Įžanga. Nors šis tekstas viešai pasirodė tik 2001 m., rašytas jis gabalais keletą metų iki XXI a. pradžios. Gali būti, kad tekstą įkvėpė tų laikų kibernetinių pankų tikėjimas begalinės gelmės hipertekstinėmis interneto konstrukcijomis – tad pirminis planas buvo sukurti nuolat kintančią, atnaujinamą ir gilyn nardančią sistemą, fiksuojančią Vilniaus architektūros pokyčius ir transformacijas. Pradedi nuo vieno fragmento, o jame esančios nuorodos nuveda niekada nesibaigiančiais ratais. Kažkur mėtosi paraleliai atliktų nuotraukų pluoštas, kažkur archyvuose guli tų nuotraukų skanuoti atvaizdai. Projektas baigtas maždaug tuo metu, kai buvo paskelbtas žurnale „Krantai“, nors prieš tai buvo keliskart pristatytas konferencijose.
Hipertekstinių gelmių filosofija interneto taip pat neužkariavo – Google ir Facebookas vietoje gelmės prastūmė plokščią, seklų, tačiau begalinį naujienų srautą (infite scroll).
Šiandien šis tekstas labiau primena etnografinių anekdotų rinkinį, fiksuojantį tam tikro laiko žodyną ir pasaulio suvokimo principus. Štai, pavyzdžiui, šiandien mums įprastus prekybos centrus tekste atkakliai vadinu „savitarnos parduotuvėmis“ (nors ir neprisimenu, kad tais laikais būtent tokius žodžius būčiau vartojus). Taigi, šis tekstas ne tiek pasakoja apie tai, kas vyko Vilniaus architektūroje per pirmą nepriklausomybės dešimtmetį, kiek pats yra vienas iš tų įvykių.
>>
AUTONOMIJA. Savaime aišku, jog architektūra nėra autonomiška. Galima mąstyti tik apie tai, kiek architektūros pobūdis yra lemtas visuomeninės situacijos. Galbūt dėl to architektai visais laikais domėjosi utopijomis. Nedėkinga jų idėjoms šiandien vertė svajoti apie jų įgyvendinimą ateityje XX a. pabaigos Lietuvos jauni architektai, nebegalėdami savo potencijos panaudoti tiesioginiame darbe, vis dažniau metasi į kitas sritis – konceptualųjį meną, muziką, politiką ir t.t. (žr. Sistema, Cenzūra).
BERLYNO SIENA. Tai – vienas fundamentaliausių XX a. architektūros projektų. Idealus pavyzdys kalbant apie architektūros simbolinę reikšmę ir jos vietą pasaulio valdovų planuose. Beformis, griežtai funkcionalus statinys, tapęs pasaulio pokyčių simboliu ir tobulai išnaudotas didžiųjų politikos manipuliatorių. Įaudrintos minios sugriauta, tarsi šiuo faktu garantuojant galutinę vieno režimo pergalę prieš kitą.
BIURAS. Tipinio plano architektai suprato verslo paslaptį: pastatai, skirti biurams, įkūnija pirmąją visiškai abstrakčią programą. Jiems nereikia ypatingos architektūros, vienintelė tokios architektūros paskirtis yra netrukdyti ją užimančiųjų egzistencijai. Verslas gali apgyvendinti bet kokią architektūrą (S, M, L, XL. O.M.A. Rem Koolhas and Bruse Mau, The Montacelli Press, 1995). Lietuvoje biuras tapo vienu iš epochos ženklų. Būtent čia pirmiausia buvo įkūnytas vakarietiško stiliaus siekis, būtent šį vieta tapo labiausiai technologizuota. Biuras evoliucionavo kartu su kylančia baldų pramone, orgtechnikos importu ir vakarietiško tarnautojo aprangos madomis.
CENZŪRA. Žinome – XXI a. cenzūra vadinamosiose demokratinėse valstybėse neturi nieko bendro su griežtu ir lengvai apibūdinamu sovietinių laikų vaizdu. Tačiau vis labiau aiškėja, kad, nepaisant skirtingų formų, rezultatai panašūs. Anksčiau draudimai buvo grįsti politiniais reikalavimais, o dabar viena dažniausių – ekonominė cenzūra. Kalbant apie kultūrą, cenzūra skaudžiausiai juntama tose srityse, kurių evoliucija neįmanoma be didelių finansinių injekcijų. Architektūra – bene svarbiausia jų. Nors, kaip parodė lietuviškojo EXPO paviljono (2000 m.) istorija, politinė architektūros cenzūra taip pat įmanoma. Tiktai anksčiau cenzoriai dangstėsi komunistinės visuomenės principų laužymu, o dabar dienos švieson ištraukiami nacionalistiniai tautos poreikiai (žr. Autonomija).
EKSPERIMENTAS. Havana – tai tarsi kadaise pagamintas didžiulis amerikietiškas automobilis. Dabar neįmanoma jam gauti nei atsarginių dalių, nei kuro, tačiau naudoti būtina. Havana, miestas, sukurtas esant kitai socialinei, ekonominei, kultūrinei situacijai, vis dar tebėra kūnas, tačiau šiandien jis susiduria su visiškai kita jo naudojimo samprata (The Havana Project. Architecture Again. International Conference on Architecture. Havana, Cuba / Ed. By Peter Noever, Prestel Verlag, Munich, New York, 1996). Atrodytų, čia aprašyta padėtis yra dėkingiausia eksperimentams. Deja, tai niekuomet dar nebuvo tapę realybe. Arčiausia idealo buvo rusų avangardistai pirmaisiais metais po komunistinės revoliucijos tačiau greitai jų vizijos buvo atmestos. Miestas, susidūręs su būtinybe staigiai pritaikyti savo kūną kitiems tikslams ir stokojantis finansinio pajėgumo, visuomet baigia masiniu „namudinio“ principo taikymu. Čia nėra erdvės ambicingiems projektams – siekiama, kad architektūra būtų minimaliai transformuoti naujai paskirčiai. Taip Revoliucijos muziejus virsta Nacionaline galerija, o KGB rūmai – teismu.
ELITAS. Architektūra nėra vidutinybės norų tenkinimas, nėra vieta, kur gali lietis mielas masių džiaugsmas. Architektūra – elito reikalas (S, M, L, XL. O.M.A. Rem Koolhas and Bruse Mau, The Montacelli Press, 1995). Be abejo, tai tiesa. Tačiau verta patikslinti elito sampratą. Kai kalbama apie architektūrą, visų pirma turimi omenyje finansiškai pajėgūs visuomenės sluoksniai. Pas mus tai valstybinės struktūros, verslo sluoksniai bei nusikaltėlių pasaulis. Taigi, Lietuvos architektūra turi visų pirma atspindėti valstybės, verslo bei kriminalinio pasaulio ideologiją.
ERDVĖ. Tipiškam lietuviui nejauku atvirose erdvėse. Nepaisant menkos urbanizacijos, lietuvis daug geriau jaučiasi jaukiai užsidengęs horizontą. Sovietų Sąjungoje gyvenęs žmogus dar tik pratinasi būti miesto aikštėse, parkuose, gatvėse. Kartais atrodo, jog šis noras itin galingas – bet kokia miesto šventė sutraukia minias žmonių, kuriems jau pati galimybės būti kartu dar su keliais tūkstančiais bendrapiliečių yra maloni. Taip niekintas komunalinis sovietinio gyvenimo aspektas pasirodė esąs ne toks ir blogas – pavojingoje visuomenėje garantuojantis (mažų mažiausiai) bent šiokį tokį saugumą.
FASADAS. Lietuvio architektūros suvokimo sistemoje fasadas yra svarbiausias. Senamiestis restauruojamas perdažant fasadus. Fasado reikšmė rodo ir daugelis didesnių posovietinio laikotarpio statinių. Pavyzdžiui, neseniai Vilniuje pastatyta parduotuvė. Jos fasadas – didžiulis melsvo stiklo trikampis. Apačioje keli iškirtimai žmonių srautui ir minimalistiškai įmontuotas banko automatas, tarsi švęstas vanduo ir Nukryžiuotasis prie bažnyčios durų.
FUNKCIJA. Griežtai funkcijai pritaikyti pastatai – bene gausiausia (po privataus būsto) šiandien statomų pastatų grupė. Tai bažnyčios, megaparduotuvės, degalinės. Architektūriškai nei bažnyčios, nei parduotuvės nepasižymi jokiais dėmesio vertais bruožais. Religiniai pastatai kaip ir dera tokio tipo visuomeninės institucijos architektūrai, propaguoja konservatyviąsias vertybes, besireiškiančias architektūros klasikos stilizacijomis. Politiniame lygmenyje tai atitiktų prieškario Lietuvos institucijų ir reiškinių atgaivinimą. Megaparduotuvės, beje gausiau imtos statyti tik paskutiniojo XX a. dešimtmečio pabaigoje dažniausiai atitinka tipiškas vakarietiškos savitarnos parduotuvės formas – didžiulis kubas, dekoruotas reklamomis. Svarbiu architektūrinio veido elementu tapo tik degalinės. Pirmoji vakarietiško tipo degalinė Vilniuje buvo pastatyta apie 1993 m. Ji iš karto tapo naujos epochos ženklu – patogumo, kapitalistinės estetikos ir jaukumo simboliu. „Neste“ Lazdynuose iš tolo švietė naktimis, žadėdama laiminga rytojų. Tuo pat metu klasikinės formos degalinės (utilitarizmas ir kompanijos reklaminės spalvos) tapo pirmuoju architektūriniu veiksmu, atskyrusiu dvi epochas. Be abejo, jei nemanome, jog pirmasis toks veiksmas buvo sovietinių monumentų šalinimas. Įdomu ir tai, jog prieš porą metų statos negausios „Mažeikių naftos“ degalinės, ko gero, tapo bene vieninteliu Vilniuje įgyvendintu architektūros projektu, atitinkančiu futurologinę šiandienos urbanizmo ideologiją.
GREITIS. Zentrum fur Kunst und Medientechnologie buvo eksperimentinis pastatas, skirtas kultūrinėms reikmėms ir turėjęs fiksuoti tai, kas yra (ar kas suvokiama esant) įprasta. Jo nesėkmė parodė, jog ten, kur kultūrai reikia naujos kombinacijos neišvengiamas architektūros lėtumas, jos negebėjimas greitai įgyvendinti eksperimentus panaikina net ir tą menką eksperimento galimybę, atsirandančią nestabilių politinių ir ekonominių darinių sąlygomis. Tai jėgos, kurios įšaldo likimą (S, M, L, XL. O.M.A. Rem Koolhas and Bruse Mau, The Montacelli Press, 1995). Remas Koolhaasas, rašydamas apie neįgyvendintą 1989-1992 m. savo projektą, tarsi kalba apie mūsų sąlygas nors jo projektas buvo skirtas vakarinei Vokietijos daliai. Neįmanoma sąžiningai apibūdinti bendro architektūros stiliaus – mat kiekvieno svarbesnio statinio istorija yra taip susipynusi su politika, ekonomika ir t.t., kad architektūros istorija virsta vienas su kitu menkai susijusių taškų istorija. Kas geriau apibūdina posovietinės architektūros padėtį – įgyvendinti sumanymai ar projektai, taip ir likę architektų brėžiniuose?
GRIUVĖSIAI. Griuvėsių Lietuvoje visuomet buvo gausu. Jie – vienas esminių architektūrinio romantizmo šaltinių sovietiniais laikais. Nušiurusio Vilniaus senamiesčio mito pradžia. Nepriklausomybės laikais šis mitas tapatintas su vieninteliu rajonu – Užupiu. Tačiau griuvėsiai ėmė gausiai dygti kitose vietose. Didmiesčiuose – tai vis labiau žemėn smengantys pramoniniai kompleksai, apleisti ir jau kelerius metus neliečiami senamiesčių ploteliai, pūvantys sovietinės epochos pabaigoje pradėti statyti ir nebaigti megastatiniai (pvz., stadionas Vilniuje). Užmiestyje – tai dažniausiai kolūkinių pastatų liekanos. Šiandien griuvėsiai paprastai nebekelia romaninių vizijų. Jie greičiau primena kino filmą apie pasaulį po Trečiojo pasaulinio karo.
IDEALIZACIJA. Posovietinėse, nacionalinio pobūdžio visuomenėse idealizacija tebėra svarbus ideologinis veiksmas. Kaip ir galima tikėtis, Lietuvoje dažniausiai idealizuojama praeitis. Tai reiškiasi keliais būdais. Atstatomi minimalūs praeities architektūriniai ženklai (pvz., kai kurie kadaise stovėję monumentai, statulos ant Vilniaus katedros, Trijų kryžių monumentas), fetišizuojami praeities griovimai, kurių kaltininkai dažniausiai – okupantai (knygos iš serijos „dingęs Vilnius“ ar Žemutinės pilies atstatymo istorija), ar imami kelti griežti reikalavimai šiandienos architektams. Liaudies architektūros pavyzdžių diegimas projektuojant šiandien, atrodo, tapo vyresniųjų Lietuvos architektų, dar ne taip seniai stačiusių sovietinį Vilnių arkliuku. Jų imperatyvas – liaudies architektūros stilizacija. Be abejo, šie žmonės puikiai moka užuosti ideologijos vėjus ir sugeba nuoširdžiai pripažinti savo darbo principais tai, kas yra ideologiškai priimtina konkrečiu momentu. O kaip tik pastarąjį dešimtmetį liaudies menas turėjo galimybės tapti neginčijama oficialia vertybe.
IDEOLOGIJA. Ideologijos visuomet sukurdavo kovos ir konkurencijos pasaulį, kuriame kiekviena ideologija pretenduoja būti vienintele ir nepakartojama, tuo pat metu atmesdama ir kritikuodama visas kitas ir nenumatydama joms galimybės būti teisingoms. Dilema yra ta, kad kiekviena ideologija kaip savo egzistavimo rezultatą siūlo „rojų“, tačiau pasaulis, kuriame ta ideologija egzistuoja yra „pragaras“ (Viktor Tupycin, Drugoje isskustvo, Moskva, Ad Marginem, 1997). Tai žodžiai, pasakyti apie Sovietų Sąjungą. Deja, jie puikiai tinka ir šiems laikams. Grįžtant prie architektūros, šio principo galiojimą galima įžvelgti oficialiai įteisintame buvusios ideologinės epochos viešųjų simbolių naikinime. Naujoji valdžia, prieš dešimtmetį taip pat žadėjusi rojų – aukštais moraliniais principais grįstą nepriklausomą valstybę – ir, be abejo, nesugebėjusi jos sukurti iki šiol – visuomenės įkarštį mielai nukreipia į masinį nugalėtos ideologijos ženklų griovimą. Valdantieji gali jaustis saugūs – bent jau kol visuomenė bus užimta ginčais dėl Lenino statulų, nepastebės, kad tas pats Lenino veidas jau ima ryškėti ir ant naujo paminklo, po kuriuo parašyta „Gediminas, Vilniaus įkūrėjas“.
INFORMACIJA. „3. <…> „Baltijos tyrumų“ duomenimis, lietuviai mass-media tebepasitiki labiau nei Bažnyčia, Vyriausybe arba Policija. Tai yra „Tiesos“ nutiesta ir Sausio įvykių įtvirtinta tradicija (iš kolaborantų atgavus desantininkų užimtą valstybinę TV, ji automatiškai ir neabejotinai tapo „nepriklausoma“, nes prieš tai priklausė rusams). Tai, kas priklauso lietuviams, yra nepriklausoma. Ta realybė, kuri patenka į mūsų spaudą arba TV, tampa teisinga“ (Raimundas Malašauskas. Ground Control. Šiaurės Atėnai, 1997, birželio 14). Sovietinių laikų informacijos trūkumas virto akivaizdžiu informacijos pertekliumi. Posovietiniam žmogui velniškai sunku susigaudyti stulbinančiame informacijos sraute, užliejusiame šalį po Sovietų Sąjungos sugriuvimo. Galų gale tampa pastebima priešinga reakcija – abejingas plaukiojimas po informacinių sprogimų varginamą teritoriją. Pirmoji tuo pasinaudojo žiniasklaida, pavirtusi į suvirškintų santrumpų ir stereotipų rinkinius. Tuo naudojasi ir sprendimo galią turintys – juo labiau visuomenė minta stereotipais, juo lengviau ji priims brukamą nuomonę. Architektūros srityje tai tampa rimtu ginklu – kaip tik manipuliuojant visuomenės nuomone galima rimtai diskutuoti apie šalies architektūrinį veidą. Kiekvieno didesnio valstybinio projekto įgyvendinimui (tai yra teisė tam skirti lėšas) „visuomenė“ pritaria.
INTERJERAS. Tai – dėkingiausia pastarojo dešimtmečio lietuvių architektų darbo sritis. Beveik vienintelė vieta, kurioje posovietiniais metais pradėję dirbti architektai galėjo įgyvendinti savo sumanymus. Būtent čia šiuolaikiniai Lietuvos architektai daugiausiai bendradarbiauja su kitų sričių menininkais, kurių darbai tampa naujų interjerų dekoracijomis. Interjero svarbą lėmė vakarietiško biuro atsiradimas bei neregėtas miesto socialinės erdvės išsiplėtimas (kavinės, restoranai, viešbučiai, kino teatrai, parduotuvės ir t.t.). Jau vėliau turtingesnieji visuomenės sluoksniai sukruto kviestis architektus ir ypatingam namų interjerui kurti.
ISTORIJA. Kalbant apie lietuvišką architektūros savimonę, daugiausiai politinių diskusijų kelia architektūros istorija. Viena fundamentaliausių kiekvienos valdančios partijos darbo sričių – architektūrinio palikimo įvertinimas. Ši sritis yra svarbi dėl architektūros visuomeninės reikšmės: čia sprendimai yra itin gerai matomi – juk miestas priklauso visiems. Visas nepriklausomos Lietuvos peripetijas architektūrinėje erdvėje galima „suvesti“ į vieną porą – atstatyti/nugriauti. Ideologinį šių projektų turinį paprastai rodo su tikrove susipykusi praktiškoji projekto įgyvendinimo pusė. Tereikia prisiminti Vilniaus Žemutinės pilies atstatymo kampaniją – kai ketinta skirti milžiniškas sumas pastatui, kurio vieninteliai išlikę duomenys užfiksuoti keliuose piešiniuose.
KAIMAS. Dar vienas ideologinis nepriklausomos Lietuvos bastionas. Dauguma miestiečių tebeturi tiesioginį ryšį su kaimo giminaičiais, o kaimo ideologinė vertė vis dar puoselėjama – tai jis, kaimas, išsaugojo lietuvybę XVII ir XIX amžiais, tai jis rėmė antisovietinius partizanus pokaryje. Deja, nepriklausomos Lietuvos kaimo padėtis ironiška: visos šalį valdžiusios partijos naudojosi (-asi) kaimo mitu, tačiau menkai jaudinasi dėl to, kad kaimo gyventojai tapo skurdžiausia visuomenės dalimi. Kaimas neprodukuoja kultūrinių formų ir tiesiogiai nebeįkvepia menininkų. Teliko ideologinis mitas ir kaimiškas mentalitetas, labiausiai vis dar besireiškiantis „sodo“ fenomenu (žr. Sodas). Tiesa, svorio centru jau darosi troškimas turėti nuosavą namą.
KALĖJIMAS – ko gero dažniausiai šiandienos Lietuvos žiniasklaidoje minima architektūros forma. Kalėjimas yra vienas iš esminių visuomenės demokratinių nuostatų tvirtumo išbandymų. Šiandienio perpildyto kalėjimo apibūdinimai menkai skiriasi nuo sovietinio meto politinių kalinių pasakojimų. O kur prapuolė visi praeities architektai, kalėjimus suprojektavę kaip idealios visuomenės modelius? Pas mus kalėjimas itin dažnai minimas ir ideologiniuose svarstymuose apie netolimą praeitį. Šios architektūros formos fetišizavimo pavyzdys – sutvarkytos ir publikai atvertos KGB kameros. Kartu su gidais – jose sėdėjusiais kaliniais.
KARAS. Vilniui paskutinįjį XX a. dešimtmetį teko pajusti karo kvėptelėjimą. Tiesa, niekas nebuvo sugriauta. Tačiau buvo galima išbandyti kelis kiek retesnius urbanistinio peizažo variantus: miestas ir tankai, miestas ir pasimetusi, bet draugiška minia, miestas ir viešose vietose degantys laužai bei barikados.
KIOSKAS. Tai fundamentalus pokomunistinių valstybių urbanistinio peizažo elementas. Kioskas, kaip ir automobiliai tamsintais stiklais, rodo individualų privatumo siekimą. Kioskas – individuali veikla (smulkusis verslas), automobilis – asmeninė erdvė. Mums tai rūpi todėl, kad ir kioskas, ir automobilis yra itin reikšmingi urbanistinio tinklo elementai. Jų svarbą šiandienos lietuvio gyvenime rodo jau vien tai, kad kaip tik posovietiniais laikais kioskų ir automobilių nepaprastai padaugėjo. Automobiliai tamsintais stiklais privatumą įteisina įprastu pokomunistinei visuomenei būdu; čia privatumas tuo pat metu reiškia slaptumą, panašų į nusikaltėlio nenorą būti viešumoje. Kiosko ir automobilio tamsintais stiklais subkultūrų visuomeninę reikšmę rodo ir tai, kad pastaruosius dešimt metų valdžia ne kartą mėgino įstatymiškai rikiuoti bei reguliuoti jų gyvenimą.
KLASĖ. Kiekvienas visuomenės sluoksnis turi savą architektūrą. Rūmai – karaliams, lūšnos – valstiečiams. XX a. kiek pakeitė šią situaciją. Kairieji utopistai tik svajojo apie kiekvieno įgimtą teisę naudotis architektūra, dešinieji kapitalistai kūrė tokios galimybės iliuziją. Atrodytų, į savitarnos parduotuvę gali užeiti kiekvienas, tačiau didžiausia šio amžiaus didmiesčio problema iki pat ši dienų tebėra nuolatinė geto generacija. Netgi mažų mastelių Lietuvos miestuose formuojasi getai, kurie egzistuoja turėdami menką ryšį su aktyviuoju miesto centru. Įdomus vietinio geto variantas – gyvenvietės miesto šilumos trasose.
KLIENTAS. Architektas nesirenka kliento. Pasirinkti gali tik klientas. Architektas tokiose šalyse kaip Lietuva yra panašus į reklamos kūrėją. Ir vienam, ir kitam dažniausiai tenka žeminamai taikytis prie užsakovo norų, kurie paprastai yra tolimi kūrėjo vizijoms. Valstybei dėl lėšų stokos taip pat nesiimant didesnių projektų, architektūra tiesiog nepanaudoja savo potencialo. Tačiau dėl to neverta liūdėti – architektų likimas niekuomet nebuvo kitoks.
MIESTAS. Tegalime kalbėti apie urbanistinės kultūros daigus Mano, aštuntojo dešimtmečio, karta yra paskutinė, kurios tėvai persikėlė į miestą iš kaimo. Kitaip tariant, aš savo šeimoje atstovauju pirmajai, tikrajai miestiečių kartai. Šiandieninis miestas visų pirma pasižymi socialinių erdvių įvairove ir gausa. Žmogus vis mažiau laiko praleidžia namuose. Miestai plečiasi kurdami vis naujus „raudonųjų žibintų kvartalus“, viliojančius miestietį negrįžti namo. Svarbiausi posovietinio miesto pokyčiai ir vyko čia – daugėjant parduotuvių, kavinių ir panašių vietų. Antras ryškus miesto veido pasikeitimas – nepaprastai išaugęs automobilių kiekis ir įvairovė. Pagaliau ir Vilniuje atsirado kiekvienai normaliai sostinei būdingas, tačiau prieš 15 metų sunkiai įsivaizduojamas reiškinys – automobilių kamščiai. Sakykime, jie pakeitė kitą – formaliai panašų fenomeną, būtiną sovietinio miesto atributą – žmonių eiles parduotuvėse ir prie jų.
MONUMENTAS. Paminklas, memorialas, viešoji skulptūra – tai vieni nepastoviausių urbanistinio peizažo elementų nestabiliose šalyse. Kiekvienas politinis režimas vis dar trokšta palikti savo skulptūrinius pėdsakus viešose vietose, kartu nušluodamas ankstesniojo režimo ženklus. Šių veiksmų svarbą rodo Grūto parko istorija: privati iniciatyva užvaldyti šiandienai priešiško režimo simbolius ir privatus pasipriešinimas tokiems norams greitai tapo valstybinės svarbos reikalu, svarstomu parlamente.
NAMAI. Sparčiai besivystančios technologijos iš esmės pakeitė namų privatumo sampratą. Šiandienos namai yra pralaidi struktūra – gaunanti ir siunčianti atvaizdus, garsą, tekstą ir informaciją. Visa tai žmogų įgalina būti fiziškai vieną ir tuo pat metu susijusį su visu pasauliu. Šių pokyčių rezultatas – besiformuojančios naujos privatumo, pastovumo prasmės ir naujos ribos tarp to, kas yra virtualu ir kas realu (iš Moderniojo meno muziejaus Niujorke informacijos spaudai, 1999). Niujorke vykusi paroda, apmąsčiusi namų sąvokos pokyčius teparodė Vakarų pusrutulio pokapitalistinių megavalstybių trumparegystę. Čia pateikti teiginiai su išlygomis galioja tik minėtoje pasaulio dalyje, kuri sudaro menką mūsų planetos gyventojų procentą (Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje gyvena mažiau nei penktadalis pasaulio žmonių). Daugumai kitų ši namų sąvokos transformacija dar tėra rožinis miražas. Lietuvoje namai taip pat dar nevirtę technologiniais centrais. Štai iš kur biuro reikšmė – dauguma gyventojų „fiziškai vieni, bet susiję su visu pasauliu“ gali pasijusti tik darbdavių jiems duotuose biuruose. Dažniausiai dėl ekonominių priežasčių namai technologizuojami iš lėto, ypač tai pasakytina ne apie informacijos gavimo, bet apie jos perdavimo priemones.
OPTIMIZMAS. Pokario Europos architektūrinis optimizmas. Pirmųjų posovietinių metų Lietuvoje optimizmas. Architektūros konkursų laikai: pastatyti, atstatyti, suformuoti. Vėliau išlėto pradėti statyti nauji gyvenamieji namai. Daugiausiai optimizmo, ko gero, kėlė vakarietiškojo stiliaus statinių pasirodymas ir privačios nuosavybės teisė.
PILYS. Ne, tai ne viduramžių statiniai. Taip vadinami privatūs namai, juosiantys daugelį Lietuvos miestų ir miestelių. Drūtas kelių aukštų gyvenamasis namas, papuoštas dekoratyviais elementais, būdingais pilių statybai. Dydis ir sunkus prašmatnumas – esminiai šios architektūros bruožai. Būtent pilaitės įkūnija lietuviško mentaliteto idealą – troškimą turėti savo teritoriją, atitvertą ir gerai apsaugotą nuo išorinio pasaulio.
PINIGAI. Neturtingos visuomenės privalo taikytis prie egzistuojančių struktūrų; pasiturinčios kuria naujas struktūras. Didėjant turtui, daugėja statinių (The Havana Project. Architecture Again. International Conference on Architecture. Havana, Cuba / Ed. By Peter Noever, Prestel Verlag, Munich, New York, 1996).
PLANAS. Pokomunistinių valstybių gyvavimas pasižymi plano neturėjimu. Tai šiandiena gyvenanti visuomenė be jokių rytdienos garantijų. Kitas kraštutinumas – fantastinė ateities vizija, labai greitai sunaikinta rūsčios realybės. Lietuvoje įgyvendinta minimalistinė programa: staigiai praturtėję ir didžiulius privačius namus ėmę statytis tautiečiai kitą dieną bankrutavo tų pilių negalėdami išlaikyti. Kitos idėjos taip ir liko neįgyvendintos: prieš pora metų teko skaityti rimtame savaitraštyje rimto mokslininko siūlymą sujungti Vilnių su Kaunu ir taip įkurti lietuviškąjį megapolį.
PRAEITIS. Pastarąjį dešimtmetį įprasta bjaurėtis anais laikais statytais „miegamaisiais“ rajonais. Be abejo, jie primena daugiaaukščius Vakarų sostinių priemiesčių, kuriuose telkiasi neturtingieji. Šiandien netgi Stalino laikų pilka patetika atrodo šiltesnė nei ordinais apdovanotas Lazdynų devynaukštis. Nekilnojamojo turto kainos centre kyla, „blokų“ rajonuose – smunka. Tačiau buvo ir kitaip. Sovietiniais laikais didžioji senamiesčio dalis, Užupis buvo vargšų kvartalai. Čia telkėsi visuomenės pakraščiai, leidę savo dienas aptrupėjusiuose namuose be centrinio šildymo ir karšto vandens. Mano tėvai džiaugėsi gavę butą viename iš naujųjų rajonų ir galėję palikti pavojingą, triukšmingą, išmetamųjų dujų debesyse skendintį senamiestį.
PROGRESAS. Sprendžiant iš „gyvenimo būdo“ žiniasklaidos, lietuviui šiais laikais vis svarbiau tampa įsirengti ekonomišką ir kuo patogesnį būstą. Nors jis dar nesirūpina gyvenamosios vietos ekologija. Tačiau beviltiškai erdvių, architektūriškai komplikuotų, puošnių bei brangiai išlaikomų pilaičių era jau baigėsi. Pastebima kita tendencija, propaguojama tos pačios žiniasklaidos. Dabar kalbama jau apie ekonomišką, tačiau vis dar barokinio interjero būstą, pabrėžiant, jog tai nėra pigus blizgesys. Jį skleidžia originalai – brangūs, nors ir į ankstesnius panašūs prabangos objektai.
PROVOKACIJA. Architektūros diskurse daugiausiai triukšmo kyla dėl namo ar dėl sklypo. Žiniasklaida itin atidžiai stebi visuomenei svarbių asmenų veiksmus stengiantis turėti namą arba sklypą. Namo vertė neretai rodo asmens vietą socialinėje hierarchijoje. Bet koks pasakojimas apie garsų nusikaltėlį neišvengia skyrelio apie šunų ir tvorų saugomą namą užmiestyje. Įrodymai apie neteisėtus valstybės veikėjų praturėjimo būdus dažniausiai yra paremiami jų statomų privačių namų fotografijomis. Bene žymiausias pastarųjų metų politikas rimčiausių problemų turėjo taip pat dėl neaiškių statybų kaimyniniame krašte. Kitas įklimpo susiveikęs sklypą prestižinėje miesto dalyje.
REALYBĖ. Kas sudaro šiandienos Lietuvos architektūros sistemą? Visų pirma, tai paveldas – istoriniai pastatai. Specifinė paveldo sritis – sovietinė architektūra. Ši sritis sunkiai apibrėžiama – kai kurie pastatai, netgi reprezentaciniai, naikinami, kai kurie pripažįstami kultūros vertybėmis, nors jų architektūrinė kalba mažai kuo skiriasi nuo pirmųjų. Neretai šie statiniai pritaikomi naujai paskirčiai – kino teatras virsta parduotuve. Ryškus naujosios architektūros sluoksnis – privatūs namai, ypač priemiesčiuose. Kita dalis – griežtai funkcinė architektūra – degalinės, savitarnos parduotuvės ir t.t. Galų gale – vienas kitas didesnio mastelio naujas statinys, dažniausiai įgyvendintas stiprių kompanijų bei šiandien statomi daugiabučiai gyvenamieji namai. Šie, nors ir gyvesni už sovietinius „miegamųjų“ rajonų statinius, vis dėl to ryškiau aplinkos neformuoja. Paskutinė grupė – nauji skulptūriniai monumentai, paprastai atsirandantys valstybės užsakymu.
REKLAMA – svarbus Lietuvos nepriklausomybės ženklas. Čia mums labiausiai rūpi viešoji reklama, nes ji turėjo bene didžiausios įtakos urbanistinio Lietuvos peizažo pokyčiams. Reklama aplinką pakeitė kur kas labiau nei bet kurios formos architektūra – skydai, stulpai ar vitrinos vis dar yra reikšmingiausi urbanistinės erdvės formavimo įrankiai. Gal dėl to žvilgsniui tampa nejauku, kai ištikus eilinei ekonominei krizei, tuščių skydų tampa daugiau, nei siūlančių prekes ir paslaugas. Nebijokite, tai ne karas, tai tik krizė.
RESTAURACIJA – viena dažniausių ir valstybės geriausiai finansuojamų architektūrinės veiklos formų. Ji būdinga nedidelėmis nacionalinėms pokomunistinių laikų valstybėms – restauracija čia turi ideologinę prasmę. Restauruojama priešokupacinių laikų architektūra, taip praktiškai tvirtinant naujosios santvarkos pamatus. Dauguma okupacinės reikšmės pastatų pasmerkti abejingumui – netgi svarstant įspūdingo totalitarinio stiliaus kino teatro likimą, atvirai sakoma, kad šis pastatas bus perkamas dėl strateginės vietos, po to griaunamas ir keičiamas kitu.
REVOLIUCIJA. Dainuojantis revoliucija – jei pamenate, taip buvo vadinami Sovietų Sąjungos žlugimo įvykiai. Vėliau „revoliucija“ užleido vietą… Būtų galima rasti kokį nors pavyzdį kad ir iš Prancūzijos revoliucijos vadovėlių. Bet mums svarbiau kas kita: kad ir kas būtų pakeitęs Sąjūdžio revoliuciją, išliko tas pats būdvardis – „dainuojantis“.
RŪSYS. Prieš keletą metų užsieniečiai stebėdavosi: senamiestyje visas veiksmas vyksta rūsiuose. Menkai namo fasade pastebimas įėjimas į kavinę ar restoraną iš tikro žada daug nuotykių būtent rūsyje. Rūsys tebėra svarbus privalumas perkant butą, ko gero, reikšmingesnis ir už balkoną. Šis pastaraisiais metais aktyviai transformuojamas į papildomą kambarį, o balkono stiklintojo darbas vis dar populiarus. Įvairiausiais būdais įstiklinti balkonai – taip pat posovietinių laikų Vilniaus architektūrinio veido naujiena. Tuo tarpu rūsys panašiai kelia buto kainą kaip kablys priekabai perkant automobilį (priekaba naudinga važiuojant į sodą ar kaimą). Rūsys kaip ir balkonų stiklinimas, įkūnija paprastą troškimą – erdvės, erdvės, erdvės! Sovietiniais laikais įpratę grūstis ankštuose butuose, žmonės vertina kiekviena papildomą kvadratinį metrą. Tai svarbu, nes vis dar gajus kaimo mentaliteto skatinamas daiktų kaupimo instinktas.
SAUGUMAS. Jau imame suvokti, jog demokratinis kapitalizmas pilietį stebi ne mažiau, nei komunistinis totalitarizmas. Išsivysčiusios industrinės valstybės pasižymi tuo, kad miesto gyventoją jau beveik nuolatos gali stebėti – slaptos kameros jo laukia kiekviename žingsnyje. Belieka jas sujungti į sistemą. Formuojasi naujas žmogaus santykis su socialine aplinka – jis jau ima žinoti, kad slapta kamera akis fiksuoja kiekvieną jo veiksmą. Lietuvoje pirmieji bendrapiliečius ėmė stebėti savitarnos parduotuvių ir degalinių savininkai. Kaip tik iš čia ir buvo pateikti identiški visame pasaulyje „pozityvūs“ slapti stebėjimo rezultatai – plėšikai sugaunami.
SISTEMA. Pastatas visuomet yra tik sistemos dalis. Ši klasikinė architektūros tezė čia tereiškia tiek, kad ir architektūros projektų įgyvendinimas / neįgyvendinimas, net ir konfliktai tarp architektų kartų yra lemti sistemos, kurioje jie veikia. Tuomet įdomesnis yra ne tiek pats realizavimo (arba – ne) faktas, kiek apmąstymas tų sistemos dalių, kurios lėmė vienokį ar kitokį sprendimą. Kodėl iš visų pasiūlymų statyti monumentą Gediminui buvo pasirinktas radikaliai kraštutines vertybes propaguojantis? Kodėl kai kurie jauni architektai dalyvaudavo bažnyčių statybos konkursuose, nors puikiai suvokė, jog jų pasiūlymai nebus priimti?
SKVOTAS – itin dažna daugelyje ir Vakarų, ir Rytų Europos didmiesčių gyvensenos forma. Lietuvoje labai reta. Kartais pasitaikanti Vilniaus senamiestyje ar Užupyje, bet taip ir nesuformavusi skvoterio tipo. Gyvensena, tarsi atitinkanti šiandienos urbanistinio gyventojo būdą – nuolat būti kelyje, neprisirišti prie daiktų ir vietų – Lietuvoje iki šiol neįveikė pastovumo troškimo.
SODAS – dar vienas svarbus pokario Lietuvos reiškinys. Žemės plotelis, galimybė auginti daržoves ir vaisius bei susiręsti namą (neretai itin įspūdinga) – daugelio, ypač vyresnės kartos, lietuvių svajonė. Sodas simboliškai simbolizuoja kaimiškąją realybę ir kartoja valstiečio besitvarkančio jam priklausančiame plote, gyvenimą.
STATYBA. Statybininkas – viena populiariausių profesijų tarp išsivysčiusiose šalyse nelegaliai dirbančių lietuvių. Būti statybininku ne gėda net ir garsiam popmuzikos atlikėjui. Vien šio fakto pakanka, kad dienraštis paskelbtų didžiulį interviu. Sau statyti lietuvis taip pat mėgsta. Galima būtų teigti, jog dauguma lietuvių su architektūra susipažįsta itin praktiškai – tiesiog statydami.
STILIUS. Sėdžiu kavinėje, už baro. Prieš mane – trys lietuviško alaus čiaupai: „Utenos“, „Kalnapilio“ ir „Švyturio“. Interjero detalės – jungia alaus statinę ir bokalą bei reprezentuoja gamintoją. Vertikalės, virsdamos bokštais, primena architektūrą. „Utenos“ – sunkus, pūstas keliasluoksnis pyragas, bylojantis apie barokinio grožio vertinimą. Tą patį sugestijuoja ir spalvos – didžiosios Mėlyna, Auksinė ir Balta. „Kalnapilis“ – greičiau mus veda į klasicizmą. Jo bokštas panašus į nupjautą griežtų proporcijų koloną. O „Švyturys“ ir yra švyturys – žalvaris-bronza-auksas – aiškios detalės ir viršuje žybsinti lemputė.
SUVOKIMAS. Žmogui, nieko nežinančiam apie Lietuvą ir važiuojančiam autobusu iš Vilniaus į Taliną, gali pasirodyti, kad Pasvalys yra svarbesnis miestas nei Panevėžys. Panevėžyje autobusas juda ilga gatve, kurios abejose pusėse driekiasi tipiški amžiaus vidurio Lietuvos kaimo nameliai: medinis kubas dvišlaičiu stogu ir mažesnis verandos kubas fasado pusėje. Išorėje – siaurų, ilgų horizontalių lentelių ornamentas blankiomis, nudulkėjusiomis spalvomis. Du trečdaliai verandų papuošti namų darbo reklaminiais plakatais, pranešančiais apie namo savininko verslą – apie prekybą padėvėtais drabužiais, santechnikos detalėmis ar garažo durimis. Tuo tarpu Pasvalys keleivį pasitinka ir palydi sovietiniais penkiaaukščiais, keliančiais gerokai didesnio miesto asociacijas. Papildoma informacija: Panevėžyje gyvena 133 700 žmonių, o Pasvalyje – 9 700.
SVAJONĖ. Architektai visuomet svajodavo apie ateitį. Dažniausiai šiose svajonėse jie ne tik matydavo šiandien neįmanomus pastatus. Paprastai dabartyje ideologiškai nepriimtini ar techniškai neįgyvendinami projektai apimdavo ne tik statybos, bet ir gyvenimo būdo transformacijas. Taip architektai tapo vienais aktyviausių utopistų – tobulos visuomenės apmąstytojų. Jų utopijų esmė – žmogaus tobulėjimą rodo ne efektyviausios politinės santvarkos sėkmingos paieškos, o jo santykis su erdve ir laiku. Įdomu tai, jog architektai erdvės utopijas tebekūrė dar šeštajame ar septintajame šio amžiaus dešimtmetyje, kai politinė utopija po bolševikų ir fašistų eksperimentų jau buvo visiškai diskredituota. Štai ką dar 1963 metais rašė žinomas olandų architektas Constantas (Nieuwenhuys): Ateities homo ludens (žaidžiantis žmogus) bus greičiau normalaus tipo žmogus. Pagrindinė jo veikla bus konstruoti siekiamą realybę kuriant pasaulį laisvai, nevarginamam kovos už būvį. Tai turėtų sukelti visuomeninio elgesio revoliuciją. Jei žmogui nebereikės būti priklausomam nuo darbo, jis nebeprivalės būti prisirišęs prie vienos vietos, jam nebereikės apsistoti. Jis galės laisvai judėti, keisti aplinkas, plėsti savo teritorijas. Jo santykis su erdve bus toks pat laisvais, koks dabar jau tampa santykis su laiku (Daniel Herman. Constant‘s New Babilon. Artbyte, March-April, 2000).
TECHNOLOGIJA. Paskutinysis XX a. dešimtmetis lietuviui – technologijų pažinimo metai. Būtent dabar Lietuvon pateko ir tarp eilinių piliečių paplito esminiai šio amžiaus kasdieniai aparatai: automatinis fotoaparatas, videogrotuvas, videokamera, kompiuteris, mobilusis telefonas. Prieš dešimt metų dar nieko nestebino tai, jog dauguma šios šalies valstiečių gyvena tik iš tiesioginio rankų darbo, jog arklys kaime yra dažnesnis nei traktorius, jog dar gali būti žmonių, vis dar nepatiriančių elektros teikiamų malonumų. Architektūros pažinimui, sakyčiau, ypač reikšminga automatinė fotokamera. Vis daugiau žmonių išvažiuoja pasidairyti po pasaulį, o grįždami parsiveža krūvas fotografijų kuriose – ir miestas, ir kaimas, ir interjerų pasitaiko.
TELEVIZIJA. Dabartinės Lietuvos televizijos nemėgsta dailių vietinių vaizdų. Visos publicistinės laidos žmogų rodo apverktinos architektūros apsuptyje: vienaukščiai namai, šiaip ne taip sulipdyti iš medžio, plytų ir kitų po ranka pasitaikiusių daiktų. Interjerai dažniausiai irgi liūdni, užgrūsti prieš dvidešimt metų gamintais serijiniais sovietiniais baldais. Oficialus interjero dizainas geriausiai įkūnytas Pietų Amerikos sukurtuose televizijos serialuose. Įdomu, kokį poveikį Lietuvos privačių erdvių turėjo ši televizijos produkcija?
TOTALITARIZMAS – geriausiai šiandienos lietuviui pažįstama valstybės valdymo sistema, architektūroje dažniausiai simbolizuojama blokiniais „miegamųjų“ rajonų penkiaaukščiais, dvynaukščiais, dvylikaaukščiais namais. Stebina du dalykai. Pirma, šiuos namus statę ir sovietinius apdovanojimus rinkę architektai tebėra gerbtini ir šiandienos Lietuvos kultūros veikėjai. Antra, ideologinį stiliaus atspalvį yra praradę pastatai, kuriuos taip pat galėtume laikyti gerais totalitarinės architektūros pavyzdžiais: Lietuvos seimo rūmai, Lietuvos vyriausybės pastatas, Operos ir baleto teatras, Šiuolaikinio meno centras ir kiti panašūs.
TUŠTUMA. Skylės Lietuvos architektūros audinyje dažniausiai atsiranda anuliavus sovietinius monumentus. Tik pastaraisiais metais imti šalinti ir anų laikų megakompleksai, žadantys didžiules erdves naujai architektūrai. Vienas įspūdingiausių Vilniuje – Šiaurės miestelis, buvusi karinė bazė .Per dešimt metų laipsniškai apgyvendintas sandėliais, parduotuvėmis, autoremonto dirbtuvėmis, Šiaurės miestelis neseniai pradėjo sparčiai nykti.
VAIZDAS. Sako, geriausiai Vilnius matyti iš Mindaugo gatvės. Ten stovėdamas jį regi sau po kojomis. Stovi šiukšlyne. Vilniaus gyventojai į išorę žvelgia iš duobės. Kraterio kraštas retai nusėtas daugiaaukščių, miškų ir Trijų kryžių daigais. Gražių vaizdų galima išvysti ir nuo Gedimino pilies viršutinės aikštelės, iš „Draugystės“ viešbučio kavinės viršutiniame aukšte ir, be abejo, pro storus TV bokšto restorano stiklus.
VALSTYBĖ. Šiandienos žmonės jau įprato gyventi architektūriniuose statiniuose, kurie yra neatskiriama globalių valdymo struktūrų dalis. Kaip sakė George Battaille, „bet kokios architektūros prototipai yra kalėjimas ir kapas“. Sėslios (nenomadinės) visuomenės valdžią ir visapusišką egzistenciją reprezentuoja architektūra. Viena seniausių pasipriešinimo tradicijų yra valdžią ir jos intencijas simbolizuojančios architektūros griovimas (Aleksandr Brener, Barbara Schurz, Što delat? Gileja, 1999).
ŽINIASKLAIDA. Viešoji nuomonė yra masės ideologija. Taip, rodos, sakė prancūzų marksistas Louis Altusser. Didžiausios įtakos viešajai nuomonei turi žiniasklaida. Tai ji formuoja esminius šiandienos visuomenės skonio principus. Skaidydamas laikraštį ir žiūrėdamas TV, Lietuvos gyventojas sužino, kas šiuo metu madinga, gražu, vertinga. Tačiau padėtis nėra tokia paprasta. Atrodo, visuomenė ir žiniasklaida nuolat keičiasi informacija ir žiniasklaida ne mažiau seka visuomenės nuotaikas, nei visuomenė priima žiniasklaidos pamokas. Trumpai tariant: norite sužinoti, kokią architektūrą labiausiai mėgsta Lietuvos gyventojas? Neverta ieškoti specializuotos spaudos architektams. Pavartykite dienraščius ir savaitraščius ypač kreipdami dėmesį į skyrius kodiniu pavadinimu „Gyvenimo būdas“.
ŽVILGSNIS. Akis nuobodžiauja.
>>
Skelbta: Krantai, 2001, Nr. 1
Visi vaizdai fotografuoti 2007 m.
