Devyni – ar kiek ten jų yra – pragaro ratai. Penkiolika belzebubų, draskančių širdį diena iš dienos. Pasikeisdami pasikeisdami. Sodina į sostą, ištiesia plaukuotą leteną ir sminga nagai į krūtinę. Išlupa ją, dar kliuksinčią ir krauju springstančią ir brauko po nosimi. Sukemša atgal, mosteli pirštu – ir vėl nė žymės. Atsistoja, nusilenkia ir užleidžia vietą kitam. Ir vėl. Dvidešimt trys gleivėtos gyvatės, mažos ir rangios, liesos, ir aklos. Kaišioja nariuotus liežuvėlius ir ieško ertmių į kito kūną, o kai tokią randa – slysta vidun ir kemša venas ir teršia kraują savo seilėmis. Trisdešimt keturi atsakingi ir budrūs budeliai, nukertantys kiekvieną naują tavo galvą. Štai rieda dar viena, ryja smėlį ir keikiasi. Bliat bliat bliat. Tavo burnoje gyvena keturiasdešimt penki paukščiai. Liesi, aštriasnapiai ir beplunksniai. Ir kiekvienas taikosi galvą iš burnos iškišti ir akį iškirsti. Kirskit kirskit, vargšai paukščiai. Badas yra menkas patarėjas. Penkiasdešimt septyni vampyrai ir nėra ant tavo kūno nė centimetro, kuris nebūtų ragavęs jų dantų. Šešiasdešimt dvi čupakabros, kurių niekas nėra matęs. Jos ateina naktį, kai miegi ir prikemša galvą košmarų. Septyniasdešimt devynios chimeros ir visos iki vienos spjaudo ugnimi ir svilina tave lyg ką tik paskerstą paršą. Aštuoniasdešimt aštuoni storapilviai kunigai, trankantys ir taip pamėlusį kūną kryžiais, svastikomis, gedimino stulpais ir vieną po kitos tatuiruojantys viso pasaulio šventas knygas tau ant kaktos. Devyniasdešimt ryčių cicinų, choru tau giedančių visą savo diskografiją ir po valandos galvoji, kad geriau lai tavo širdį draskytų belzebubai. Ir tik viena galimybė užsimiršti. Tik viena begalinio džiaugsmo akimirka. Vienas. Du. Trys. Ir vėl viskas prasideda iš pradžių. Iki kito karto. Atia.
>>
Skelbta: Facebook, 2010 lapkričio 2 d.
