Esminė Kosto Bogdamo tyrinėjimų tema – autobiografija. Akivaizdu ir tai, kad jo kūrinių kalbos elementai yra ne fotografija, skulptūra, etc., o paties menininko gyvenimo faktai. Būtent menininko, nes Bogdano kūriniai visuomet yra susiję su tuo visuomenės sluoksniu, kuriame jis sukasi.
Dauguma ligšiolinių autoriaus kūrinių buvo orientuoti į dabartinės jo biografijos atkarpos apmąstymą arba įkūnydavo ateities viziją (atvirukas „Aš menininkas“, vizitinės kortelės eksponuotos toje pačioje „Lietuvos aido“ galerijoje). Beveik visi šios parodos elementai krypsta į praeitį. Tačiau ir ši paroda – logiška ankstesnių parodų tąsa.
Taškas, sutelkiantis visas instaliacijos dalis, yra Bogdano tėvas, žinomas skulptorius. Taip į parodą pateko ir dvisluoksnis pakvietimas, ir akmenys su įvairaus amžiaus Kosto atvaizdais, ir tėvo sukurtas jo portretas, ir rūbai, ir mįslė, ir net atidarymo nuotraukos, liudijančios abiejų Bogdanų socialinę terpę – meno pasaulį.
Svarbiausias, atrodo, yra ne tiek kraujo ryšys, kiek profesinė priklausomybė tam pačiam socialiniam sluoksniui. Šioje vietoje norisi paminėti tai, kas apie Bogdano kūrybą niekuomet nesakoma viešai, nors beveik visada minima aptariant jo kūrinius kokioje nors kavinėje.
Paprastai sakoma, kad vienintelis Bogdano menininių atakų taikinys yra jo paties kompleksai. Kompleksai išprovokuoti to, kad jis yra vieno garsiausių šio amžiaus lietuvių menininko sūnus; pridurkime, kad šis buvo oficialiai pripažintas sovietiniais laikais, o tai neišvengiamai turėjo įtakos paties Bogdano padėčiai šiandienos lietuvių meno pasaulyje. Tarsi vienintelis jo tikslas būtų ne kryptingai kurti įvairiausias temas nagrinėjančius kūrinius, o nuolatos tiesmukai įrodinėti, jog ir jis yra menininkas, kurio identitetui neturi reikšmės biografiniai faktai. Keista, kad tiesūs Bogdano pareiškimai (pvz., „Aš menininkas“) taip pat tiesmukai suvokiami.
Kalbant apie šio menininko kūrinius, nuolat atrodo, jog kiekvienas to paties meno ratelio dalyvis yra suinteresuotas įrodyti, kad Bogdano darbų erdvėje tėra tik jo paties problemos. Troškimas izoliuoti menininką kompleksų pasaulyje yra iš tiesų įspūdingas, kad imi abejoti pirmaisiais įspūdžiais ir mėginti tą teorinę izoliaciją palaužti.
Tuomet ir ima rodytis, kad nuoširdžiai apmąstydamas savo biografiją Bogdanas nejučiomis įžengia į žymiai universalesnių dalykų laukus. Ima rodytis, kad tuose laukuose klaidžioje ir dauguma mūsų jaunosios kartos menininkų, kankinamų to paties komplekso.
Galbūt šis ne visuomet yra taip ryškiai nuspalvintas tėvo-menininko ir sūnaus-menininko santykių spalvomis, tačiau visuomet aiškiai pabrėžia kankinantį troškimą būti menininku. Tiksliau, įteisintu menininku, kurio nuomonės atidžiai klausomasi.
O tai rodo norą tikėti, kad menas yra itin svarbus socialinis reiškinys, galintis paveikti visuomenės gyvenimą, o ne hermetiškas pasaulėlis, bepkrapštantis savo paties bambą.
Tai didžioji mūsų amžiaus kultūros utopija, gaji iki šiol, nepaisant nevykėlių rusų avangardistų, įrodžiusių, jog menininkai yra tokie pat beviltiški politikai, kaip ir visi kiti. Aišku, visa tai prasidėjo daug anksčiau, kartu su romantizmu, Nietzsche ir kitais, pradėjusiais kovą už kultūros išskirtinumą. Tačiau būtent amžiaus pradžios avangardistai pirmieji ėmėsi praktikos – teisiškai legitimuoti išskirtinę kultūros padėtį.
Bogdanas, susitelkdamas prie savo biografijos ir atsisakydamas pretenzijų „meninėmis priemonėmis“ spręsti globalias problemas, atveria ne tiek savo, kiek fundamentaliausią visos meno bendruomenės kompleksą. Būtent dėl to jį nuolat bandoma izoliuoti, nes jis viešai kalba apie tai, ką kiekvienas menininkas stengiasi nuslėpti.
Bogdano dar anksčiau mesta frazė „Aš menininkas“ yra tarsi garsusis Malevičiaus paveikslas, kuriame jis nutapė baltą kvadratą baltame fone. Kaip Malevičius pasiekė tapybos ribą, už kurios eiti nebėra kur, taip ir minėtoji frazė sutelkė esminį šio dešimtmečio lietuvių dailės pasipriešinimą, užbaigiantį modernistinio menininko paradigmą. Bogdano frazė provokuoja pernelyg įkyrią frustraciją, nes dauguelis net ir jaunesnės kartos lietuvių menininkų tebeegzistuoja šios paradigmos teritorijoje.
>>
Skelbta: 7 meno dienos, 1999 gegužės 28, Nr. 379 ir Monika Krištopaitytė, Konstantinas Bogdanas: šviesioji nesėkmės pusė, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2018.
