Jonas Valatkevičius:
Ko gero tavęs pernelyg nenustebinsiu, jei pokalbį pradėsiu nuo istorijos termino. Tai žodis, kuris nevalingai pasirodo stebint daugelį tavo kūrinių. Ar galėtum įvardinti menininko, tyrinėjančio istoriją, poziciją? Ar tas žodis tyrinėti čia iš viso tinka? Ar esi pats stebėjęs, kaip per paskutinius dešimt metų tau keitėsi ši grandinė: istorija-menininkas-meno kūrinys?
Deimantas Narkevičius:
Aš istorijos netyrinėju, neanalizuoju iš šalies, aš joje esu. Nesu metraštininkas, tiesiog joje egzistuoju, bandydamas surasti sau vietos. Teritorijos paieškos ir yra mano pasirinktas būdas pažinti procesą, produkuojantį begalę fizinių ir psichologinių fenomenų. Jie mus supa, hipnotizuoja ar, mano manymu, dažniausiai apgaudinėja, kurdami vis naujas iliuzijas. Erdvės savo veiklai paieškos, šios veiklos motyvacija – tai ir galėčiau vadinti tyrinėjimu, tačiau pats tyrinėjimas kiekvieną akimirką koreguoja mano poziciją.
Jonas Valatkevičius:
Atrodo, jog istorijos tyrinėtoją (mokslininką, šį darbą atliekantį metodologiškai) tu suvoki kiek siaurai. Tu tarsi teigi, kad tikras tyrinėtojas yra tik tas, kuris į objektą gali žvelgti iš šalies, t.y. objektyviai (pastarąjį terminą vartoju ne tiek jo tiesiogine, kiek technine prasme – taip, kaip jis vartojamas humanitariniuose moksluose). Deja, jau praėjo tie laikai, kai istorikai, rašantys apie senus laikus, mėgindavo įsijausti į tiriamą epochą.
Atrodo, jog savo santykį su istorija tu mėgini įvardinti, tiesiog kaip atidų dėmesį supančiam pasauliui – taip reikėtų aiškinti ir tavo bandymą “rasti sau vietą”. Tačiau tokiems veiksmams atlikti yra daugybė būdų. Ir tu pats puikiai žinai, kad esi vienas iš nedaugelio lietuvių menininkų, tą atliekantis būtent artimosios istorijos komentarais.
Ar manai, kad dėmesys būtent šiai realybės daliai yra svarbesnis tavo minėtą erdvę apsibrėžiant, nei kitų dabarties fenomenų aptarimas? Ar tu tiesiog renkiesi tas istorinio žemėlapio detales, kurios yra reikšmingos šiandieną (pvz., žydų klausimas), tačiau vengi tiesioginio kontakto su šių detalių stereotipine sklaida? Juk būtent trūkstant istorinės perspektyvos, istorinės dimensijos reiškiniai ir virsta iliuzijomis, nes faktai, jų nežinant, pakeičiami stereotipais.
Istorinės dimensijos arba elementarių faktų stokojanti sąmonė neišvengiamai produkuoja stereotipus. Tačiau klaidinga manyti, jog griuvus totalitarinėms Berlyno sienoms, stereotipinio socialinio mąstymo prielaidos išnyko. Visuomenės pomėgis pasaulio suvokimą remti lengvai konstruojamais masiniais stereotipais iš principo yra naudingas bet kokioms valdančioms struktūroms – ar jos savo veiksmus remia kokios nors formos totalitarizmu, ar demokratijos principais. Stereotipiškai mąstančią visuomenę lengviau valdyti, paprasčiau ją pasukti norima kryptimi. O tam, kad sužinotume kaip tokie veiksmai yra atliekami, geriausia pasiskaityti žvalgybininkams skirtą vadovėlį apie psichologinio karo principus (turiu tokią Baltarusijoj leistą knygą).
Vis dar pamenu kažkada tavo ištartą mintį: “Mes turime patys pristatyti pasauliui savo istoriją, nes tai padarys kiti” (cituoju laisvai, iš atminties). Tai ar nebuvo ši mintis tuometiniu tavo motyvu imtis istorijos?
Deimantas Narkevičius:
Norėčiau dar kartą pabrėžti, kad mano darbų istorizmas neturėtų būti siejamas su istorijos mokslu. Šiuolaikinė vaizduojamojo meno praktika stipriai išplėtė savo ribas ir persipynė su kitomis, nemeninėmis, veiklos rūšimis, tačiau ji išsaugo giją, siejančią ją su savo kilme. Taip yra dėl to, kad naujas meno kūrinys yra iki tol egzistavusios meninės praktikos, jos metodų ir dėmesio objektų komentaras. Būtent tai ir leidžia ją interpretuoti vaizduojamojo meno erdvėje, kurioje aš ir ieškau vietos savo veiklai.
Visos istorijos kurias pasakoja mano filmų herojai yra personalizuotos, autobiografinės ir tik veiksmai, kuriuos įvardinčiau meninių strategijų terminų, perkelia šias istorijas į vaizduojamosios dailės erdvę.
Mano filmų temos yra šiandieninės, tik jų priežastys dažniausiai glūdi metų metais besitęsiančiose problemose. Savo kūrybinę veiklą pradėjau tuomet, kai mano visuomenė keitėsi labai dinamiškai. Dinamizmo sukeltas stresas ir neurozės atgrasė visuomenę tiek nuo istorinės perspektyvos, tiek ir nuo dėmesio ateičiai. Vienas dešimtmečius trukusio ideologinio orientavimo tikslų buvo troškimas sukurti viršistorinę visuomenę. Nauja situacija mus grąžino į pastoviai kintantį laiką, kuriame neišvengiamai reikalinga vizija. Tačiau pradėjus ją konstruoti, pasirodė ideologinės skraistės slėpti praeities fenomenai. Tos neaiškios, nemalonios istorinio žemėlapio teritorijos, kurios komplikuoja, o dažnai ir neleidžia formuluoti ateities perspektyvos.
Norėčiau prisiminti dar vieną posovietinių visuomenių reiškinį, vis dar egzotiškai atrodantį post-vakaruose. Tai – sistemingos tiesos paieškos, kurios tampa etiniu orientyru, padedančiu atlaikyti visuomenę ištinkančius politinius ir socialinius sukrėtimus. Ši situacija sukuria herojus, kurių veiksmai ir pripažįstami ta tiesa ar, kitaip tariant, asmeninius veiksmus pateisinančiais subjektyviais įstatymais. Herojus ir bendruomenė užmezga santykius, kurie būtų neįmanomi įprastoje teisinėje valstybėje. Joje santykiai tarp jos narių reguliuojami įstatymų. Tai – visuomenės, kur teisinė sistema atlieka kontroliuojančią funkciją, tapdama prievartos aparato dalimi, o esminė šio aparato funkcija – esamo rėžimo teisinė apsauga. Čia minėti herojai būtų pripažinti paprasčiausiais kriminaliniais nusikaltėliais.
Posovietinė visuomenė susikūrė kitą, teisingą tarpusavio santykių etiką, kuri dažnai prieštaravo oficialiai teisės sistemai. Pirmenybė paprastai teikiama alternatyviajai santykių etikai, nes ji remiasi nerašytais tiesos principais. Pradedanti efektyviai veikti šiuolaikinė teisinė sistema provokuoja diskomfortą tradicinėse intelektualų bendruomenėse, kur vis dar gaji bendrai sukurta liaudiška tiesos kategorija. Tiesa suteikia stiprybės tolimesnei egzistencijai. Visoms post-neteisinėms visuomenėms ši, tarsi objektyviai egzistuojanti, tiesa yra būtina pateisinant kankinančią, anti-teisinę, būtį.
Grįžtu prie Lietuvos žydų klausimo. Tai istorijos puslapis, reikalaujantis teisinio vertinimo, pagal kurį ir bus koreguojama tiek praeities, tiek ateities vizija. Deja, ši tema taip šokiravo besiformuojančią visuomenę, kad ji pasirinko blogiausią savigynos formą – kolektyvinį neigimą, eliminuojantį pačią diskusiją šiuo klausimu. Tai nėra vienintelė naujausios istorijos neišnagrinėta tema, tačiau tarptautinis rezonansas neleido šio klausimo pamiršti. Deja, dabartinė situacija lemia tai, kad tarptautiniai vertinimai ir komentarai, dažnai išprovokuoti vietinio neveiksmingumo, iškart tampa politizuoti. Kadaise apibrėžtoje geografinėje erdvėje vykusios Istorijos peripetijos tik tada bus teisiškai normalizuotos, kai patys tos teritorijos gyventojai iki galo jas suvoks ir suformuos aiškią kolektyvinę poziciją. Asmeninė akcija – meno kūrinys šia tema – tai bandymas grąžinti diskusiją į vietinį kontekstą, kuriame, kaip minėjau, ir tėra įmanoma rasti atsakymus į šios erdvės istorijos iškeltus klausimus.
Jonas Valatkevičius:
Tu brėži strategiją menininko, dalyvaujančio sau įmanomais būdais visuomenei būtinos ateities vizijos formavime. Šis veiksmas, visų pirma, sietinas su praeities suvokimo tikslinimu. Nors ir krataisi istoriko atsakomybės bei prisidengi saugiu menininko statusu, tačiau tavo mintys skamba angažuotai. Nors sakai, kad tavo filmai gali būti interpretuojami tik dailės kontekste, tačiau pripažįsti, jog jų temos yra itin reikšmingos šios dienos socialinio mąstymo vystymuisi.
Kol kas tavo pateiktos priežastys, lėmusios būtent tokios krypties pasirinkimą yra greičiau visuomeninės, nei asmeninės. Atrodytų, jog tave kaip menininką labiausiai inspiruoja visuomeninė atsakomybė. Tuomet veiksmas, po kurio atsiranda meno kūrinys, yra vienas iš būdų, viešai pareikšti nuomonę. Ar ne dėl tos pačios priežasties nerimauji dėl vis žemyn smengančio Lietuvos futbolo? Juk futbolas yra gana svarbi šiandienos globaliojo gyvenimo dalis – o Lietuva, futbolo kalbos taip ir neišmokusi, praranda galimybę minėtoje diskusijoje dalyvauti.
Tavo minimas tiesos paieškų fenomenas gali būti aptartas Karlo Popperio suformuluotomis istoricizmo kategorijomis. Juk ši tiesa naudojama ateities vizijai pagrįsti. Taip tiesa tampa argumentu, kurį naudoja tie, kas šiandien priima valstybinius sprendimus. Bet panašūs tiesos ieškojimai būdingi tiek post-rytams, tiek post-vakarams. Tik pastaruosiuose ši tiesa nėra tokia imperatyvi, čia įmanomos situacijos, kuriose koegzistuoja kelios tiesos. Tu teisingai pastebi, jog tiesos klausimas kyla sunkiais valstybei momentais, kuomet visuomenė privalo būti sutelkta dideliam tikslui. Deja, aš įtariu, kad panašiai yra telkiamos ir post-vakarų visuomenės, pavyzdžiui, JAV karo Irake ar Serbijos bombardavimo atvejais.
Deimantas Narkevičius:
Kurti socialinį meną paskatino ne visuomeniniai pokyčiai, o tų pokyčių poveikis konkrečiam individui. Pirmasis mano pasirinktas individas buvau aš pats, tiksliau, mano šeima. Aš skeptiškai vertinau lietuviškąjį socialinį meną dėl jo beasmeniškumo. Daugelio tokių akcijų strategija – tai intervencijos į erdvę, neatskleidžiant asmeninių intervencijos motyvų. Taip provokacijai palanki meno strategija neteko aštrumo.
Filmas Istorija inspiruotas mano tiesioginio patyrimo. Tai pasakojimas apie didžiųjų įvykių fone vykusias transformacijas. Istorijos komentaras pateikiamas kaip konkretūs pokyčiai mano artimiausioje aplinkoje. Tai pasakojimas apie save, o ne apie istoriją. Pradinė idėja labai paprasta – pasakojimas, kuris ir yra istorija. Taip didžiosios istorijos pokyčius matome iš individualios perspektyvos, pateiktos laisva, tačiau dokumentiška forma. Žiūrovui aiškiai pateikiama herojų pozicija, šiuo atveju, istorijos fone. Manyčiau, tai ir yra politinis menas. Aiškiai suformuluotas asmeninis požiūris konkrečioje socialinėje situacijoje ir buvo grėsmė, kuria gąsdino vyresnieji kolegos. Manęs tai nenustebino, tik dar kartą priminė, kokiame kultūriniame kontekste kuriamas mano ir kolegų menas. Neabejodamas galėčiau pasakyti, kad Lietuvos meno scenoje politinis menas nėra pageidautinas.
Jonas Valatkevičius:
Tiksliai pastebėjai daugelio socialiai įtempto lietuviško meno beasmeniškumą. Pirmieji praeito dešimtmečio bandymai Lietuvoje kurti socialinį meną buvo būtent tokie ir taip buvo dėl visuomeninio meno tradicijos trūkumo. Arba, gal net dėl negatyvios tradicijos.
Socialinę menininko praktiką diskreditavo sovietinių laikų situacija: oficialioji būtinybė pabrėžti kūrinio visuomeninį aktyvumą ir alternatyvūs būdai nuo visuomenės bėgti į modernistinio meno metafiziką. Todėl pirmieji posovietiniai mėginimai kabinti socialinę tematiką buvo abstraktūs ir stokojantys asmeninės dimensijos.
Jais tarsi mėginta pateikti globalų situacijos įvertinimą. Tačiau tai buvo laiko “dvasią” atitinkanti meninė reakcija – juk tuomet visuomenė keitėsi fundamentaliai ir į smulkmenas gilintis laiko nebuvo. Viešajame diskurse susidurdavo didžiuliai blokai: totalitarizmas / demokratija, sovietai / lietuviai, okupantas / okupuotasis. Ir niekam tuomet nerūpėjo, kad, pavyzdžiui, sovietu galėjo būti ir lietuvis.
Tokie taškai tebuvo menkos išimtys, negalinčios pakeisti bendro vaizdo. Ritosi didžiosios istorijos bangos, šluodamos nuo kelio bet kokias subtilesnės analizės galimybes. Galų gale, tiesiog žmogiškąją prasme, kažin ar gali tikėtis subtilios analizės, kai už lango burzgia tankai – tuomet ekstremalios situacijos afekto apimtas žmogus labiau vadovaujasi išlikimo instinktu, nei blaiviu protu.
Sutinku su tavimi dėl politinio meno padėties. Tačiau tą situaciją įvardinčiau kiek kitaip. Kaip ir anksčiau, taip ir šiandien politinį meną kurti menininkui nėra patogu, nes kaip ir anksčiau, jis dėl to patenka į savo asmeniui nepalankią situaciją. Būtent – ne kaip menininkas, o kaip pilietis, pareiškęs aiškią politinę nuomonę.
Šioje vietoje galima vystyti ilgą diskusiją apie taip vadinamų totalitarinių ir demokratinių režimų skirtumus bei panašumus. Sakyčiau, šie režimai skiriasi konkrečiomis detalėmis, tačiau yra panašūs esme – pačios visuomeninės santvarkos lygmenyje. Mat kiekviena žmonių bendruomenė remiasi tam tikra prievarta, tiksliau, prievarta taikomomis elgesio taisyklėmis. Taisyklių kiekis nėra esminis. Kaip manai, ar skiriasi aiški politinė nuomonė pareikšta menininko meno kontekste ir piliečio, pareikšta bendrojoje socialinėje erdvėje?
Man visuomet yra įdomus santykis asmeninio požiūrio ir globalios problemos, apie kurią tas požiūris dėstomas. Apie tai mes čia jau ne kartą užsiminėme. Šiandieninio meno pasaulyje toks santykis labai dažnas – kai visuomenės padėtis vertinama per asmeninės patirties prizmę. Čia ir ima skirtis menas nuo istorijos ar sociologijos mokslų, politikos ir t.t.
Menininkai itin dažnai pateikia individualų situacijos pavyzdį, kurio neįmanoma absoliutinti. Deja, nuomonės pareiškimus absoliutinti yra taip įprasta, kad neretai meno suvokėjas yra linkęs interpretuoti menininko pareiškimą globaliau, nei tą daryti leidžia kūrėjo strategija. Pavyzdžiais galėtų būti dauguma tavo pastarųjų metų kūrinių. Ypač “Legendos išsipildymas”, kuriame pateikiama subjektyvi žmogaus patirtis, būtent iš griežtai individualių pozicijų reflektuojantį socialinį reiškinį. Aišku, reikia turėti omenyje, jog kiekvienas individas, net ir pristatydamas savo subjektyvų požiūrį, neišvengiamai įterpia ir nemažai kolektyvinės nuomonės detalių. Gal galėtum šiek tiek papasakoti apie savo naujausią filmą Energy Lithuania?
Deimantas Narkevičius:
Meno pasaulis nėra toks mažas ir jame yra vietos diskusijai socialinėmis temomis. Tačiau neturėtume savęs apgaudinėti, kaip mūsuose įprasta, kad Lietuvos dailės pasaulį sudaro keletas dešimčių menininkų bei kritikų, kurie ir tėra aktyvūs to pasaulio veikėjai. Nereikėtų pamiršti tūkstančių dailininkų, pedagogų, muziejų darbuotojų ir įvairių funkcionierių, kurie irgi dalyvauja diskusijoje – tylėdami. Tyla reiškia viena – troškimą išsaugoti valstybės išlaikomą meno sceną. Iš tarybinių laikų paveldėta meno infrastruktūra funkcionuoja ir šiandien, tik esant nepakankamam finansavimui, lėšos nuteka šių gremėzdiškų struktūrų išlaikymui. Jų egzistencijos palaikymas ydingai tapo esminiu meno sistemos tikslu. Problema formuluojama taip, tarsi dėl lėšų stygiaus uždarius kurią nors degraduojančią instituciją, atsirastų spraga šalies kultūriniame žemėlapyje. Priežasčių, išprovokavusių šią padėtį nėra sunku rasti. Visų pirma, svarbu tai, kad tokios institucijos gerą dešimtmetį nereflektuoja meno scenos pokyčių ir nekelia klausimo dėl savo funkcionavimo tikslingumo.
Šiuo intarpu noriu pažymėti, kad meno pasaulyje vykstanti diskusija turi būti pilnavertė. Meninės praktikos pokyčiai turi transformuoti institucijų veiklos pobūdį. Meno infrastruktūra privalo reaguoti į meno scenos pokyčius. Deja, šiuo metu turime paraleliai egzistuojančią dailės infrastruktūrą, kuri išskyrus keletą išimčių, prarado ryšį su pastarojo dešimtmečio meniniais procesais. Meno scenos nuobodumas ir lietuviškos dailės istorijos skurdumas nuo pat mano studijų pradžios nepaliko nieko kito, kaip intelektualinio peno ieškoti kitur. Man darė įspūdį XX amžių ženklinanti avangardinė meno tradicija. Mano ankstyvieji objektai pasižymėjo ne tik abstrakčiu politiniu temiškumu, būdingu dešimtmečio pradžiai, bet ir žymėjo taktiką, sąmoningai konfrontuojačią su vietinės skulptūros tradicija.
Praėjus 6-7 metams mano pozicija sovietinio ir posovietinio laikotarpio lietuviškos dailės atžvilgiu nepasikeitė dėl vienos priežasties. Ši dailė neabsorbavo to meto visuomenės prieštaravimų, nesukūrė bent kiek aiškesnės kritinės to laikmečio vertinimo sistemos, galų gale, nepaliko reikšmingesnių žodinės ar rašytinės meninės savivokos ženklų.
Dailės intelektualinis seklumas visai nereiškė, kad toks buvo ir visuomenės gyvenimas. Avangardinių idėjų sklaida visuomenėje ją transformuojant – akivaizdi, tik tai ryškiau regime, pavyzdžiui, ekonomikoje. Avangardistinė idėja – automatinė gamyba, beformę medžiagą transformuojanti į konkretų gaminį – sėkmingai realizuota Tarybų Lietuvoje, paverčiant ją pavyzdine industrine respublika. Tai teigdamas, aš nepamirštu ideologinio anstato, tačiau čia norėčiau pažvelgti į visuomenės pokyčius neideologizuotai. Visuotinė industrializacija pakeitė socialinę sanklodą, suformavo kitokį gyvenimo būdą. Dauguma mūsų užaugome mieste, tiksliau funkcionalistinės architektūros mikrorajonuose, laiką leidome standartinės statybos mokyklose ir visuomeniniame transporte. Daugumos mūsų tėvai dirbo pilną darbo dieną gamybinėse struktūrose. Tai suformavo savitą gyvensenos stilių, atspindėtą 7-8 deš. tarybiniame kinematografe. Prieškario ir pokario kaimo vakaruškų idilę pakeitė tarnybinis romanas. Instrumentiška, į gamybos poreikius orientuota visuomenė – tai realiai įgyvendintos amžiaus pradžios avangardistų vizijos. Antroje praėjusio amžiaus pusėje Lietuvos visuomenė išgyveno žymiai didesnius pokyčius ir radikalesnes permainas, nei tai buvo atspindėta to meto meno kūriniuose.
Sakydamas, kad man imponuoja XX a. avangardinio meno tradicija, turiu pažymėti, jog Lietuvoje ši tradicija sėkmingiau reiškėsi kitose gyvenimo sferose. Būtent industrinės visuomenės realybėje aš ir ieškau savo filmams temų ir specifinės estetikos principų.
Filmas Energy Lithuania – tai gamybinio objekto (elektrinės) dokumentinis etiudas. Pokalbiai su keletu ten dirbusių žmonių. Tai žvilgsnis į lėtai nykstančią industrinę bendruomenę. Nors elektrinė funkcionuoja, tačiau jau yra tapusi industrinių idėjų muziejumi, įtakojančiu tūkstančių žmonių kasdienybę. Industrinę visuomenę reformuoti nebus lengva. Svarbiausia surasti įtikinamą intelektualinį pakaitalą industriniam pozityvistiniam romantizmui.
Jonas Valatkevičius:
Įdomu, kad tu kelis kartus pamini avangardizmo tradiciją. Tiksliau, kad tai darai XX a. pabaigoje, kai, atrodytų, maksimalistinės ir socialiai agresyvios šio amžiaus avangardistinės kultūros strategijos buvo keletą kartų efektyviai nurašytos.
Manyčiau, yra svarbi tavo minima papildoma ankstyvųjų po-skulptūrinių objektų dimensija – sąmoninga konfrontacija su tuometine skulptūros tradicija. Ši kartų konfrontacija iki šiol tebėra reikšminga daugelyje Rytų Europos šalių, nepaisant to, kad Vakarų atstovams dažnai yra sunku ją adekvačiai suvokti. Ar tiesioginės konfrontacijos momentas tau ir geriausiai įkūnytų jaunesnės kartos menininkų avangardistines strategijas? Atrodytų, kad mini-susidūrimai vyksta ne tik pačiame dailės pasaulyje, bet ir šiuolaikinei kultūrai lendant į viešumą bei pakeliui susitinkant su kitomis socialinėmis erdvėmis.
Man taip pat yra itin įdomus tavo noras atsisakyti ideologizuoto žvilgsnio į pastarojo penkiasdešimtmečio Lietuvos visuomenės transformacijas. Manau, jog tai yra vienas svarbiausių veiksmų, kuriuos tokių šalių, kaip Lietuva visuomenėms jau senokai būtina atlikti.
Nors iš kitos pusės, atsisakyti ideologinio požiūrio į praeitį iškart po sovietinių perversmų kažin ar buvo įmanoma. Pasinaudojus stereotipiniu politikų žodynu, galima būtų pasakyti: “tokiam veiksmui atlikti reikia laiko, reikia, kad į visuomeninį gyvenimą įsilietų naujos kartos, nepažinusios ir savo kailiu nepatyrusios visų moralinių dilemų, tekusių sovietiniams Lietuvos piliečiams.”
Esu tikras vienu: šis deideologizacijos veiksmas iš tikro turi būti dvigubas. Viena, reikia atskirti anų laikų praktiką nuo teorijos, t.y. realius visuomenės gyvenimo faktus (ekonominius, kultūrinius ir t.t.) nuo jų ideologinio apvalkalo. Šis veiksmas yra teorinis, skirtas tam, kad galėtume sudėstyti blaivioms diskusijoms tinkamą teorinį visuomenės modelį.
Tačiau svarbus ir dar vienas aspektas. Būtina išvengti ir šiandienos ideologinės skraistės, kuri paprastai užmetama ant kiekvieno praeities fakto. Dabarties visuomenės egzistenciją tiek teorinėje, tiek praktinėje dimensijoje grindžianti ideologija, yra tiek pat ydinga kaip ir ankstesnioji, išspjauta totalitarinės visuomenės mašinos.
Pusšimtį metų grūmėsi dvi ideologinės sistemos. Viena jų nugalėjo, o kita pateko į istorijos šiukšlyną. Nugalėjusioji išliko, nes natūraliai pamanyta, kad ji ir yra teisinga. Tiesiog todėl teisinga, kad nugalėjo. O ydinga ji yra dėl to, jog remiasi Šaltojo karo dvinario pasaulio vizija, kurioje susigrumia dvi prieštaraujančios megajėgos.
Taigi, tiek viena, tiek kita kovojanti ideologija buvo suformuota iš principo negatyvios identifikacijos būdu. “Mums būdinga tai, kas nebūdinga jiems. Mums nebūdinga tai, kas būdinga jiems.” Šiandieninėje, žymiai margesnėje pasaulio sistemoje, šis pasaulėvaizdis yra paprasčiausiai luošas. Mat jis nebeteko esminio savo evoliucijos variklio – priešo, į kurį reaguodamas ir vystosi. O kadangi priešo būtinybė yra gyvybiškai svarbi, tai imti produkuoti virtualūs priešai, įsiterpiantys toje pačioje žiniasklaidos ir karo propagandos aplinkoje kaip ir anksčiau. Nebeliko Sovietų Sąjungos? Taip, bet tebėra Rusija, Irakas, Šiaurės Korėja, Kinija, o galų gale ir nelegalių ekonominių imigrantų potvyniu grasinanti pokomunistinė Europa.
Tu kalbi ne tiek apie avangardą mene, kiek apie avangardines socialines idėjas apskritai. Daugelis jų rado atgarsį ir savo meto kultūroje. Ir būtent ten davė visai įdomių vaisių. Tačiau reikia nepamiršti ir pačių kultūrininkų mėginimo išsiveržti ir siauro kultūros lauko ir jau mene išbandytas bei papildytas socialines idėjas pritaikyti bendriems visuomenės tvarkymo reikalams.
Tačiau tiesioginio idėjų perpumpavimo iš kultūrinio vartojimo į bendrąjį socialinį diskursą taip ir neįvyko. Dažniausiai menininkų ar filosofų suformuluotos visuomenės aiškinimo bei tvarkymo idėjos savo laikui būdavo pernelyg radikalios. Tikrieji visuomenės tvarkytojai neretai jomis naudojosi. Tačiau paprastai jas nusavindavo, kiek adaptuodavo realiems politikos, o jų autorius ir toliau palikdavo ankstesnėje vietoje – uždaruose kultūros rateliuose.
Tokia situacija mūsų neturėtų stebinti. Vis tik kultūros sluoksniuose suformuluotos visuomeninės idėjos ir būdavo pernelyg radikalios dėl iš principo antivisuomeniškos modernistinio meno strategijos. Jų kūrėjai jautėsi esą aukščiau beveidės masės, tarėsi suprantą visuomenės padėtį žymiai geriau, nei tas garsusis vidutinis statistinis vienetas. Tad ir savas idėjas jie formulavo taip, kad tas vienetui iki jų buvo toli šaukti – todėl jis kultūrininką ir sudorojo, prieš tai išsiurbęs jam naudingą intelektualinį produktą.
Tad avangardo idėjos geriausiai ir buvo įgyvendintos ne kultūros, o kitose visuomenės sferose. Lietuvos problema yra ta, kad čia kultūra per visą šimtmetį taip ir nesugebėjo sukurti dėmesio vertų avangardinių platformų, kaip atsitiko daugelyje kitų Europos kultūrų. Man rodosi, tu apie tai ir kalbi – avangardo programa turėjo būti visų pirma suformuluota kultūroje. Kadangi Lietuvoje to neįvyko, tai rudimentinės tokios programos formos buvo mėgintos kurti kitose visuomeninio gyvenimo zonose.
Čia aiškesnė tampa ir tavo meninė strategija. Viena, tu deklaruoji susidomėjimą avangardinės kultūros tradicija bei jos atšvaitais bendrame socialiniame diskurse. Atrodo, tu ir save matai minėtos tradicijos tekmėje. Antra, tu negali įsiterpti į vietinio kultūrinio avangardo tėkmę, nes tokios tekmės Lietuvoje niekuomet ir nebuvo.
Tad natūralu, jog tu palieki kultūros realijas ir kreipiesi į tas sritis, kuriose avangardinio judesio ženklai yra aiškesni. Taip į tavo kūrinių problematiką patenka tradiciškai su kultūros produkcija nesusijusi medžiaga. Tačiau tu pats nepalieki erdvės, iš kurios šiuos išpuolius darai. Naudodamas autonomiškam meno pasauliui vidujai svetimą medžiagą, tu ją įvaldai meno įrankiais ir taip perkeli ten, kur ir pats stovi. Galų gale, taip svariai įtakoji socialinio avangardo idėjų refleksiją kultūroje, gyvybiškai būtiną pačios kultūros vystymuisi.
Jaučiu, neatsitiktinai Lietuvos industrinės bendruomenės pavyzdžiu pasirinkai kadaise vieną didžiausių, o dabar merdėjančią šalies elektrinę. Vis tik Leninui anais laikais priskirti žodžiai apie tai, kad elektrifikacija yra esminė komunizmo statybų sąlyga, ko gero gana tiksliai atitiko Sovietų Sąjungos evoliucijos kryptį. Sakyk, į kokias detales labiausiai kreipei dėmesį, kurdamas filmą? Ar tave domino paties miestelio, atsiradusio kartu su elektrine ir nuo jos gavusio savo vardą, istorija? Kurioje vietoje šį kartą reiškėsi tavo paskutiniame laiške minėta “specifinė estetika” ?
Deimantas Narkevičius:
Abejočiau tavo teiginiu apie nepakitusią Šaltojo karo laikų ideologiją, kuri naudojama toliau, pritaikius ją naujiems priešams. Žlugus vienai iš dviejų megajėgų, nugalėjusiųjų blokas netruko pasinaudoti pergalės vaisiais. Nugalėtojai politinės, karinės konkurencijos strategiją buvusio Sovietinio bloko atžvilgiu pakeitė į bendradarbiavimą su istoriškai susiklosčiusiais įtakos regionais, juos vėl reintegruodami. Pastąjį dešimtmetį išryškėjo nauja kultūrinių mainų cirkuliacija post-kolonijų kryptimi. Meno scenoje pasirodė dešimtys menininkų, kilusių iš buvusio Trečiojo pasaulio šalių, taip ir nepatekusių į šio amžiaus meno istorijos žemėlapį. Deja, suintensyvėję anų laikų metropolijų ir dominijų politiniai, ekonominiai bei kultūriniai ryšiai mūsų geografinės platumos šalis įstūmė į dviprasmišką situaciją. Rusija, kurios politine ir kultūrine kolonija buvome 200 metų, pati atsidūrė kultūrinėje periferijoje. Taip mes patekome į sunkiai identifikuojamą teritoriją, nesusijusią istoriniais ryšiais nė su viena šiandien įtakinga kultūrine metropolija.
Tau pavyko įvardinti mano pasirinktą srategiją, tačiau noriu pridurti dar vieną aspektą, svarbų avangardinės tradicijos paieškoms. Ir kituose savo kūriniuose (kad ir filmuose Istorija, Legendos išsipildymas) aš palikau tradicinės kultūros zoną, ieškodamas autentiškų istorijų neseniai buvusiame laike. Kaip tik dėl to yra nesunku patikrinti jų autentiškumą. Keldamas meno diskurso klausimus, aš numatau galimų atsakymų paieškas už meno esančiuose kontekstuose. Taip mano kūrinių socialinis diskursas įgauna istorinį atspalvį.
Kaip daugelis mūsų kolegų Vakaruose ir bent jau dalis jų buvusiuose Rytuose, iš 7-8 deš. mes turėtume būti paveldėję sugebėjimą reikšti radikalią, rizikos nevengiančią ir aiškią politinę poziciją. Deja, Lietuvos meno istorijoje tokių pavyzdžių sunkiai rastume. Tačiau jų galima aptikti to meto kasdienybėje. Netgi galima teigti, jog bekompromisė, idėjiška laikysena, galinti lemti likimo posūkius, buvo žinoma mūsų kultūroje, tačiau ji taip ir netapo integruota bei atspindėta realioje meno praktikoje. Tad kalbant apie Lietuvos meno ateitį, būtina dar kartą atidžiau pažvelgti į jo tradiciją. Aš pats, pasinaudodamas praeities istorijomis, nenagrinėjo tų laikų problemų – aš kelių šiandienos meno klausimus.
Kai Elektrėnų miestas buvo statomas, Leninas ir Stalinas jau buvo mirę. Šešiasdešimtųjų ekonominis pagyvėjimas ir visuotinė Lietuvos industrializacija sutapo su politiniu Sovietų Sąjungos atšilimu. Elektros gamybos tempų didinimas buvo viena svarbiausių sąlygų, galinčių užtikrinti investicijas į kitas pramonės šakas. Sovietinės respublikos bei regionai atkakliai konkuravo dėl stambių investicijų iš centro. Atsiradus Lietuvoje galingai elektrinei, buvo užtikrintas ir daugelio kitų pramonės šakų vystymas. O tai savo ruožtu skatino tolesnę energijos sistemos evoliuciją – naujų elektrinių, naftos perdirbimo kombinato statybą ir t.t. Taip Lietuva tapo viena dinamiškiausiai besivystančių Sovietų Sąjungos respublikų. Šiam procesui būtina elektrinė gamino ne materialų produktą, o energijos vienetus. Toks industrinės gamybos sąlygiškumas, tam tikras jos virtualumas, keliapakopis energijos materializacijos procesas mane labiausiai ir domino. Būtent šios sąvybės lėmė, kad elektrinė užtikrino tam tikros bendruomenės atsiradimą. Mano filme regime šio ideologinio konstrukto vykdytojus, sąvotiškos jų kūrybinės veiklos pėdsakus. Tačiau tikiuosi, jog pro kasdienybės dokumentavimą prasimuš ir kadaise galingos didžiosios idėjos ženklai.
>>
Kalbėta 2000 m. pabaigoje. Skelbta: Deimantas Narkevičius, Lithuanian Pavilion, The 49th Venice Biennial, CAC, 2001.
