Pažintis
1989-aisiais mokiausi paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje. Tais metais pirmą kartą išvykau už Sovietų Sąjungos ribų. Patekau tarp moksleivių, parinktų apsikeitimo programai tarp mano ir mokyklos Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tuomet kelionė į JAV paaugliui reiškė žymiai daugiau nei svajonės išsipildymą. Ši kelionė tiesiog netilpo į mano mąstymo sistemą. Keliavome į kitą planetą. Populiariausia dovana bičiuliams, kurią gabenome iš JAV, buvo kramtomoji guma.
Žmonės, pas kuriuos gyvenau, paskolino man automatinį fotoaparatą. Pažadėjo pagaminti tiek nuotraukų, kiek aš jų nufotografuosiu. Aš pasinaudojau šiuo pasiūlymu ir namo parsivežiau krūvą atvaizdų.
Man įteiktas aparatas buvo mažytis. Į jo pilvą dėta ne įprastinė juostelė, o gėlės žiedą primenantis ratukas – metalinis apskritimas, tarsi žiedlapius laikęs juostos kvadratėlius. Matyt, tai buvo kažkoks ankstyvas mėginimas patobulinti muilinę – vėliau tokios technologijos neteko matyti. Iškeptos nuotraukos buvo mažiausio formato ir pavykdavo tik fotografuojant iš arti arba lauke. Visa kita paskęsdavo rusvoje migloje. Iki šiol pamenu vaizdų minkštumą, kuris kiekvieną nuotrauką paversdavo šiltu prisiminimu. Tai buvo mano pirmasis susidūrimas su automatine, spalvotas nuotraukas gaminančia kamera.
Tuomet pirmą kartą pajutau, kaip puiku fiksuoti realybę tokiu paprastu būdu. Nepažįstama ir inspiruojanti aplinka skatino darbuotis dar aktyviau. Jau tais laikais pajutau, kad automatinis aparatas žvilgsnį okupuoja dviem būdais.
Iš vienos pusės griūva aplinkos selekcionavimo sistema – kiekviena detalė, kiekvienas fragmentas gali papulti į objektyvo poveikio lauką, todėl tampa tiek pat vertingas, kaip ir šalia jo esantis. Iš kitos pusės, akys desperatiškai šmirinėja ieškodamas “gero” kadro ir pamažu aparatas tampa filtru – ima rodytis, jog patogiausia būtų jį prisirišti sau prie kaktos ir daugiau nebežvelgti į pasaulį savomis akimis. Juk bet kokiu atveju, pasaulį imi matyti kaip nesibaigiančią fotokadrų laviną, imi jį kapoti nuotraukos formato keturkampiais.
Invazija
Iki tol fotografija man buvo išmanymo ir didelių pastangų reikalaujantis užsiėmimas. Namie lentynos lūžo nuo albumų – fotografuoti mėgo tėvas, tačiau visi sovietinės epochos prisiminimai buvo juodai balti. Vaizdo kokybė priklausė nuo fotografuojančio sugebėjimų – tiek valdant fotoaparatą, tiek tamsioje patalpoje iš ryškalų traukiant nuotraukas.
Laikas bėgo greitai. Per keletą metų lietuviai susipažino su gausybe aparatų, kurie iki tol buvo prieinami tik vienetams. Vaizdo grotuvas, vaizdo kamera ir, be abejo, automatinis fotoaparatas. Šis plito ko gero intensyviausiai. Jo kainos greitai krito, kol pasiekė tokį lygį, kad muilinė atsirado kiekvienuose namuose. Dabar jau pasipylė spalvoti prisiminimai, o nespalvota nuotrauka pamažu traukėsi iš gyvenimo. Neįtikėtinu greičiu ji tapo anachronizmu – imta visuotinai manyti, kad fotografija gali būti tik spalvota.
Muilinės fotografinis režimas radikaliai keitė fotografijos sampratą. Ankstesniais laikais net ir mėgėjiškam fotografavimui buvo reikalingi įgūdžiai, kuriuos įvaldyti sugebėdavo toli gražu ne kiekvienas. Todėl nuotrauka vertinta, o žmogus, turintis “Smeną”, “Fedą” ar “Kijevą” ir mokantis šiuos aparatus reguliuoti, laikytas šiokiu tokiu profesionalu. Ir iš tikro – žingsnis nuo mėgėjo iki profesionalo būdavo išties nedidelis. Jį yra nužengę dauguma mūsų to meto profesionalių fotografų. Dažniausiai pirma jie tapdavo mėgėjais, neturėjusiais specialaus fotografinio išsilavinimo. Tačiau net ir mėgėjai tuomet turėdavo meninių ambicijų – ši tradicinė technologija tarsi įpareigodavo vaizdus rinktis atidžiai ir ateičiai fiksuoti toli gražu ne atsitiktinius realybės fragmentus.
Muilinė sunaikino bet kokią pagarbą tikrovei, stebimai pro fotoaparato objektyvą. Muiline naudotis galėjo bet kas – juk tereikia nutaikyti ir paspausti mygtuką. Tarsi iš gausybės rago pasipylė giminių ir draugų serialai. O lietuviams vis dažniau išvažiuojant už tėvynės sienų – ir turistinių vaizdų fejerverkai. Dabar jau niekas nebesirūpino vaizdo kokybe. Galų gale, juk ir dauguma muilinių, kuriomis naudojasi tautiečiai, nė menkiausios vaizdo kokybės užtikrinti ir negali.
Taip degradavo fotografijos vertė. Nuotrauka jau nebuvo ne tik dokumentines, bet ir menines fotografuojančio ambicijas bylojančiu ženklu. Mus supančio pasaulio gaudymas popieriaus lapelyje tapo spalvotas ir neįpareigojantis – pagarba realybei taip pat nunyko. Fotografuoti tapo įmanoma bet ką ir bet kaip. Fotografijų albumus užliejo atvaizdai, kurių egzistavimą pagrindė tik juose be jokios tvarkos įsispraudę žmonės ar objektai. Fotografijos gyvenimas itin susiaurėjo. Jeigu joje pavaizduota situacija žiūrėtojui nekelia jokių asmeninių asociacijų, ji jam praktiškai tampa bevertė. Kiekvienas yra patyręs gilų nuobodulį, priverstinai apžiūrinėdamas storus vestuvinių fotografijų albumus.
Aišku, galima būtų ginčytis teigiant, kad ir ankstyvoji fotografija XIX a. gimdavo taip pat atsitiktinai. Tačiau tiems laikams būdingas naivus realybės fiksavimo džiaugsmas ir šiandienos muilinių fotografijų masiškumas šiuos du fotografijos etapus gan griežtai atskiria. Galbūt po daugelio metų šiandien muilinėmis atliktas nuotraukas žmonės vartys panašiai, kaip mes atidžiai apžiūrinėjame senovinius fotoatvirukus. Visai gali būti, kad jomis remsis mokslininkai, aprašinėdami mūsų laikų gyvenimo būdą. Tačiau fotografijai visais laikais grėsė panašus likimas – prarasti identitetą ir įgauti vertę dėl pašalinių dalykų, dėl to, kas fotografijoje yra užfiksuota.
Terminas
Šiandien jau yra sunku nustatyti kada, kur ir kokiomis aplinkybės lietuvių kalboje atsirado žargoninis automatinės kameros pavadinimas. Tačiau jo atsiradimo priežastys pakankamai aiškios – juk ankstyvieji automatiniai aparatai savo formomis iš tikro priminė muilines. Tačiau pats žodis “muilas” kelia ir šiek tiek erdvesnes asociacijas, į mūsų kalbą atėjusias iš svetur, kartu su jo žymimais reiškiniais. Štai kad ir muilo operos, simbolizuojančios plokščius jausmus, panieką technologinei ir formos kokybei bei didelę meilę kiekybei – tiek vartotojų, tiek ir pačios produkcijos. Muilinius aparatus paprasta naudoti, muilinius kūrinius paprasta suvokti ir paėmus visus kartu – pigu įsigyti. Paprasta ir pigu – štai ką reiškia “muilas”.
Parazitai
Muilinių fotografijų ekspansija į kasdienybę kai kuriose pasaulio dalyse sukėlė nedidelį maištą. Šio maišto meniškos prigimties rengėjai klasikinių partizanų stiliumi mėgino parazituoti ant globalaus ir bejausmio masinės fotografijos kūno. Kaip jau įprasta šių dienų meno kūrėjams, kasdienybės reiškinys buvo beveik tiesiogiai perkeltas į intelektualią šiuolaikinės dailės erdvę, tikintis, jog vien to pakanka katarsiui pasiekti. Kultūringais ir išsilavinusiais žmonėmis save vadinantys visais laikais mėgdavo kartais kyštelėti nosį į paprastųjų gyvenimus. Tai vadinama egzotikos troškuliu.
Grįžtant prie fotografijos, reikia pažymėti, kad įdomus jau pats šio reiškinio atsiradimas. Įdomu tai, kad masine fotografija pasinaudojo ne profesionalūs fotografai, o menininkai, kurie muilinės fotografijos ideologiją suvokė kaip vieną iš atvaizdų gamybos būdų.
Šie teiginiai gali nuskambėti kiek mistiškai, nes mūsuose panašaus judėjimo nesulaukta. Dėl iki šiol nesuprantamų priežasčių, muilinė kamera netapo Lietuvos dailės kūrimo įrankiu, kaip atsitiko užjūriuose. Galbūt dėl to galima kaltinti vis dar gajų Lietuvos meno kūrėjų abejingumą masiniams kasdienybės reiškiniams, kurio neįveikė net muilinės fotografijos metodų taikymo profesionaliai dailės kūrybai madai kitose šalyse. Greitomis perkračius pastarųjų metų dailės įvykius Lietuvoje, šiame kontekste galbūt minėtinas yra tik Dainiaus Liškevičiaus opusas “Pasaulio centras” – ilga nuotraukų serija, kuriose visą laiką matome vieną – patį menininką, stovintį ant galvos įvairiose pasaulio šalyse. Dauguma jų darytos muiline kamera ir atliktos neprofesionalių, o kartais ir atsitiktinių žmonių.
Klasikiniu tokio metodo pavyzdžiu galėtų būti ruso ?????????? kūrinys, prieš pora metų rodytas Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Šis menininkas demonstravo nuotraukas, kurios buvo atmestos jas padariusių žmonių. Menininkas jas surinko įprastinių fotolaboratorijų šiukšlių dėžėse. Kitas įdomus atvejis galėtų būti prancūzų žurnalas “Purple Idea” (vėliau tapęs tiesiog “Purple”), kuris prieš gerus penkerius metus išniro savo plaukimo stilių grįsdamas būtent muilinės fotografijos estetika ir labai lengvai įveikė ruožą, skyrusį ploną ir nespalvotą žurnalą, nuo solidaus, visomis spalvomis žibančio leidinio, parduodamo geriausių pasaulio muziejų knygynuose.
Kita medalio pusė
Jei menininkai mūsuose vengia teršti savo akių aprūkusiu muilinės kameros objektyvu, tai kitose teritorijose žmogaus pomėgiui fotografuoti yra skiriamas deramas dėmesys. Fotografuoti neprofesionaliai, tačiau aistringai, šaudyti į visas puses ir taip užtikrinti gerą didžiųjų fototechnikos kompanijų egzistenciją.
Kur tik nėra rengti tokių fotografijų konkursai! Dauguma gyvenimo būdo žurnalų jas pamėgo – jų lapuose visuomet atsiranda vietos keletui šūvių “iš gyvenimo”, kurie arba suklasifikuojama pagal žurnalo temą, arba tiesiog rodomi kategorijoje “mano įspūdingiausia nuotrauka”. Žurnalai mėgsta tokius atvaizdus taip, kaip namudinius vaizdo filmus mėgsta televizijos. Šie dažnai atsitiktiniai vaizdai suteikia oficialiai švariam žiniasklaidos veidui vieną kitą gyvenimišką raukšlelę. Mėgsta jas ir žiniasklaidos vartotojai – jiems lengviau susitapatinti su tokio pat žmogaus pastangomis fiksuoti gyvenimo įdomybes, nei su reklaminėje fotografijoje pasirodančia visame pasaulyje žinoma manekene.
Interesas abipusis – vartotojas juokiasi, o fotografijos verslas trina rankas – juk noras amžiams “pačiupti” įdomią šiandienos akimirką ir yra jų atieties pagrindas.
Technikos stebuklai
Muilinės statusas šiomis dienomis atsidūrė pavojuje. Vis tik atrodo, kad jau greitai muiliniai aparatai taps tokiomis pat senienomis, kokiomis seniai tapo juostiniai ir kasetiniai magnetofonai. Skaitmeniniai aparatai (ir jų gyvavimą pagrindžiantys kompiuteriai) vis didesniu greičiu veržiasi į mūsų gyvenimą. Kainos beviltiškai smunka, garantuodamos, kad šie dailūs ir kartais itin maži aparačiukai greitai voliosis kiekvienuose namuose.
Tačiau bent kol kas skaitmeninis aparatas dar plūduriuoja aukštesniuose vandenyse. Skaitmeninio aparato atvaizdai savo antikokybe kol kas dar neprisivijo muilinės produkcijos. Iš vienos pusės tokią padėtį galėtume grįsti elementariu technikos naujovės fenomenu – kai pasaulyje pasirodo eilinis technikos stebuklas, bent jau pradžioje jį įvaldo ir juo naudojasi tik didžiausi entuziastai. O šie žmonės paprastai stabmeldiškai garbina savo pasirinktą technikos išradimą ir aukoja žymiai daugiau nei tokiais atvejais įprasta pastangų aparato sugebėjimams perprasti. Tad ir tuo aparatu atlikti veiksmai būna atitinkamai kokybiškesni.
Aišku, muilinės ir skaitmeninio aparato santykis nėra toks jau plokščias. Skaitmeninis aparatas toli gražu nėra tik aukštesnio laipsnio technikos išradimas. Skaitmeninis aparatas iš principo kuria naują fotoaparato ir jo naudotojo santykių sampratą.
Muilinės bazinė idėja yra itin paprasta. “Fotografija visais laikais buvo išrinktųjų žaidimas, nes technika visuomet brangi. O kai ja naudotis nėra paprasta, ne taip jau daug žmonių susivilioja perspektyva įsigyti protu valdomą aparatą ir nebūti tikri, kad pavyks jį perprasti”. O kai gaminiu naudojasi marginali publika, joks normalus verslas nerizikuos leistis į tokią teritoriją. Muilinis aparatas visas šias problemas išsprendė vienu ypu. Kai fotoaparato funkcionavimas buvo suvestas iki paspaudimo vienu pirštu, iš dalies buvo paneigta pati fotografijos idėja. Jeigu vaizdo atsiradimo žmogus negali įtakoti, tai jo darbas fotoaparatu ima artėti prie aparato, fiksuojančio greitį viršijančius automobilius.
Taigi, muilinės bazinė idėja yra visiškas proceso automatizavimas. Šiame sakinyje glūdi ir keletas grūdų, ko gero galinčių sugriauti ką tik dėstytas mintis. Vakarų pasaulyje kiekvienos technikos srities, kiekvieno technikos išradimo iš principo laukia vienas likimas – totalus automatizavimas.
Tiesiog Vakaruose vis dar manoma, kad technika turi pakeisti žmogų, tam ji ir išrasta. Kuo daugiau funkcijų Vakarų žmogus gali patikėti aparatui, tuo jam geriau – juk šitaip paprasčiausiai nereikia pačiam daryti sprendimų, visas teises deleguojant eiliniam technikos kūdikiui. Iš kitos pusės, automatizavimas visuomet numato ir unifikavimą – kuo mažiau sprendimo galios paliekama technikos naudotojui, tuo vienodesni ta technika gaminiai pagaminami. Ir nors daugelyje teritorijų, kur taikoma automatizuota gamyba, vienodumo sąmoningai siekiama, tačiau tose veiklos srityse, kurios numato žmogiškos kūrybos lašą, vienodumas toli gražu nėra toks pageidaujamas.
Grožio pamokos
Įprasta sakyti, jog menas ugdo žmogaus estetinį jausmą. Nors menas niekuomet nebuvo vien grožio kūryba, tačiau šiandien jau niekas neabejoja, kad, pavyzdžiui, dailė ankstesniais laikais turėjo nemažai įtakos vizualaus suvokimo įpročių formavimui.
Tačiau apie šiandieną to nepasakysi – vizualus menas tėra kasdien mūsų laukiančios vizualios informacijos triukšmo pakrašty. Didžioji žmonių dalis su daile praktiškai nesusiduria, o savo akis treniruoja vartodami masinės kultūros vaizdus. Pavyzdžiui, kinas jau seniai turi įspūdingo poveikio pasaulio suvokimui. Jau net pačioje kino teritorijoje apie tai diskutuojama – tereikia prisiminti legendinį Tarantino filmą “Bulvarinis skaitalas”, kuriame bene pirmą kartą buvo sąmoningai apie tai užsiminta – kai žmonės, reaguodami į autoavariją, elgėsi “kaip kine”.
Panašiai lietuvišką pasaulio suvokimą veikia televizija – jau turime susiklosčiusius pasakojimo ir reakcijos į įvykius stereotipus, kuriuos į kameros objektyvą patekę eiliniai žmonės kartoja iš laidos į laidą. Galinga TV publicistikos mašina puikiai moka žmogaus kančią ir džiaugsmą parodyti keliais rakursais, kurie menkai kinta, taip užtikrindami lengvą pranešimo perskaitymą. Net nežinant konteksto, labai dažnai vien iš kalbėsenos stiliaus galima atspėti, kas gi nutiko žmogui – ar jo šeimą nuskriaudė banditai, ar versle nepasisekė, ar valstybės biurokratai apmovė. Yra taisyklės, kurių privalo laikytis ką tik į avariją patekęs ir dar kruvinas žmogus, kai šalia atsiduria televizininkas su kamera ant peties, yra principai, kurių laikosi apie žuvusį vyrą pasakojanti našlė. Žiniasklaida yra viena galingiausių tikrovės manipuliacijos mašinų.
Vienintelis dalykas, į kurį čia norėjau atkreipti dėmesį, tai reiškiniai, kurie labiausiai veikia šiandienos lietuvio vizualių įspūdžių suvokimo principus ir vertinimo kriterijus. Muilinė fotografija čia taip pat vaidina didelį vaidmenį, tačiau prieš tai pakalbėkime apie dar vieną įspūdingą mūsų laikų vizualios informacijos klodą – reklamą.
Asfalto džiunglės
Manoma, kad šiuolaikinio žmogaus kasdien tarsi išalkę vilkai laukia keli tūkstančiai reklaminių kreipinių. Jie pradeda bombarduoti dar ryte, įsijungus rytinę TV laidą ar radiją, atsivertus dienraščio puslapį. Jie žmogaus tyko kiekviename žingsnyje išėjus iš namų, jie braunasi į jo elektroninio ir tradicinio pašto dėžutes.
Daugelis reklamos kūrėjų ir tų, kuriems reklama užtikrina egzistavimą (pavyzdžiui, žiniasklaida), mėgsta vietoje šio žodžio, vartoti kitą prašmatnų terminą – komunikacija. Teigiama, jog reklama iš tikro yra būdas, kuriuo verslininkai bendrauja su jų prekių vartotojais. Tačiau ir aklam akivaizdu, jog šis bendravimas nėra toks jau nekaltas, nes tam, kad jis egzistuotų yra tik viena priežastis ir ši komunikacija turi tik vieną tikslą – kad keletas monetų ar šlamančių persikraustytų iš mano kišenės į pardavėjo.
Fotografija yra viena iš seniausių reklamos išraiškų. Fotografija naudojama ne tik prekei pavaizduoti, bet ir kuriant galingas prekės propaguojamos ideologijos metaforas. Štai jums reikia pasakyti, kad jūs sukūrėte itin efektyvią dantų pastą – tai kodėl gi apie ją kalbant neparodyti bebro – juk visi puikiai žino, kad bebrui dantys, tai kaip mums rankos! Bebras be dantų – tai ne bebras.
Reklama negailestingai naudojasi fotografijos mitologija, dar prieš šimtą metų įkalta į viso pasaulio žmonių pasąmonę. Juk ne šiaip sau kadaise primityvių tautų atstovai bijodavo žmonių su kameromis ir visai netrokšdavo, kad šie “pagautų” jų atvaizdą – toks realybės skeveldros fiksavimas jiems atrodė prieštaraujantis bėgančio ir viską nusinešančio laiko imperatyvui ir dėl to įkvėptas blogio jėgų.
Fotografija iš tikro visą savo reputaciją sukūrė manipuliuodama realumo faktoriumi. Nuo pat jos atsiradimo pradžių formavosi nuomonė, jog fotografija yra vienintelis vaizdavimo būdas, kuris nemeluoja. Tai yra realybės kopija, kuri visiškai sutampa su originalu – fotografijoje matome tai, kas buvo iš tikro. Taip vėliau žmogus sukūrė dar galingesnį šio tipo ginklą – judančių vaizdų fiksatorius – kino ir vaizdo kameras, tačiau fotografija vis dar turi garbingo protėvio reputacija.
Ši reputacija reklamai yra labai naudinga. Realumo efektas – tai tikslas, kurio reklama siekia iš principo. Reklamoje kuriamos gražaus gyvenimo pasakos, tačiau jos neturėtų jokio pagrindo, jei pasaka nebūtų panaši į gyvenimą. Tad fotografijos sampratoje glūdintis “tiesos” grūdas reklamai yra naudingas, nes taip reklama gali manipuliuoti žmogaus pasąmonę – žmogui atrodo, kad tobulų formų merginos nuotrauka yra realybė, kurią iš tikro galima pasisavinti įsigijus šampūną ar kremą, kuriuos mergina laiko rankoje. Kaip žmogus yra linkęs tikėti fotografijos tiesa, taip jis nenoromis tiki ir fotografinės reklamos tiesa.
Vaizdo politika
Žmogus tiki fotografija nepaisant to, kad pasaulis jau seniai davė daugybę pamokų apie negatyvią žmogaus prigimtį, galinčią bet kokį gėrį paversti jam priešingu šėtono įsikūnijimu. XX a. buvo negailestingos propagandos laikai, pradėti totalitarinių sistemų ir pasiekę kulminaciją žiniasklaidos pranešimuose bei toje pačioje reklamoje.
Mes jau seniai turėjome suprasti, kad plikas vaizdas šiais laikais dažnai yra bejėgis. Vaizdo suvokimą vis labiau lemia užrašas po juo. Vienas įspūdingiausių pavyzdžių – informacijos apie 2001 m. Niujorke nugriautus dangoraižius. Daugelis televizijų tomis dienomis suko vaizdus, kurie turėjo mums parodyti, kaip arabų šalių gyventojai džiaugiasi šiuo įvykiu. Ir tik vėliau kažkas atkapstė, kad griuvėsiai Niujorke ir šokantys iš džiaugsmo arabai neturėjo nieko bendro. Šokama buvo anksčiau ir dėl kitų priežasčių, tačiau kažkam reikėjo tuos kadrus panaudoti savo tikslams. O mums pasirinkimo nebelieka, nes vis dažniau prieš suprasdami vaizdą, mes turime paskaityti, kas apie jį rašoma.
Mažųjų džiaugsmas
Štai kokioje aplinkoje gyvena dauguma civilizuotų šalių žmonių. Juos supanti vizuali informacija itin sudėtinga tiek rūšimis, tiek formomis, tiek prasmės formulavimo būdais. Daugeliu atvejų, tai yra mums primetamas vizualus triukšmas, nuo kurio net ir norėdamas sunkiai gali pabėgti. Didesnė to triukšmo dalis dirba savo darbą, atlikdama itin konkrečius tikslus (dažniausiai reklaminius ar propagandinius).
Muilinė fotografija yra vienas iš nedaugelio eiliniams žmonėms pasiekiamų reakcijos į šį triukšmą formų. Kiekvienas, kartais išsitraukiantis muilinę, reaguoja taip, kaip moka, į kokybiškas vaizdinių bombų atakas atsakydamas smulkiakalibriais vaizdeliais.
Muilinė fotografija atlieka intymaus kontakto su vaizdų pasauliu katalizatoriaus vaidmenį. Šiandien žmonės jau ne tik stebi jiems siunčiamus vaizdinius pranešimus, bet ir patys gamina. Jeigu reklamą laikysime vizualios kalbos pamokomis, kurių gauna tiek jaunas, tiek senas, tai muilinė fotografija šioje sistemoje yra praktinių užduočių dalis. Štai kodėl ši fotografijos rūšis yra reikšminga mus supančios vaizdų sistemos dalis – čia dauguma piliečių ir susiduria su vaizdo gamybos principais. Intymus fotografijos ir jos vartotojo santykis garantuoja šiam vaizdų kūrybos būdui garbingą vietą visoje vizualios informacijos sistemoje. Štai kodėl muilinės fotografijos savybės (pigumas ir antikokybė) turi tokios didelės reikšmės tipiško lietuvio negebėjimui vartoti bent kiek sudėtingesnę vaizdinę informaciją.
>>
Skelbta: Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien, 2003
