A. – Sveiki gyvi. Na ir tema šiandien mums teko! Klausyk, iš kur tu visa tai ištraukei?
B. – Žinai Joną Valatkevičių? Tai va, jis man įkišo gelsvą kartono lopinėlį, kviečiantį į Redo Diržio parodą ir pažadėjo Laimai Kreivytei iš 7 md, kad mes apie šį renginį pasikalbėsime. Davė ir pora Redo Diržio ranka rašytų lapų.
C. – Palauk, kaip gi mes, tavo manymu, kalbėsimės? Apie pakvietimą ir Redo tekstą?
B. – Jonas taip pat žadėjo ateiti ir atsakyti į mūsų klausimus.
C. – Gerai, kol jo nėra, prisiminkime Redą Diržį. Ar tai jis kadaise Alytuje organizuodavo vienos dienos gatvės meno įvykius “Tiesė.Pjūvis”?
A. – Be abejo. Negi nepameni? Jo kūrinių regėjome ir šiais metais Šiuolaikinio meno centre Jono kuruotoje parodoje “Kaip tapti laimingu”.
C. – Taip, taip, dabar jau pamenu. Ten buvo klasikinio konceptualizmo formos bandymas į ŠMC Vilniuje atvežti pora autobusų alytiškių. Pamenu Redo derybas su Alytaus savivaldybe fiksuojančius dokumentus, kurie ir buvo rodomi, paties sumanymo nepavykus įgyvendinti.
B. – Matėme ir didžiulį kino režisieriaus Lino Ryškaus atvaizdą ant ŠMC fasado bei performansą atidarymo metu – Redas inscenizavo katalikiškas mišias.
A. – O! Štai ir Jonas. Sveikas, Jonai. Mes kalbėjomės apie Redo kūrinius parodoje “Kaip tapti laimingu”. Ar šiandieninis renginys Alytuje turi su ja ką nors bendra?
JONAS – Taip. Bet aš ir pats dar ne viską žinau – juk tik šiandien pamatysiu, kas ten bus. Gal norite ir jūs važiuoti kartu? Mano automobilyje dar yra vietos.
A. – Palauk, palauk. Pirma, kuo greičiau papasakok ką žinai – juk dar šiandien mūsų pokalbio stenograma turi patekti į 7 md.
JONAS – Gerai. Šiandieninė paroda, jei kalbėtume apie formalius šio sumanymo aspektus, tarsi sutelkia jūsų minėtus tris kūrinius į vieną. Tačiau dabar trumpai reikėtų pristatyti parodos turinį, nes ši Redo idėja pirmą kartą patenka į viešumą.
B. – Nagi, nagi – tai, kas gi tas Pol Potas?
JONAS. – Geras klausimas. Nuo to verta pradėti. Kaip žinia, Pol Potas buvo kraštutinių pažiūrų kairysis…
A. – Nori pasakyti – komunistas?
JONAS – Velnias jį žino. Jam teko garbė kurį laiką valdyti Kambodžą ir per tą laiką jis spėjo išnaikinti virš milijono savo tautiečių.
C. – Žodžiu, bjaurus tipas, panašus į Hitlerį ar Staliną.
JONAS – Taip. Šiame dešimtmetyje Pol Poto beveik jau niekas nebeprisimindavo – nebent tik kai eilinį kartą kildavo triukšmas dėl jo kadaise pasėtų minų, kurios karts nuo karto vis dar naikina žmones. Žiniasklaidos herojumi Pol Potas vėl tapo pernai.
A. – Prisimenu, pernai juk jis pakratė kojas, ar ne? Mačiau kažkokiame laikraštyje nuotraukų – toks iškaršęs senukas.
JONAS – Redas surinko “atgimusio” diktatoriaus fotografijų kolekciją. Ją sudaro nuotraukos, spausdintos įvairių šalių laikraščiuose. Jos panašios, nes Pol Poto atvaizdų būta itin mažai. Tačiau kiekvienos šalies spauda apie šį įvykį pranešdavo vis kitaip – vieni dėjo didžiules fotografijas, kiti – mažytes, vieni – įvykį iliustravo keliais atvaizdais, kiti – to visai atsisakydavo. Redas, sau jau įprastu būdu, šias nuotraukas pavertė grafiniais vaizdais – taip pat buvo atliktas ir Lino Ryškaus portretas.
Laikraščio nuotrauka didinama kopijavimo aparatu kol išryškėja atvaizdo faktūra – jis tampa taškelių sankaupomis. Tuomet atvaizdas klijuojamas ant lentos, taškelių vietose gręžiamos skylutės, tepami dažai ir gaminamas naujas atspaudas. Redas jau senokai taip “interpretuoja” ir “humanizuoja” žiniasklaidos iliustracijas. Gal pamenate Aleksandro Lukašenkos portretus? Tačiau šį kartą atvaizdai yra tik sumanymo dalis. Jie – būdo, kuriuo šiandien dažniausiai mes susiduriame su mirtimi, ženklai. Mirtis, virtusi laikraščio lapu. Kitas žingsnis – performansas, kurio metu apmąstomos laidojimo apeigos ir mirtį stebinčio žmogaus reakcija. Tiksliau – mirties atvaizdą stebinčio. Žiūrovai taip pat galės patekti į tokį atvaizdą – nusifotografuoti su performansą atliekančiu menininku.
B. – Performansas? Tavo aiškinime ši dalis kol kas liko tamsiausia.
JONAS. – Lai lieka ji tamsi, bent iki vakaro, kai performansas bus atliktas. Suprantat, mes čia turime per mažai laiko, kad galėčiau nurodyti visus šio sumanymo prasmių kelius. Mėginu tik sudėti pradinius taškus.
A. – Tai bent jau papasakok kuo gi artimas šis kūrinys mūsų minėtiems Redo darbams iš tavo kuruotos parodos?
JONAS. – Jau minėjau Pol Poto atvaizdų gamybos techniką. Svarbus ir konceptualus dėmuo. Ir performansas. Jaučiu, jis bus artimas Redo inscenizuotoms mišioms. Ir vienu, ir kitu atveju Redas pasirenka itin emociškai stiprius reiškinius – vienu atveju, religines apeigas, kitu – mirties tašką. Simuliuojamo momento rimtumas ir veiksmą atliekančio menininko susitelkimas simuliaciją gerokai stumteli realybės link. Labiausiai nerimą ir kelia tai, kad, suvokdamas situacijos dirbtinumą, tu nuolat prisimeni jų tikrus atitikmenis. Performansas yra ženklas, taip sėkmingai nurodantis tikrovės reiškinį, kad pamiršti patį ženklą ir pasineri į realius prisiminimus.
A. – Kai tekdavo stebėti Redo performansus, mane visuomet domindavo jo paties vieta. Jis nuolatos pasirodo ne kūrėjo, o tarpininko vaidmenyje. Redas įsiterpia tarp tiriamo objekto ir žiūrovo. Atrodo, kad šie Redo pastangomis susieinantys blokai ir tampa esminėmis jo kūrinio dalimis.
B. – Nori pasakyti, kad prasmė kyla būtent tokio susidūrimo momentu?
A. – Ko gero. Redas nuolat žiūrovą stumia į emociškai kraštutinę situaciją, tuo pat metu išvengdamas išoriškai drastiškų simbolių. Taip žiūrovas natūraliau perjungia savo mąstymą į menininko pasiūlytą emocinį režimą. Šį veiksmą jis atlieka nejučiomis, nė nepastebėdamas, jog jis pats tampa svarbiausiu performanso herojumi.
JONAS – Atrodo, jūs einate teisingu keliu. Aš tenorėjau pridurti, kad Redo “tarpininkavimas” puikiai tinka jo nuolatinių tyrimų objektui: pranešimo lūžiams informacijos perdavimo aparatuose. Pavyzdžiui, laikraštis taip pat atlieka tarpininko vaidmenį tarp pranešimo objekto, pranešimo kūrėjo ir jo gavėjo. Aš netgi sakyčiau, kad Redo situacijose yra inscenizuojami masinės sąmonės judesiai, kurie šiais laikais ir yra akivaizdžiausi žiniasklaidoje. Informacijos greitkeliuose vyksta esminės šiandienos avarijos. O Redas stebi fundamentalių žmogaus gyvenimo įvykių transformacijas tų avarijų metu ir greitkelyje galiojančias taisykles.
A. – Deja, laikas baigti. Prisiminkite, šis pokalbis turi patekti į šiandienos laikraštį.
JONAS – Aš dar norėjau papasakoti…
A. – Ne, jau viskas, nebėra kada. Sutarkime taip – susitikime po Redo parodos atidarymo ir pratęskime šį pokalbį. Gal ir Redas sutiks jame dalyvauti?
JONAS – Gerai, susitinkame rytoj, ŠMC kavinėje, kokią trečią valandą.
B. – Sutarta. Lauksime tavęs. Geros kelionės!
>>
Skelbta: 7 Meno dienos, 1999 rugpjūčio 27 ir Redas Diržys, Vilnius, Alytus, Libušin, 2001, albumas
