Čia vakar stovėjo stirna ir žiūrėjo į grandiozinį grožį – ryškiai raudonas dėmes sniege. Sniegas buvo miško, kraujas buvo stirnos. Tarp pilkų krūmų tyliai pasirodė ponas su medžiotojiška skrybėle ir šautuvu. Nevykęs šūvis į stirną – jo darbas.
Medžiotojas buvo storalūpis, raudonskruostis, su pagarbą keliančiu pilvu, kurio paslėpti negalėjo net platus, neperšlampantis ploščius. Matėsi, kad gyvenimas jam nusisekė.
Jis vadovavo visame pasaulyje žinomos korporacijos padaliniui Lietuvoje (šios korporacijos gaminius mėgsta ir jaunas, ir senas) ir jau turėjo namą, kurio dydis anais laikais tikrai būtų atkreipęs Tado Blindos dėmesį. Namo garaže ilsėjosi pora džipų, kieme laigė ne tik šunys, bet ir vaikai su anūkais. Jis netgi turėjo pora Geležinio Trikampio ordinų, kuriuos duoda kovotojams už valstybės laisvę. Po karo jo tėvas kelias dienas gėrė su vienu milicininku, o paskui susimušė, sulaužė anam žandikaulį ir dešimt parų praleido daboklėje. Mūsų ponui to pakako, kad taptų “disidento sūnumu”.
Taigi, šis visuomenei nusipelnęs ponas žiūrėjo į kruviną stirną. O stirna – į poną. Jeigu tą akimirką kas nors būtų pažiūrėjęs į stirnos ir pono akis, jose būtų pamatęs begalinę tuštumą ir neviltį.
Staiga ponas griebė šautuvą už vamzdžio, užsimojo kiek leido jo storos rankos bei storas megztinis ir tvojo buože stirnai į tarpuakį. Stirnos kaukolė skilo. Žvėris griuvo negyvas, tačiau dar spėjo pamatyti kaip po smūgio iš vamzdžio pliekė ugnis, o pono pilve atsivėrė raudona skylė. “Žioplys – ir vėl šautuvo nepatikrinai” – dar spėjo pagalvoti stirna.
Po pusvalandžio vaizdas buvo toks pats, kaip ir prieš pusvalandį. Baltame sniege gulėjo kruvina stirna ir kruvinas žmogus. Žmogus viena ranka dar laikė šautuvo vamzdį. Jeigu kas būtų praėjęs pro šalį, būtų galėjęs pagalvoti, kad stirna nušovė medžiotoją.
Pro šalį ėjo nykštukas, sunkiai klampodamas per sniegą vienaragio vilnos veltiniais. Nykštuko, miško gyventojo, taip lengvai neapmulkinsi. Įvertinęs situaciją, jis liko patenkintas pamatytu vaizdu. Atsisėdo ant kelmo netoliese. Pasitiesė baltą nosinę ir ant jos išsidėliojo pietus. Šio bei to stipresnio į stiklinę įsipylė. Tuomet prie kairės akies odiniais dirželiais prisirišo specialų žiūroną, prieš tai ant žiūrono šono paspaudęs mygtuką su užrašu REPEAT.
Kai tik jis nukreipė žiūroną į nusikaltimo sceną, ji tarsi atgijo. Ir vėl stirna žiūrėjo, medžiotojas žiūrėjo, tada medžiotojas tvojo buože, stirna griuvo, šautuvas šovė ir t.t. Ir vėl iš naujo. Nykštukas užkandžiavo ir žiūrėjo. Vietą, kurioje pono veide pasirodo nuostaba (kai jis pajuntą šratų saują pilve) Nykštukas visada pažiūrėdavo sulėtintai.
Baigęs žiūrėti ir suvalgęs viską, ką šiandien pietums buvo įsidėjęs, Nykštukas išsitraukė keliskart perlenktą lapelį. Jame buvo kažko daug prirašyta. Kai kas ten buvo išbraukta. Nykštukas susirado eilutę “Kietas riešutėlis: Puiki diena numirti” ir, paseilinęs pieštuką, ją kruopščiai išbraukė. Tada įsidėjo lapelį į kišenę ir pasišalino.
>>
Skelbta: Facebook, 2013
