…istorija prasidėjo… na, sakykim… Niujorke 1969 m. sausio 5 d., kai Robertas Barry Centriniame parke užkasė keturias bario-133 kapsules teigdamas, jog šis veiksmas reiškia tą patį, ką pastatyti skulptūrą. Skulptūrą atitiktų to vietos fotografijos.
Galima, aišku, sakyti, kad istorija prasidėjo 1974 m. tame pačiame Niujorke, kai garsus vokiečių konceptualistas Josephas Beuysas, skaitydamas paskaitą ir stovėdamas klasėje šalia lentos, į rankas paėmė nedidelį daiktą, ant kurio buvo parašyta “Begarsis klasės lentos trintukas”. Trintukas ne tik suteikė menininkui galimybę pasinaudoti objekto keista prigimtimi, bet ir buvo pagamintas iš veltinio – įprastinės Beuysui kūrybos medžiagos. Tad jam beliko nupirkti pusę tūkstančio trintukų ir padėti ant jų savo parašą.
Istoriją galima švystelėti dar toliau, į 1958 metus, kai atsirado vienas garsiausių šio amžiaus kūrinių – Yves’o Kleino “Į tuštumą”. Tai fotografija, kurioje regime menininką, šokantį nuo stogo – namas, žemė ir žmogus, sustingęs ore.
Sustabdyti šią istoriją būtų galima šiais metais, kai prancūzas Pierre’as Bismuthas antrą kartą į ŠMC atsiuntė savo kūrinio “Tokia pati / šiek tiek kitokia spalva Nr. 6” formulę. Pirmą kartą viena ŠMC siena Bismuthui pageidaujant tapo žalia praeitų metų pabaigoje, bendros šio menininko ir brito Jonathano Monko parodoje. Antro karto formulė dažams užmaišyti buvo šiek tiek kitokia, tačiau skirtumą kažin ar buvo galima įžvelgti – juk pirmosios jau seniai nebeliko.
Tarp šių laiko taškų ir įsiterpia svarbiausioji ŠMC vasaros paroda “Niekas”.
Iš tikro minėta istorija prasidėjo dar anksčiau. Ji prasidėjo tuomet, kai atsirado gudruolių, ėmusių tvirtinti, kad meno kūrinys neprivalo būti regimas, gridimas, uodžiamas, liečiamas ir t.t. Kitaip tariant, kūrinys neprivalo turėti apčiuopiamos formos. Jie sakė, jog pakanka minties, kad galetum sumąstyti naujų minčių.
Čia nereikėtų pamiršti vienos svarbios sąlygos. Kad visa tai būtų įmanoma, jau turėjo būti sutarta, jog meno kūrinio tikslas gali būti ne tik žavėti regą ar klausą, ne tik duoti teisingo elgesio pamoką, bet ir kelti naujas, įdomias bei vertingas mintis.
Rašinio pradžioje minėti kūriniai ženklina laiką, kai kadaise ereziškos idėjos imtos įgyvendinti praktiškai. Tiesą pasakius, šios idėjos tebėra ereziškos ir šiandien. Juk daugelis, net ir žinodami, kad paroda yra apie nieką, nebūtį, tuštumą, sunerimsta neišvydę parodoje beveik nieko neturinčią formą.
Erezija pasirodė gaji, išgyveno keletą dešimtmečių ir pasiekė mūsų dienas, nors dažnai ir atrodydavo, kad ją numarins eilinis tapybos, skulptūros ar instaliacijos atgimimas. Iš kitos pusės, kūryba, kurios nereikia paversti daiktais (galų gale, meno kūrinys yra pardavinėjamas kaip batai ar bet kuris kitas daiktas) ir egzistuojanti dažnai tik mintyse, pasakojimuose ir legendose, iš tikro turėtų būti sunkiai pastebima. Dar sunkiau ją išsaugoti istorijai.
Idėjinio meno tradicija (dažnai jis tiesiog vadinamas konceptualizmu) ne tik gyvuoja, vystosi, bet netgi susilaukė formalaus įteisinimo, kurį paprastai atlieka meno rinka (dar kartą apie tą patį – meno rinkoje galioja tie patys principai, kaip ir bet kurioje kitoje rinkoje).
Per pastaruosius 20-30 metų meno rinka tiek pakito, kad idėją jau galima parduoti, kaip, pavyzdžiui, tapybos ar skulptūros darbą. Čia minėtas Johnatanas Monkas, dar vienas “Nieko” dalyvis, jau gali parduoti “susitikimą” – jį “įsigijęs” žmogus gauna galimybę iš anksto nustatytoje vietoje ir numatytu laiku susitikti su pačiu menininku.
Meno rinkos pokyčiai rodo ne tik komercinę beformio meno potenciją, bet ir pavojų, kurį jis kelia nusistovėjusiai pasaulio tvarkai. O juk, atrodytų, kokį pavojų gali kelti idėja ir dar gimstanti menininko galvoje! Tačiau laisvės sėklos, glūdinčios nemokamose minčių dalybose, kelia nerimą tiems, kurie valdo mūsų gyvenimus.
XX a. yra visuotinės kontrolės laikai. Kapitalizmas, komunizmas, fašizmas, liberalizmas ir visi kiti įvairiausios kilmės “-izmai”, kurie buvo pasitelkiami tvarkant pasaulio reikalus, iš esmės siekė kontrolės. O šioji geriausiai įgyvendinama, kai valdomos žmonių mintys.
Nors minčių valdymas daugeliui gali pasirodyti neįgyvendinama utopija, tačiau to pasiekti nėra taip sunku ir ne kartą tai buvo padaryta pagalbon pasitelkus edukacijos sistemą, religiją, masinę žiniasklaidą ir t.t.
Atmetus šiam kartui šalis, panašias į Baltarusiją (kur vis dar sakoma “aš turiu nuomonę, tačiau su ja nesutinku”), visose kitose mūsų planetos dalyse tiek valstybių, tiek individų santykius lemia kapitalistiniai mainų principai. Lietuva į šią pasaulio dalį taip pat jau lengvai įsiterpia.
Nepaisant rinkos pastagų įdėjinį meną paversti preke, būtent šioji šiuolaikinės kūrybos dalis turi daugiausiai energijos tai sistemai priešintis. Idėjai tapus preke ir įsiliejus į didžiąją kapitalistinių santykių jūrą, ji tampa tik vienu iš begalybės atomų, kurie bejėgiškai plūduriuoja pasaulį valdančių spekuliantų sukurtoje “matricoje”.
Idėjų menas pavojingas, nes gyvuodamas žmonių protuose, rodo geriausią nekomercinės, naudos nesiekiančios komunikacijos pavyzdį. (Pamirškite reklamos industrijos propagandą – “mes kuriame komunikacijos būdus” – iš tikro čia yra tiesiog tiesiamas kelias, kuriuo mūsų piniginės turinys keliauja į kitas kišenes).
Būtent “Nieko” pobūdžio menas turi daugiausiai galimybių išvengti šiandienos ideologinių dilemų, nes jis paprastai būna “nei už baltus, nei už raudonus”. Būtent čia gali rastis naujo humanizmo užuomazgų.
Parodą “Niekas” buvo galima aprašyti ir kitaip.
Ši paroda iš tikro yra parankiausia svarstyti abstrakčius filosofines klausimus – juk kažin ar rastume bent vieną įtakingą šio amžiaus filosofą, kuris nebūtų svarstęs nebūties, nieko ir t.t. temų. Mano mintys gal kiek euforiškos ir galbūt netgi utopiškos. Tačiau manęs tai negąsdina. Esu pernelyg surambėjęs, kad galėčiau keistis – jau seniai rašau apie tai, kas man pačiam rūpi, o paroda, menininkas ar meno kūrinys tėra būdas įterpti savo mintis į nesustabdomą infosrautą.
>>
Skelbta: Ore, 2001.
