Meno gamyba ir menininko savimonė

I problema. Ar menininkas yra profesija?

Akivaizdu, jog šiandien menininkui vis mažiau reikalingas akademinis išsilavinimas. Menininko techniniai įgūdžiai vis labiau priklauso nuo konkretaus jų pritaikymo: tam  tikrais atvejais jam vis dar gali prireikt tradicinės technikos žinių (piešimo, tapybos ir t.t.), o kitais – naudingesni bus programuotojo, garso operatoriaus ar vaizdo  montuotojo įgūdžiai. Jų poreikį lemia aplinka, kurioje efektyviausiai gali būti įgyvendinta konkreti idėja. Nėra jokių apriorinių taisyklių ar reikalavimų – kiekvienas  atvejis numato savus žaidimo principus.

Antra svarbi aplinkybė diskutuojant  šiuo klausimu yra subjektyvaus originalumo nunykimas.  Nepaisant to, jog naujumo/gebėjimo stebinti poreikis tebėra aktualus, tačiau jis  sąlygotas ne modernistinės savimonės strategijų, o greičiau bendresnio kapitalistinės  vartotojiškos visuomenės nuolat kintančių  mados ciklų judėjimo.

Naujo  reikia ne dėl naujų prasmių, o todėl, kad seno niekas nebeperka. Iš menininko nebereikalaujama subjektyvaus autentiškumo – jam jau nebūtina viską atlikti savo rankomis. Jis, nė kiek nesumenkindamas  savo kūrybinio prestižo, gali pasitelkti bet kurios srities profesionalą (arba tiesiog amatininką), pajėgiantį techniškiau atlikti idėjos transformaciją į regimą/girdimą/liečiamą objektą. Niekam nekyla dvejonių, kai menininkas taip pasitelkia, pavyzdžiui, kompiuterių žinovą.

Šios ir kitų panašių sričių technologinis dėmuo lengvai įtikina, jog menininkui nėra būtina šių technologijų tobulai įvaldyti. Tačiau taip pat menininkas gali pasitelkti ir tradicinių meno šakų amatininkus. Praktiškai nėra skirtumo tarp profesionalaus programuotojo ir akademinio tapytojo triūso, jeigu būtent to prireikia įgyvendinti idėją menininkui, šių įgūdžių stokojančiam.

Taigi, atrodytų, amato išmanymas jokiais būdais negali tapti šiandienos menininko apibrėžimo dalimi. Kas gi tuomet lieka?

Galbūt menininku galėtume vadinti tą, kuris geba savyje rasti originalių idėjų ir jas vystyti meno pasauliui/rinkai įprastu formulavimo būdu? Gal ir taip. Tačiau šioje vietoje susiduriame su fundamentalia kliūtimi.

Čia pateikti svarstymai labai gerai tinka ir dar vienai veiklos sričiai, su meno kūryba paprastai nesiejamai. Taip galėtų būti apibrėžiamas ir reklamos idėjų kūrėjo darbas. Šioje srityje niekuomet nekyla ir dilemų dėl prarasto/prarandamo autentiškumo ar subjektyvaus individualizmo, kurio nyksmas vis dar kartais apverkiamas meno mylėtojų.

Reklama yra taikomosios kūrybos sritis ir jos funkcinis tikslingumas leidžia pateisinti bet kokias priemones, kurios padeda siekti užsibrėžto tikslo. Įdomu ir tai, kad meno ir reklamos gamintojai šiais laikais ne tik naudoja panašias technologijas, bet ir idėjas neretai formuluoja panašiu būdu.

Be abejo, reklamos kūrėjo darbo aplinkybės yra palankesnės, todėl ir jo pagaminamas produktas tiek technologijų lemtos formos savybėmis, tiek minties skaidrumu lenkia meninę produkciją.

Nesunku pastebėti, kad šiuolaikinė reklama jau seniai kuriama pasitelkus tas strategijas, kurios, atrodė, priklauso tik meninės kūrybos laukui. Dar vienas slenkstis.

Tad pats laikas šokti prie antros šio rašinio problemos ir pažiūrėti, ar erdvė, kurioje egzistuoja meno produkcija bent kiek esmingiau skiriasi nuo kaimyninių zonų. Galbūt tai mums padės suvokti šiandienos menininko prigimtį.

II problema. Ar meno rinka yra ekonominė sąvoka?

Menininko apibrėžimas lemtas erdvės, kurioje jis veikia ir kurioje funkcionuoja jo kuriamas produktas. Nors mūsuose tai erdvei įvardinti nėra įteisintos sąvokos, tačiau dažniausiai pasitaiko du deriniai: meno pasaulis ir meno rinka.

Pirmasis – emocionalesnis žodžių junginys, sunkiau konkretizuojamas ir lengvai asocijuojamas su su XIX-XX a. sandūros to paties pavadinimo simbolistiniu rusų meno judėjimu. Palikime jį likimo valiai. Daugiau šansų ką nors suprasti teikia meno rinka – kietas terminas, grubiai įterpiantis meno kūrinį į judrią prekių galaktiką, kurioje pliuškenasi dabarties visuomenė.

Taigi, kūrinys – prekė, slidinėjanti privataus ir valstybinio kapitalo rankose. Meno kūrinys nuolat keičiamas į pinigus – institucija ar kolekcininkas jį perka iš menininko, vėliau parduoda valstybei, kitai institucijai ar kitam kolekcininkui. Vis dar galima įsigyti ar parduoti ne tik XX a., bet ir gerokai ankstesnių laikų kūrinius.

Ratas, kuriame sukasi kūrinys-prekė yra stabilus ir amžinas. Ir nors kiekvienas šiandienos menininkas žino, jog XIX a. modernistų darbų kainos šoktelėjo tik po jų mirties, tačiau dabar nesugebėjimas parduoti savo kūrinio valstybei/institucijai/kolekcininkui toli gražu nelaikomas privalumu. Čia reikia turėti omeny ir tuos atvejus, kai kūrinys nėra nuperkamas, tačiau finansuojama jo gamyba.

Menininkas praktiškai netenka galimybės legitimuoti savo veiklos, jeigu jam nepavyksta įterpti savos produkcijos į egzistuojančią meno rinką. Mes galime tikėtis, jog pasaulyje dirba daug niekam nežinomų genijų, tačiau mėgautis įmanoma tik viešai pripažintais. Visi kiti nepasiekiami. O kas nūdienos visagalės informacijos laikais yra nei fiziškai, nei virtualiai nepasiekiamas – praktiškai neegzistuoja.

Meno žiniasklaida ir akademinis diskursas taip pat tėra meno rinkos dalis. Ši situacija jau prieš keletą dešimtmečių sukūrė tokį reiškinį kaip projektų menininkas – tai kūrėjas, gaminantis produkciją konkretiems, dažniausiai institucijų, užsakymams. Šio tipo kūrėjo darbo principai dar labiau nutolę nuo klasikinių meno kūrybos būdų ir dar labiau primena, pavyzdžiui, reklamos gamintojo strategijas.

Esminis skirtumas tarp modernizmo laikų menininko ir šiandienos kūrėjo darbo yra veiklos prioreritetų pokyčiai. Šiandien menininkas yra priverstas užsiimti ne tik produkto gamyba, bet ir jo promocija – jis privalo mokėti pristatyti savo kūrinių idėjas, žinoti, kaip pildomos anketos, finansinės paramos prašymai ir kiti panašūs dokumentai, taip pat išmanyti viešųjų ryšių reikalus ir darbo su potencialiais rėmėjais principus. Nors neretai šias užduotis atlieka institucijos, tačiau menininkui jau nebepakanka pasyviai laukti kol jį pastebės. Dažnas kūrėjas gali pats aktyviai įtakoti savo poziciją meno rinkoje.

III problema. Ar savimonė yra aktuali šiandienos meno rinkos sąvoka?

Terminas savimonė mūsų meno diskurse tebėra vienas esminių. Tokiu jis tapo bene prieš dešimtį metų, kai vyresnieji mano kolegos dailės kritikai pradėjo aktyvią diskusiją šias tema. Kad ši diskusija kilo ir tebėra gana gyva iki šiol – stebėtis nereikėtų.

Tiek sovietinėje dailėje, tiek posovietinių jos transformacijų metais aiškios savimonės klausimas buvo itin reikšmingas. Taip atsitiko, visų pirma, dėl etinio dėmens, tokio svarbaus sovietinių laikų menininkams. Apsisprendimas būti menininku reiškė ir stovyklos pasirinkimą, o priklausymas vienai iš dviejų pagrindinių stovyklų (oficialiai/neoficialiai) turėjo politinio veiksmo atspalvių.

Būtent ši dualistinė situacija tiek kūrėjus, tiek suvokėjus vertė aiškiau formuluoti savimonę remiančius postulatus. Sovietiniais laikais pastarieji dažniausiai būdavo nujaučiami, tačiau viešai nedėstomi. Jie ir buvo vadinamosios ezopo kalbos pagrindas.

Tad tampa aišku, kodėl savimonės klausimas tapo toks reikšmingas ankstyvaisiais posovietiniais laikais ir kodėl tiek buvo apie tai diskutuojama. Politiniai pokyčiai radikaliai pakeitė viešąjį diskursą ir įgalina tai, kas anksčiau buvo slepiama ir nujaučiama, iškelti viešumon ir apsvarstyti atvirai.

Termino svarba praeityje užtikrino ir iškart aukštą interpretacijų lygį, kai tik tapo įmanoma šį terminą svarstyti viešai. Tačiau grįžti prie savimonės sąvokos šiandien jau reiškia visai ką kita. Juk minėtos diskusijos, kilusios prie dešimtį metų, vėliau aprimo – o taip atsitiko dėl to, kad dideliu greičiu ėmė kisti visuomeninio gyvenimo sąlygos, pakeitusios ir meno situaciją.

Dėl to, nors ir pripažindamas savimonės termino reikšmę, aš šį rašinį pradėjau nuo pakitusios reikalų padėties aprašymo. Nes tik taip įmanoma bent šiek tiek praskleisti mūsų meno pokyčius.

Laikantis čia pateiktų šiandienos menininko ir aplinkos, kurioje jis veikia aprašymo, tektų susitaikyti su išvada, jog savimonė nėra jam svarbi sąvoka. Tiesiog būtume priversti pripažinti, jog savimonė čia tėra techninis terminas, greičiau svarbus paties menininko karjerai, nei jo kūrinių suvokėjams.

Savimonę reikėtų suprasti, kaip minėtos situacijos racionalų išsiaiškinimą tam, kad būtų atliekami teisingi veiksmai, įgalinantys menininką tapti pripažintu meno rinkos dalyviu, o jo kūrinius – vertinga preke. Tad savimonė nebūtinai privalo tapti svarbia jo produkcijos prasmių dalimi. Aišku, kūriniai galėtų būti ir tokios savimonės dokumentacija, tačiau jie būtų gana speficiniai – meno rinkos vidinės konstrukcijos tyrimai, vertinimai, interpretacijos ir t.t.

Nuo pat konceptualizmo, o gal net nuo ankstesnių laikų socialinius meno reiškinio egzistavimo principus nagrinėjančio meno netrūko. Tačiau esu giliai įsitikinęs, jog šie kūriniai yra svarbūs tik meno rinkos viduje. Mat eilinio suvokėjo neturėtų dominti vidiniai meno rinkos dalyvių santykiai, nebent tai būtų skandalingos intrigos.

Esminis termino savimonė pokytis ir pastebimas ten, kur meno kūryba virto gamyba, kur ryžtas būti menininku neteko etinės dimensijos ir apskritai tapo tiesiog noru. Kurti meną nebereiškia pasirinkti tiesos pusę, anei išversti dievo žodžius į žmogišką kalbą. Šiandien tai tiesiog vienas iš galybės užsiėmimų – todėl ir dvelkia naftalinu menininkų reikalavimai suteikti jiems ypatingas sąlygas, tarsi kurti meną būtų prasmingiau nei vairuoti troleibusą ar gydyti žmones.

Taip, kaip šiandien meno kūrėjo savimonės išviešinimas neretai dvelkia menininkų bendruomenės intrigų atvėrimu ir viešu sąskaitų suvedinėjimu, taip anksčiau tas pats veiksmas atverdavo kokybiškai visai kitus klodus ir rodydavo atsakingo apsisprendimo, ištikimybės gyenimo principams pavyzdį.  

Išvados. Ateities perspektyva

Padėtis nėra tokia liūdna, kaip galėtų pasirodyti. Viena, menininko apibrėžimo ir meno kūrinio erdvės pokyčiai toli gražu nėra negatyvūs. Nepaisant to, jog juos galima aprašinėt beveik ekonominiais ar politiniais terminais, šie kitimai neužkerta kelio įdomaus, aktualaus ir t.t. meno gyvavimui.

Tiesiog kartais naudinga žinoti jo būties praktines sąlygas – taip nusidrieks tiesesnis takelis link prasmių, kurios kitu atveju gali tapti nepasiekiamos. Antra, yra efektyvi išeitis, tačiau ji nėra taip paprastai įgyvendinama.

Meno rinkos egzistencija iš esmės yra lemta bendresnės vartotojiškos visuomenės padėties. Todėl ir tapo įmanoma apie meną kalbėti atsisakant šioms kalboms visais laikais būdingo emocinio patoso.

Meno virsmas viena iš kapitalistinės gyvensenos formų subanalino tiek menininko veiklą, tiek kūrinio prasmių sklaidos lauką. Tad išeities iš susidarusios aklavietės ieškančio meno veikėjo judesiai bus itin artimi veiksmams to, kuris apskritai mėgina humanizuoti kapitalistinę visuomenę.

Dažniausiai tai atliekama atsisakant šiandienos pasaulio primestų žmogiškos komunikacijos, vertybių sistemos ir pan. reikalavimų. Tad ir menininkui, norinčiam išvengti vyraujančios meno rinkos žaidimo taisyklių, tektų ieškoti už jos poveikio zonos esančių kūrybos būdų. Jų tikrai pakanka, tačiau, kaip ir anksčiau minėtų kapitalizmo humanizuotojų atveju, taip ir čia neišvengiamos rimtos kliūtys. Mat tas, kuris nesilaiko vyraujančios sistemos reikalavimų visada turi galimybių būti pripažintas visuotinei tvarkai grėsmę keliančiu pažeidėju ir susilaukti jį neutralizuojančių veiksmų. Tačiau svarbiausia yra tikėti, jog nepaisant visų sunkumų bei kliūčių, mes dar galime sukurti kitokį pasaulį. Juo labiau, kad netgi Lietuvos meno orbitoje jau yra žmonių ne tik tokius veiksmus atliekančių, bet ir mėginančių fiksuoti naujas patirtis.

>>

Originalus pavadinimas: Meno produkcija kaip šią produkciją gaminančiojo savimonės dokumentacija. Praktinis požiūris.

Skelbta: Dailė, 2001, Nr. 2.

Nori skaityti toliau?