinės dirbtuvės įrangos. Pavyzdžiui, vis dažniau dailininkui reikia kompiuterio. Tačiau mūsuose kompiuterius turi dar mažiau jaunų dailininkų nei turi dirbtuves.
Dailininkas laipsniškai tampa nomadu – kompiuterio jis ieško pas draugus ar draugų draugus. Kūrinys atsiranda klajonių metu. Savo darbą sieti su specialiai įrengta vieta tampa nebūtina. Pavyzdys su kompiuteriu yra tik vienas iš daugelio, tačiau jo pakanka, kad iliustruočiau objektyvias sąlygas, skatinančias jauną dailininką pamiršti dirbtuvės svarbą jo, kaip dailininko, identifikacijos veiksmuose.
Vėl grįžtant prie dailininko darbo reikėtų priminti, kad viena svarbiausių dabartinio dailės diskurso temų Vilniuje yra diskusija apie daikto tirpimą.
Jauni menininkai vis dažniau deklaruoja nebekurią gremėzdiškų objektų ir mieliau besirenką bekūnę idėją. Deja, troškus Vilniaus klimatas trukdo ramiai šiuos teiginius apmąstyti. (Įdomu, koks dailininkų, kritikų, etc. skaičius tenka kiekvienam Vilniaus dailės erdvių kvadratiniam metrui?).
Gyvenant tokiomis sąlygomis, neretai svarbesnės tampa deklaracijos, o ne realūs kūriniai. Viešai deklaruojamas daikto atsisakymas neretai virsta tik kitokio daikto paieškomis – iškalbingiausia situacija susiklosto tuomet, kai tas pats kompiuteris funkcionuoja parodoje kaip estetinis objektas .
DDD iš tikro atsisako objekto. Tuo pat metu šiam sumanymui apibrėžti bent iš dalies galima vartoti klasikinio konceptualizmo terminus, nes esminė projekto dimensija yra idėjų formulavimas.
Galų gale, atrodo, jog vienintelis naujas produktas, išprovokuotas DDD projekto yra dailės kritikų rašyti tekstai.
>>
Skelbta: Šiaurės Atėnai, 1998 liepos 11 d., Nr. 27 (421).
