2020 pastaba: šį smagų tekstą pamenu iki šiol, nors kontekstinis įkarštis jau seniai išgaravo iš atminties. Naiviu apsimenantis ir keliaaukštės ironijos kupinas tekstas (įskaitant ir nuostabią Gintauto Trimako nuotrauką), menu, išprovokavo meno pasaulyje daug prakeiksmų, kurie buvo paleisti į mano pusę. Nerimą labiausiai kėlė tai, kad žmonės iki galo taip ir nesuprato, kokia yra esminė šio rašinio mintis. Ir nors kai kurios vietos šiandien atrodo vaikiškos (ypač ten, kur bandoma kovoti už meno kūrinio teisę nebūti preke), pats rašinio tonas vis dar įkvepia.
>>
Pirmiausiai reikėtų paaiškinti, kas yra karštas kritikos straipsnis. Karštas – toks rašinys, kurį sukūrė įsikarščiavęs kritikas. Kritiko įkarštis paprastai turi poveikio rašinyje dėstomoms mintims ir ypač – rašymo būdui.
Mintys gali kartais būti ekstremistinės, nes jaudulio apimtas žmogus neretai pasako tai, dėl ko vėliau raunasi plaukus. Įsikarščiavęs kritikas rašo taip, tarsi ginčytųsi su kaimynu dėl prakiurusi vamzdžių. Todėl jo kalba tampa paprastesnė nei visuomet – išnyksta sudėtingi minčių vingiai, kuriems išraityti reikia laiko ir ramybės.
Kritiko kalbai gali trūkti logikos ir nuoseklumo, o mintis gali nukrypti į, atrodytų, aptariamam reikalui tolimas lankas. Tiesa, reikėtų priminti, kad kritikas gali būti įsikarščiavęs ne tik dėl savo kritikos objekto, bet ir dėl minėtųjų vamzdžių. Tačiau rašinio pobūdis dėl skirtingų įkarščio šaltinių neturėtų pasikeisti – juk nesvarbu, kuo svaiginiesi: alkoholiu, tabaku ar kokainu – visais atvejais žūsta brangios organizmo ląstelės, taip artindamos mirties valandą.
Pačiais pirmaisiais plunksnos mostais trokštų vis dėl to pasiteisinti. Nenoriu, kad mano rašinys, kaip ne kartą jau yra įvykę, vėl būtų pripažintas deguto šaukštu, sugadinusiu tokią dailę medaus statinę. Kaip ir visi dori meno mylėtojai, džiaugiausi „Vartų“ jubiliejumi ir tuo, kad „Vartai“ vis dar tebėra. Liūdėjau dėl to, ko nėra – galerijos, kuri įkūnytų mano idealus. Bet dėl to, savaime aišku, kalti ne „Vartai“, o aš pats, skęstantis vaizduotės atkakliai gaminamose iliuzijose.
Stebėdamas įspūdingą „Vartų“ šventę, galvojau apie keletą kiekvienos galerijos gyvenimo elementų, kuriuos neretai gaubia keistos drovumo miglos. Daugiausia mąsčiau apie pinigus.
Tačiau mąstant apie galeriją ir pinigus, tuo pat metu yra mąstoma ir apie galerijos strategiją bei taktiką. Mat pastarųjų pobūdį dažniausiai lemia tai, kokiais būdais į galeriją patenka ir iš jos išplaukia pinigai.
Menas ir pinigai – taip sunku kalbėti apie pinigus, stovint prieš daiktus, turinčius kreipti mūsų žvilgsnį į metafizines tolumas, teikiančias paguodą, nusiraminimą ar poilsį. Tačiau bent 90 procentų galerijų, nepaisant visų kitų jų funkcijų, drauge yra ir dailės objektų parduotuvės; todėl buhalteris jose yra ne mažiau svarbus už dailėtyrininką. Galiu kirsti lažybų, kad, perskaitęs šį sakinį, ne vienas jūsų pagalvojo – „Ak, kaip tas „buhalteris“ rėžia ausį“…
Griežtai tariant, dailės kūrinys nėra kuriamas tam, kad būtų parduotas. Antra vertus, tikrai yra daug kūrinių, kurie atsirado tik tam, kad būtų parduoti. Kaip įveikti šią prieštarą? Gal tokiu samprotavimu: bet koks kūrinys turi teisę būti sukurtas, jeigu to trokšta jo kūrėjas arba jei ano kūrinio reikia kam nors, net ir pačiam menkiausiam žmogeliui
Taigi, kūrinio egzistencija pateisinama, jeigu jo reikia. Aišku, nesunku suprasti ir tai, kad įsivedus tokią taisyklę, toliau telieka sakyti, jog kiekvieno kūrinio reikia ir todėl kiekvienas jų yra pateisinamas.
Tačiau kiekvienas kūrinys vis kitaip būva konkrečioje aplinkoje, į kurią jis dėl vienokių ar kitokių priežasčių pateko. Pavyzdžiui, dailus kilimėlis, vaizduojantis giraitėje besiganančią stirną, visai kitaip atrodys pakabintas mano darbo kambaryje ir – aprūkusioje kaimo trobelėje.
Svarbu ir tai, kokius smilkalus rūko, t.y. smilko, jo turėtojas. Nuo pastarųjų, manau, kinta žiūrovo žvilgsnis, nepaisant to, kad kūrinys, atrodytų, lieka toks pats. Tačiau šį kartą būtų įdomu sužinoti, kas atsitinka (jei atsitinka iš viso), kai dailės kūrinys patenka į galeriją, kur jis turi būti iškeistas į pinigus. Ir kaip čia su tuo smilkymu.
Vėl pasitelksiu pavyzdį.
Štai įeinu į galeriją. Joje randu nuostabią garsiojo prancūzo Yves‘o Kleino sukurtą statulėlę (būdvardis „nuostabi“ geriausiai ją apibūdina). Statulėlė – pusmetrio aukščio mėlynai dažyta antikinės gražuolės „kopijos kopija“. Ji saugiai įsitaisiusi po stikliniu gaubtu, apačioje – jos kaina. Netoliese – didelis stalas, prie kurio sėdi keletas prašmatniai apsivilkusių ponų ir ponių, matyt, galerijos šeimininkai. Jie gurkšnoja šampaną.
Ką visa tai byloja man? Akivaizdu, šis niekuo nauju nepasižymintis interjeras tikrai nenori man tarti: „Jonai, štai puikus dailės kūrinys. Sustok valandėlę, jis galėtų pabrandinti tavo sielą (kaip tokiu atveju tartų Alfonsas Andriuškevičius)“.
Kodėl? Todėl, kad esminis šio kūrinio priedas galerijoje yra kaina, rodanti, jog jis jau pateko į rinką kurios žiaurios taisyklės keičia ir paties kūrinio statusą. Jis tampa tiesiog preke, o šiais laikais, žinia, prekę dažnai įgalina parduoti ne jos kokybiniai pranašumai, kiek minėtieji smilkalai, t.y. – reklama.
Bet grįžkime prie Kleino statulėlės. Josios aplinka byloja apie papročių stabilumą ir rafinuotą subtilumą. Galerijon užėjęs žmogus, tas, kuris gali ją nupirkti, nebus varginamas kuoktelėjusių „menininkų“ išdaigų. Jį aptarnaus pritardami jo skoniui ir sugebėjimui pasirinkti. Taip, tarsi jis būtų užėjęs į automobilių parduotuvę. Jam bus paaiškinta, kodėl verta brangiai mokėti ir įsigyti šią statulėlę. Bus kalbama apie kitų šio menininko kūrinių kainas, apie jo genialumą, pateisinantį tokias svaiginančias sumas.
Kūrinio kainą šį kartą, ak, vis dėlto lemia ne jo paties savybės, o rinkoje jį lydintis smilkalų kvapas. Žmonės, nesuprantantys šiuolaikinės dailės kūrinio, neretai sako: „Nieko ypatingo. Ir aš taip galėčiau“.
Padarykime taip ir mes. Nueikime į gipsinių dirbinių parduotuvę, nusipirkime tokią pačią ar panašią statulėlę, nudažykime ją stipriai mėlyna spalva. Jeigu pavyktų įrodyti, kad mūsiškė iš tikro yra pagaminta Kleino, aišku, ji skleistų kitus spindulius, nei pripažinus, jog tai tėra Kleino „kopijos kopijos“ kopija. Tuo tarpu esminio išorinio skirtumo tarp jų nėra – abi skulptūros identiškos.
Ką norėjau pasakyti šiais samprotavimais? Nesu visai tikras, bet greičiausiai, kad dailės kūrinio kainą lemia keisti dalykai, neturintys nieko bendra su jo, taip sakant, sielą brandinančiomis savybėmis.
Kūrinys nustoja byloti savo paties kalba ir ima giedoti jį parduodančių giesmelę. Šiam kūriniui kaip kūriniui švelniai užkemšama burna. Taip švelniai, kad to nepajunta nei jis pats, nei aš, netyčia patekęs į galeriją.
Na o tikrai potencialaus pirkėjo visos šios operacijos nedomina – jis galerijon ateina ieškodamas šlovės. Vėliau šį kūrinį jis rodys savo svečiams, pasakodamas keletą anekdotų apie dailininką. Svečiai, suprasdami tokio daikto vertę, klaus ne kokito, o šio daikto kainos. Štai ir vėl grįžome prie to paties. Tai gal dabar šokime kitur?
Neseniai rusų menininkas, vardu Aleksandr Brener, viename garsiame Amsterdamo muziejuje šventvagiškai pasikėsino į žinomo dailės kūrinio gyvybę. Jis žaliais dažais apipurškė Kazimiro Malevičiaus paveikslą. Išmanantieji tvirtina, kad šio paveikslo restauruoti nepavyks.
Suprantama, toks rusų menininko veiksmas visų pirma yra skirtas pačios Rusijos gyventojų savimonei pagyvinti. Juo labiau, kad Malevičiaus kūriniai ir jojo veikla kreipia žmonių dėmesį ne tik į dailę, bet ir į politiką, t.y. į visuomenės gyvenimą.
Žmogus, sunaikinęs Rusijoje mitologizuoto dailininko paveikslą, tuo užsiminė ir apie šalies, šiandien skęstančios praeities mituose, neviltį, ir apie jos negebėjimą tų mitų atsikratyti. (Įsivaizduokite lietuvių menininką, nešina tokiu pat dažų flakonu ir sėlinantį M. K. Čiurlionio muziejaus koridoriais).
Tačiau tuo pat metu šis veiksmas byloja ir apie meno rinką, kurioje tikrąjį kūrinio veidą slepia makiažas, nulemtas jo statuso parduodamų kūrinių bendruomenėje. Minėtas Malevičiaus paveikslas yra vienas brangesniųjų šio dailininko darbų ir kaip tik dėl to jos yra (pakeiskime metaforą) apvilktas solidžia, tamsia eilute. Prie tokio kūrinio priėjusiam žiūrovui nieko kito nebelieka kaip tik pagarbiai kilstelėti skrybėlę.
Sunaikinto dailės darbo raudama kaip nušauto prezidento. (Kai nušaunamas prezidentas, juk raudama pareigūno, ašaros liejamos dėl institucijos atstovo, pamirštant, kad ir prezidentas yra toks pats žmogus, kaip ir visi kiti; mat žmogų čia paslepia politinės kaukės kaip ir linksniuojamąjį kūrinį – meno rinkos siūlomos „vertybės“).
O juk „išgaravus“ vienam kūriniui, dailės vandenynas nė kiek nesumažėja. Jeigu aš ieško paveikslo, tikėdamasis, kad jis man padės suprasti save ir pasaulį (taigi, taigi – pabrandinti sielą), sunaikinus vieną jų, dar lieka pakankamai kitų, ne mažiau, o gal net labiau vertų mano dėmesio. Nebūtina aplankyti visus pasaulio muziejus – čia pat yra pakankamai dailės darbų – tik norėk juos „atrakinti“.
Tačiau jei muziejun einama „savišvietai“, t.y. tam, kad būtų pamatytas dar vienas, stereotipais saugiai apkamšytas dailės generolas, jeigu tampa svarbus matytų generolų skaičius, tuomet, be abejo, tikrai reikia liūdėti netekus vieno jų.
Būtent taip. Kleino statulėlės kaina ir visa galerijos aplinka pristato šįjį kūrinį kaip vertingą daiktą, kurio vertė tarsi yra analogiška automobilio vertei. Kūrinį prilyginus automobiliui kaip tik ir paslepiamas tikrasis meno darbo veidas, nepaisant to, kad šiandieninėje visuomenėje automobilis tam tikru požiūriu yra ne mažiau simbolinis objektas nei dailės kūrinys.
Automobilis yra vertingas (t.y. brangus) dėl to, kad daug kainuoja jo gamyba. Tuo tarpu dažnas šiandieninis dailės kūrinys, bent jau toks, kuris gali būti parduodamas galerijoje, šiuo atžvilgiu iš tikro yra visai nebrangus. Kitaip tariant – jis bemaž bevertis ir jo „tikroji kaina“ yra beviltiškai maža.
O dėl kainos kitu atžvilgiu… Tačiau tam ir yra meno rinka, kad kūriniui būtų sukurta aura, pateisinanti jam nustatytą rinkos kainą. Smilkalai reikalingi tam, kad apdujęs žmogus būtų įtikintas, jog dailės kūrinį galima pirkti-parduoti už tam tikrą sumą.
Dar šio rašinio pradžioje minėjau, jog jį rašau ne tam, kad kritikuočiau. Nors ir kreivai žiūriu į komercines galerijas, vis dėl to nė neketinau grūmoti kumščiu ir šaukti: „Išnykite!“ arba „Pasikeiskite!“ Juk išeitis aiškut aiškutėlė – jei tau šis ar anas nepatinka, padaryk tai, kas būtų miela ir tavo paties širdžiai.
Žinau, nepatenkintieji tuoj pat susirauks: „Bet juk pinigų turi tik centrai, o mes jų neturime!“ Tačiau, tikiuosi, aš jau parodžiau, kad dailės kūrinio ir pinigų ryšys nėra „genetinis“ ir kad jis labiau svarbus tiems, kurie domisi pinigais, o ne daile.
Nesibaigiantys meno profesionalų ginčai dėl pinigų kaip tik ir garantuoja situaciją, kurioje dailės kūrinys teberegimas ant prekei skirto pjedestalo. Galų gale į spąstus pakliūva ir patys dailininkai. Jie trokšta kurti „vertingus“ kūrinius, rodyti juos „reprezentacinėse“ vietose ir tinkamoje kompanijoje, išvysti švytintį jų katalogą. Trumpai tariant, jie lįste lenda į apytamsę eilutę, paslaugiai padedant kritikams, kuratoriams ir galerijų šeimininkams.
Jaučiuosi beatvėstąs. Netrukus, regis, samprotaučiau daug šalčiau. Bet negi dabar keisi pavadinimą…
>>
Skelbta: Šiaurės Atėnai, 1997 m. kovo 22 d., Nr. 11 (355).
