Gyveno kartą žmogus, kuris žinojo tik minusą, o pliuso – nežinojo. Jis mokėjo atpjauti duonos riekę nuo kepalo (minusas), tačiau nežinojo, kad ant jos dar galima užtepti svieso (pliusas) ir užmesti dešros (pliusas). Jis galėjo atimti (pavyzdžiui, ledus iš vaiko gatvėje), bet niekada niekam nieko neduodavo. Kai gimė, tėvai jį aprengė. Apsirengęs jis išmoko vaikščioti ir kalbėti. Tačiau, kai išmoko savarankiškai spręsti, rūbų atsisakė. Atsistojo jis prieš veidrodį ir nusivilko viską. Švarką (minusas), kelnes (minusas), kojines (minusas), marškinius (minusas). Ir taip toliau. Ir nuo tos dienos vaikščiojo nuogas. Per pora metų jis nustojo kalbėti. Kasdien atsisakydavo keleto žodžių. Paskutinis, kurį išmetė buvo „Aš“. Jis neturėjo daiktų ir draugų. Dirbo medkirčiu. Nuogas per dienas tūnodavo miške. Ten, kur jis ėjo, medžiai virsdavo minusais. Sunkiausia buvo atsisakyti minčių ir jausmų. Jis suprato – kuo mažiau žmonių gyvenime, tuo mažiau jausmų. Todėl dar energingiau puolė minusuoti draugus ir pažįstamus. Kuo mažiau matai ir girdi, tuo mažiau yra apie ką galvoti. Jis nusprendė užsibarikaduoti namuose ir taip pasiekti nirvaną. Deja. Lenta prie lentos yra pliusas. Vinis į lentą – irgi pliusas. Urvas! Urvą miške išsirausti jis galėjo. Nes urvo rausimas – didžiulė krūva minusų. Urvas tapo jo namais. Jame tūnojo nosies laukan nekišdamas tol, kol pats pavirto dideliu, pūvančiu minusu. Paskutinę akimirką jis galėjo drąsiai pasakyti „Aš esu laimingas“. Ir būtų pasakęs – jei tik būtų prisiminęs bent vieną žodį.
>>
Skelbta: Facebook 2011 sausio 10 d.
