Šis tekstas rašytas prancūzų žurnalui. Pasiūlyta neparanki tema – „parašyti ką nors apie lietuvių šiuolaikinę dailę”. Ėmus galvoti apie skaitytoją, ko gero net tiksliai nežinantį, kurioje žemėlapio vietoje Lietuva įsikūrusi, ėmė kirbėti dvejonės. Esi priverstas pažvelgti į tau pažįstamus žmones, objektus ir reiškinius iš šalies. Tuomet ir imi įsivaizduoti kaip vietinės įdomybės gali atrodyti, pavyzdžiui, prancūzui ar britui. Imi suprasti, kad prieš pradėdamas pasakoti apie šiuolaikinį meną, turi kalbėti apie daugelį kitų dalykų. Galų gale, visiškai nuklysti į šalį. Vienu metu norėjosi imituoti valstybinės reklamos stilių, panašų į tuos, kuriuose įvairios valstybės save pristato žurnale “Newsweek”. Galų gale, ėmiausi sau jau įprasto trialogo, neturėdamas jokio išankstinio plano. Patrumpintą variantą ir jūs galite dabar paskaityti. O perskaitę, pamąstykite apie savireprezentacijos klausimą – jis čia yra svarbiausias.
A: …sudėlioti logišką pasakojimą apie skaitytojui nepažįstamos šalies meną yra neįmanoma. Šiame pasakojime atsirastų daug pašalinių elementų, kuriuos taip pat reikėtų paaiškinti. Pasakojimas taptų begalinis.
B: Greičiausiai tu teisus. Vis tik pamėginkime nustatyti šio pokalbio ribas ir tikslus. Mes kalbamės tam, kad pagamintume tekstą Prancūzijoje leidžiamam meno žurnalui. Turime trumpai pristatyti Lietuvos dailę.
C: Pamiršai, kad mums bus svarbios ir pokalbio sąlygos. Taigi, šio teksto skaitytojas susidurs su jam nežinomais faktais. Galime tuo būti tikri – visi esame keliavę po teritoriją, kuri Šaltojo karo laikais vadinta “Vakarais” ir esame patyrę, kad apie tuometinius “Rytus” ten žinoma labai nedaug.
A: Palauk, man kelia abejonių tavo geografija. Šiandien nebetikslinga vartoti žodžius “Vakarai” ir “Rytai.
B: Taip, jie jau nebeatitinka realybės.
A: “Vakarai”/”Rytai” nurodė griežtą Europos perskyrą, lemtą ne tiek geografinių, kiek politinių priežasčių. Ir viena, ir kita pusės mielai pripažino Geležinės užtvaros egzistavimą ir tuo naudojo tai saviems propagandiniams tikslams. Šiandien gi Europa jau praktiškai nebeskirstoma politiškai – šia prasme ji daugiau ar mažiau homogeniška. Ji skirstosi greičiau ekonomiškai. Tiesa, kartais ekonominiai skirtumai įtvirtinami politiškai. Bet aiškus ir noras šių sprendimų vengti ar jau egzistuojančius atšaukti.
C.: Turi omenyje tai, kad, pavyzdžiui, Lietuvos gyventojams vis rečiau reikia vizos keliaujant į kitą šalį?
A: Kad ir tai. Situacija itin dviprasmiška. Nors apie tai ir vengiama kalbėti, tačiau regionai, geografiškai pakankamai tiksliai sutampantys su Šaltojo karo Vakarais/Rytais tebeegzistuoja.
B: Galbūt dabar juos galima apibrėžti kaip Europos bendrija/Ne-Europos bendrija?
A: Kažin. Europos bendrija pernelyg dirbtinis darinys. Tai greičiau ateities vizija. Joje per mažai nuorodų į praeito dešimtmečio realijas, kurios, manau, ir šiandien itin svarbios. Aš siūlyčiau kitą terminų porą – “Postvakarai/Postrytai”.
C: Gerai, sutinku. Bet nebandykime jų tiksliai apibrėžti – tam reikia atskiro pokalbio. Be to ir mes, ir skaitytojai nujaučia, kas turima omenyje. Lietuva priklauso Postrytams, o Prancūzija Postvakarams. O nesusipratimai kyla dėl skirtingų istorinių, socialinių, politinių kontekstų.
B: Situacija panaši į vieną filmo “Godzilla” epizodą. Jeanas Reno, bandydamas kuo geriau apsimesti amerikiečiu, specifine intonacija sako “I thank you very much” ir tuoj pat paaiškina, jog frazę išmoko iš Elvio Preslio. Mums šis paaiškinimas būtinas. Kitaip Preslio intonacijos nepažintume ir situacijos komiškumo nepajustume. Aš net sakyčiau, kad “Godzilloje” ta frazė aiškinama todėl, kad turimas omenyje gerokai išaugęs holivudinės produkcijos vartotojų kiekis; žmonės, kuriems net ir tokius charizmatinius postvakarų istorijos elementus reikia aiškinti.
C: Tačiau to galbūt nesupras ir japonas ar brazilas. Tad neverta šių skirtumų absoliutinti ir kaltinti vien Šaltojo karo organizatorius. Be to, mes nutolome nuo temos.
B: Klysti, juk sutarėme, kad šis pasakojimas nebus vientisas. Mums teks jį lipdyti iš atskirų fragmentų, kurie ir atskleis postvakariečiui svarbias postrytų meno savybes.
C: Ką gi, ką gi… Kai galvojau apie šį pokalbį, labiausiai kankinausi dėl būdo, kuriuo mes pristatysime savo šalies meną. Juolab, kad reprezentacijos problema yra viena iš fundamentaliausių postrytuose.
B: Taip! Visos postrytų valstybės yra pametusios galvas dėl savireprezentacijos ir ypač dėl savireprezentacijos postvakaruose. Lietuvoje tiek daug kalbama apie valstybės įvaizdį pasaulyje. Sakoma, kad mes turime slėpti blogybes ir rodyti tik pozityvius reiškinius, kad šis įvaizdis nebūtų suterštas.
A: Tokiame kontekste, pavyzdžiui, į Europos teismą Strasbūre siunčiami lietuvių skundai dėl žmogaus teisių pažeidimų ir yra interpretuojami kaip valstybės įvaizdžio gadinimas.
B: Čia galėtume pasikapstyti istorijoje ir nubrėžti dar vieną ribą. Galėtume nušokti į XX amžiaus pradžią, kai gimė dauguma mažųjų Centrinės ir Rytų Europos valstybių, kurios beveik visos vėliau pateko į Rytų bloką. Visos šios valstybėlės buvo pastatytos ant nacionalinės savigarbos pagrindo. Visos jos iki šiol jaučia galingą nepilnavertiškumo kompleksą prieš tradicines valstybes, tad savireprezentacijos klausimas labai aktualus. Kaip ir šių valstybių vidinio uždarumo problema. Sovietinis laikotarpis, manau, visa tai tik sustiprino.
C: Paaiškink plačiau, man nelabai aišku, kuo čia dėta Sovietinė epocha.
B: Paprasta. Dabar sakoma, kad mūsuose pagarba nacionalinėms vertybėms padėjo įveikti sovietinę nutautinimo politiką. Prisiminkite sovietų ideologus: “nebebus nei ruso, nei ukrainiečio, nei lietuvio, nei….. Bus tik sovietinis žmogus”. Taigi, kai valstybei grėsė tiesioginis pavojus, nacionalizmas buvo pozityvi vertybė. Tuomet suformuota daugybė nacionalistinių stereotipų. Tai ir nacionalinio ypatingumo idėja (pavyzdžiui, “lietuvių kalba – viena seniausių pasaulyje”) ir nacijos grynumo reikalavimas (neigiamas požiūris į tautiškai mišrias šeimas).
A: Tai labai svarbu. Nacionalizmas mūsuose turi kitą kvapą nei postvakaruose, kur šią visuomeninę kategoriją nacistai visiškai išstūmė į socialinio diskurso užribį.
C: Gal dėl to ir Sovietų Sąjungos irimas postvakaruose bent iš pradžių buvo vertintas neigiamai. Juk jis vyko po nacionalizmo ženklu. Man bičiuliai prancūzai pateikė tokią priežastį. Pusę amžiaus egzistavusi pasaulio pusiausvyra postvakariečius visiškai tenkino. Pasaulis buvo stabilus, o postvakarai gyveno pakankamai patogiai. Be to, Rytų blokas malšino tokias pat imperialistines JAV pretenzijas Europoje.
B: Kitą priežastį galime pridurti mes – besivaduojančių sovietinės imperijos dalių nacionalistinės vėliavos pernelyg aiškiai priminė postvakaruose negatyvias vertybes.
C: Taigi, Jugoslavija ko gero ir buvo pirmasis ženklas, kad Vakarų/Rytų blokų susiliejimas bus skausmingas. Juolab, kad nacionalizmas, kuris komunistiniams režimams kirto stipriausius smūgius Postvakaruose taip netoleruojamas.
A: Pamiršti dar vieną dalyką – iš principo nacionalizmas gali atvesti ir prie tokios padėties, kurioje dabar atsidūrė Jugoslavija.
C: Taigi, taigi – kur tas idealusis aukso vidurys? Postvakarai, matydami pasaulį pro savos politinės tradicijos akinius, nacionalizmą piešia tik juodomis spalvomis, o postrytai, neturėdamai apskritai jokios politinio gyvenimo tradicijos, nemato akivaizdžių jo trūkumų.
B: Pakaks, baikime apie tai. Norėčiau pakoreguoti mūsų šnekos kryptį. Tam pacituosiu vieną savo tekstų: “Dabar jau aišku, kad Berlyno siena tebuvo iliuzija, kuria pasinaudojo politikos manipuliatoriai. Rytų ir Vakarų susiliejimo idėja – svarbus šio dešimtmečio politinės demagogijos elementas, tačiau bendro žodyno galimybė tebuvo miražas, tam tikru metu naudingas abejų pusių politikams”.
A: Tu teisus, ypač ši iliuzija skaudžius pėdsakus paliko postrytuose. Mat šio regiono gyventojai integracijos į postvakarų pasaulį idėją suvokė kaip utopinę gero gyvenimo viziją. Todėl ir aklai tikėjo, kad pakanka įveikti fizines kliūtis (nugriauti Berlyno sieną) ir pasaulis susilies į vieną. Deja, politinę sistemą galima pakeisti per metus, tačiau mentalitetas ir daugelį metų diegti gyvenimo įpročiai taip staigiai nekinta.
B: Be abejo. Postvakarai mūsų regiono žmonėms visuomet žymėjo tobulesnę visuomenę, savotišką rojų žemėje. Taip buvo nuo pat šių valstybėlių atsiradimo.
A: Ar ne todėl, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kaip ir iš kitų panašių valstybių, į postvakarus plūstelėjo nelegalios emigracijos bangos?
B: Kai kalbame apie emigraciją, nepamirškite, kad tarp emigrantų būta ir menininkų.
A: Tačiau, kiek pamenu, visi emigravę menininkai tai darė legaliu būdu.
C: Gal dėl to, kad postrytų kultūrininkai visuomet pasižymėjo bailumu? Juk kiekvienas šio regiono režimas karščiausių savanorių sulaukdavo būtent iš kultūrininkų tarpo.
B: Nebūk toks kategoriškas. Čia greičiau galima kalbėti apie prigimtinį kultūros parazitizmą. Kadangi kultūra nėra gyvybiškai žmogui būtinas pasaulio fenomenas, tai ir jos atstovai nuolat jaučiasi neužtikrinti rytdiena ir ją mėgina užsitikrinti atvirai pritardami šio pasaulio galiūnams. Manau, postvakarų intelektualai ir menininkai yra tiek pat bailūs, tik jiems rečiau tekdavo patekti į situacijas, kuomet už nepaklusnumą kapotos galvos, todėl ir konformizmą jiems rečiau reikėdavo demonstruoti. Menininkas, antrinęs sovietiniams ideologams nedaug kuo skiriasi nuo, pavyzdžiui, oficialaus valstybės pripažinimo sulaukusio ir valstybės remiamo prancūzų menininko. Tačiau grįžkime atgal. Kur mes sustojome?
A: Kalbėjome apie emigruojančius menininkus.
B: Taip, taip… Sakyčiau, kad menininkai Lietuvą palikdavo vedini tos pačios minties, kaip ir visi kiti emigrantai. Tikėjosi atsidursią tobulame pasaulyje. Menininkai manė, kad postvakaruose ras normaliai funkcionuojančią meno rinką, gerai dirbančias institucijas, galės tiesiogiai naudotis jo šalyje nepasiekiamais informacijos šaltiniais. Žodžiu, galės lengviau integruotis į pasaulinę meno sistemą.
C: Deja, neišdegė. Kiek žinau, iš tikro integruotis nepavyko nė vienam. Aišku, nesakau, kad jie nelaimingi. Patekti į postvakarų meno rinką yra lengviau gyvenant postrytuose. Žymiai lengviau tapti šiuolaikinio meno žvaigžde Lietuvoje ir jau tada būti pastebėtam karts nuo karto čia atvykstančių garsių postvakarų kuratorių.
B: Tačiau sutik, kad Lietuvoje menininko galimybės ribotos. Valstybės kultūrinė politika neaiški, meno rinka trūkčioja kaip pašautas žvėris. Nėra kolekcininkų, kurie pirktų šiuolaikinį meną, trūksta institucijų, pristatančių meną visuomenei, nėra net šiuolaikinio meno muziejaus.
C: Taip, visa tai tiesa. Tačiau man atrodo, kad kalbant apie postrytų meno situaciją labai dažnai yra daroma esminė klaida. Postrytų meną mėginama aptarti remiantis postvakaruose sukurtomis ir ten funkcionuojančiomis struktūromis. Tuo tarpu postrytuose tai negalioja. Todėl mėginimai taikyti postvakarietiškus terminus postrytuose, išduoda tik troškimą mėgdžioti.
B: Tačiau kartu tai yra ir noras susikalbėti. Juk kai postvakarietis mini oficialųjų/alternatyviųjų meno institucijų porą, aišku, ką jis nori tuo pasakyti.
C: Taip, bet aišku ir tai, kad jis nori tą pačią porą pamatyti ir postrytuose, o postrytiečiai tam nesipriešina, nes nori būti tokie pat.
B: Nebūtinai. Postrytiečiai tiesiog nori būti suprasti.
C: Tačiau vis tiek nesusikalbama, nes abi pusės šneka apie skirtingus dalykus, manydamos, kad šneka apie tą patį. Čia ta pati savireprezentacijos problema – geriau yra apsimesti tuo, kuo nesi, kad tik neatrodytum juokingas. Juk mūsų minėta oficialiųjų/alternatyviųjų meno institucijų pora, pavyzdžiui, Lietuvoje neegzistuoja. Juk čia formaliai pati oficialiausia šiuolaikinio meno institucija, realiai yra ir pati alternatyviausia. Mat tie, kurie prisistato alternatyviosios Lietuvos meno scenos atstovais ir yra svarbiausieji minėtos institucijos menininkai. O jei dar atidžiau pažvelgsime į ką tik mano pasakytą sakinį, tai ir visai susipainiosime. Juk “alternatyviojo lietuvių meno” atstovų niekas nepaskyrė atlikti šios misijos, jie tiesiog patys nusprendė tokiais būti.
B: Žodžiu, situacija panaši į palimpsestą, kurio dauguma sluoksnių nėra užrašyti, o tiesiog sklando virš pradinio lapo kaip įvairiaspalviai debesėliai.
C: O ar tu tikras, kad net ir tas pradinis lapas egzistuoja? Juk XX amžiaus Lietuvos meno istorija taip ir nebuvo parašyta. Atrodo, teturime mitų rinkinį, o mitai, kaip žinia, yra sukuriami tam, kad nevykusiai paaiškintum tau nepažįstamą realybės reiškinį.
A: Na ir įsivažiavote. Man atrodo, kad būtų žymiai aiškiau, jei primintume vieną elementarią tiesą: šiandienos Lietuvos menininkui paroda postvakaruose vis dar tebėra svarbus jo darbo kokybės įrodymas. Tai žymiai stipresnis įvertinimas nei bet kokios vietinės premijos. Tą patį galima pasakyti ir apie kuratorius bei meno kritikus.
B: Klausykit, bet mes taip ir nepapasakojome apie lietuvių meną. O juk toks buvo šio pokalbio tikslas.
A: Taip, bet mes atliekame dar svarbesnį darbą – mėginame nupiešti aplinką, kurioje tas menas auga. Kažkada pamėginau įsivaizduoti kai kuriuos svarbius pastarųjų metų lietuvių kūrinius postvakarietiškame kontekste. Ir sunkiai įsivaizdavau juos ten be papildomų komentarų.
B: Be abejo, nes pastaraisiais metais ir lietuvių menas gerokai pakito. Menininkai vis dažniau operuoja šios dienos faktais.
C: Man tai primena agresyvųjį ir politizuotą 7-ojo deš. meną tuometiniuose Vakaruose. Atrodo, ši paralelė lietuviams vėl nenaudinga, nes postvakariečiai ją suvokia kaip sugrįžimo prie jau nuvalkiotų temų.
B: Taip, bet šiandieniniame postrytų kontekste, šios temos įgavusios visiškai naują prasmę. Postrytų visuomenės atlieka daugelį žingsnių, kurie postvakaruose jau atlikti prie dvidešimt metų. Tačiau toks lietuvių meno posūkis pakankamai dėsningas. Pamenate, prieš kokius dešimt metų, buvo atvirai pasisakoma prieš meną, reflektuojantį šiandienos socialinius įvykius. Sakyta, jog toks menas yra laikinas, tuo tarpu, kai menininkas privalo byloti apie fundamentalias, universalias vertybes.
C: Bet juk socialiai angažuotas menas buvo diskredituotas, nes kėlė per daug asociacijų su oficialiuoju sovietinių menu.
A: Tuomet, sovietinės dviveidystės nukankinti žmones ėmė nebepasitikėti metafora. Jie troško “tikros tiesos” ir metafizikos.
C: Bet juk metafizika ir yra metaforos menas. Manau, kad metafora, esminis totalitarinių laikų kalbos padargas, laikų, kai niekuomet negalėjai sakyti visos tiesos ir turėjai ją slėpti visokiausiais ženklais, postrytuose niekuomet neprarado reikšmės. Čia metaforos labai mėgsta pavirsti klišėmis. Taip ir mene – universalių vertybių abstrakčios metaforos greitai virto stereotipais. Gal dėl to, jaunesnioji karta, nebepasitikėdami vyresniųjų kalbėjimo būdu, grįžo prie realybės.
B: Įdomu tai, kad būtent šis žingsnis jaunesniųjų menininkų kūrybą pavertė itin kontekstualia ir …mažiau suprantama žiūrovui, to konteksto nežinančiam. Tai, ką jaunieji Lietuvos menininkai kūrė prieš kokius penkerius-septynerius metus, postvakariečiui turėjo būti žymiai labiau suprantama.
A: Šio dešimtmečio pradžia žymi gana radikalius kūrybos būdo pokyčius. Pakitus politinei situacijai, meno vertybės taip pat virto aukštyn kojomis. Kaip visuomenė griežtai ir labai dažnai aklai atmetė viską, kas siejosi su Sovietine epocha, taip ir jaunieji menininkai atsisakė ankstesnių kūrybos būdų.
B: Tačiau įdomu tai, kad jie atsisakė ne tik sovietinės meno sampratos, bet ir to, kas vadinosi neoficialiuoju menu. Atrodo, nebuvo tolygaus perėjimo iš vieno į kita, kaip galėtum tikėtis. Nauja valstybė, be abejo, atmetė senąjį oficialųjį meną ir pasirinko kitą variantą, priimtinesnį politiškai. Taigi, buvę disidentai tapo oficialiaisiais – būtent jie ėmė vadovauti vienintelei šalyje dailės akademijai, užėmė svarbesniuosius postus valstybinėse institucijose. Tai galbūt dėl to ir sukėlė jaunesniųjų kartų nepasitikėjimą?
A: Galbūt. Bet man atrodo, kad tuomet šie dalykai nebuvo tokie aiškūs, kaip tu dabar apie juos pasakoji. Tada ir gatvėje, ir galvose tvyrojo chaosas. Aš sakyčiau, kad čia suveikė kitas faktorius. Jaunesnieji labai greitai perjungė savo imtuvus ir ėmė siurbti naujais kanalais plūstelėjusią informaciją, kuri ankstesnėms kartoms buvo neprieinama arba pasiekdavo juos labai pavėluotai. Juk beveik visi vyresnieji teigia sėmęsi įkvėpimo iš klasikinio modernizmo, taigi, iš Vakarietiškojo meno šaltinio. Tačiau tos žinios, kurias jie gaudavo sovietiniais laikais, dažniausiai tebūdavo padriki fragmentai, tad supratimas apie to idealiojo, vakarietiškojo meno raidą buvo itin miglotas. Tuo tarpu jaunieji, gavę progų pajusti tiesiogiai pasaulio meno pulsavimą (kelionės į abi puses), greitai suprato, jog 1990-aisiais Henri Matisse ar, geriausiu atveju, Joseph Beyus, jau nebėra Vakarų meno madų personažai.
C: Ar tik tu nenori pasakyti, kad jaunieji, išsaugoję pagarbą vakarietiškojo meno idealui, tiesiog pakeitė sąrašą autorių, kuriais sekė jų mokytojai?
A: Būtent taip. Vakarietiškojo meno formos buvo greitai įsisavintos. Taip tapybą, skulptūrą ar grafiką pakeitė objektas, instaliacija, video. O kadangi visų pirma stengtasi mokytis formalių taisyklių, t.y. kūrinio gamybos būdų, tai ir patys kūriniai dažnai priminė vakarietiškojo meno istorijos interpretacijas. Jie buvo abstraktesni, nes rūpėjo ne pasakoti istoriją, o išmokti gramatiką.
B: Lyginant šiuos kūrinius su šiandienos kontekstualiais, galima sakyti, kad pirmieji buvo universalesni, ar ne?
A: Ne, taip nesakyčiau. Jie greičiau buvo formalesni. Juk sakiau, kad žodynas, gramatika labiau domino nei istorija, kurią, naudojant žodyną ir gramatiką, galima papasakoti.
B: Ar nori pasakyti, kad dabar, kai žodynas ir gramatika jau įvaldyti, pradedamos pasakoti istorijos?
A: Gal ir galima taip teigti. Tačiau būk atsargus – čia mes mėginame apibendrinti, o tai darant visuomet įsivelia daug netikslumų. Juk turi ieškoti panašumų ir kartais nekreipi dėmesio į tavo teorijai prieštaraujančius faktus. Tebūna tai spėjimu, galbūt net būsimos diskusijos pradžia.
C: Taip, taip – todėl ir gali pasirodyti, kad apie lietuvių meną mes taip ir nepapasakojome. Tačiau šis pokalbis persmelktas postrytų kvapu. Jautresnis postvakarų skaitytojas daugiausiai naudos gautų ne tiek ieškodamas konkrečių faktų, kiek mėgindamas įsiklausyti į šio pokalbio intonacijas, bandydamas lipdyti mūsų dėstomos problematikos struktūrą. Jam reikėtų suvokti, kad skaito ne tekstą apie postrytų šalies meną, o tekstą, parašytą postrytiečių postrytuose. Tikrą postrytų tekstą.
B: Va, va. Atrodo, kad tu nori postvakarietį įstumti į mums pažįstamą situaciją, kurioje Lietuvos menininkai buvo atsidūrę prieš dešimt metų. Atrodo, tu teigi, kad šiuo pokalbiu mes visų pirma siūlome mokytis postrytietiško diskurso gramatikos ir tyrinėti žodyną. C: Gal ir taip. Tačiau ar tai nėra vienintelė susikalbėjimo sąlyga, juk…
>>
Skelbtas: Šiaurės Atėnai, 1999 birželio 26, Nr. 25 (466) ir Documents Sur l‘Art, Annee 2000, No. 12, Les Presses du Reel, Dijon.
