Asmenybė
Jau dešimtį metų stebint Evaldo Janso meną, nuolat kyla klausimas – kiek, mėginant jį suvokti, svarbi yra menininko asmenybė? Šį klausimą gal net galima suformuluoti kitaip: kodėl menininko asmenybė šiuo atveju įtakoja jo meno suvokimą? Lietuviškojo šiuolaikinio meno kontekste tai yra vienas dažniausių klausimų, keliamų susidūrus su Janso kūriniais. Taip elgiamasi ne tik dėl to, kad ypač pastarųjų metų Janso kūriniai aktyviai ir neretai tiesiogiai reflektuoja pačią artimiausią bei intymiausią kūrėjo realybę. Dažnai itin egzotiška menininko asmenybė anuliuoja galimybę švaria akimi pažvelgti į jo kūrinius. Man visuomet magėjo perkelti šią problematiką iš paskalų į meno kritikos diskursą ir taip šią padėtį legalizuoti. Koks galėtų būti pozityvus sprendimas? Ar įmanoma rasti tašką, kuriame žinios apie Janso asmenybę efektyviai talkintų suvokiant jo kūrinius? Žvelgdamas rimčiau, teigčiau, kad tokia situacija žymi paties menininko poziciją. Individo, linkusio į totalų pasaulio suvokimą, kur sąvokos “aš” ir “pasaulis” nuolat painiojasi, užimdamos viena kitos vietą, kur jos tai susilieja, tai vėl išsiskiria. Stebint Janso meno evoliuciją atrodo, kad kuo toliau, tuo labiau jis atsisako šalto stebėtojo pozicijos ir vis labiau tampa ne tik kūrėju, bet ir kūrinių veikėju. Videofilmai “Kūnas-Siela” ir “Kelias namo” yra puikūs šios tendencijos pavyzdžiai.
Egzistencializmas
A guiding principle for my work is what I’d call “existencial romanticism.” This is an aesthetic position, dealing with inner experience and feelings as reactions to social problems, moral issues, archetypes and symbols /…/ I run away from abstraction on the levels of form and content alike /…/ In the field of post-pop art aesthetics, I make use of simple methods to fill up the contents dictated by the subjective intellect. This should help those who evaluate (or just look at) my work to find new approaches to their own despair and their own situation. Evaldas Jansas (iš parodos katalogo: “Dialogue 2: Articulation. Fadi Dorninger, Evaldas Jansas, Artūras Raila, S & P Stanikas, John Tylo. O.K. Center for Contemporary Arts, Upper Austria, 2000. Curated by Anders Kreuger)
Gatvė
Tai ir yra filmų “Kūnas-siela” bei “Kelias namo” veiksmo vieta. Tačiau gatvę Jansas suvokia kiek plačiau, nei įprastai reiškia šis urbanistinis terminas. Gatvė čia ne tik gyvybinė miesto arterija, skirta svarbioms šio organizmo funkcijoms atlikti. Janso kūrinių kalboje gatvė reiškia viską, kas yra priešinga klasikinei sąvokos “namai” prasmei. Tad baras, vakarėliai pas draugus, parodos atidarymas ar kino filmo premjera taip pat tėra gatvės gyvenimo dalis. Dažname Janso pastarųjų metų kūrinyje gatvė taip pat yra visuomenės atmestųjų namai. Toliau plėtojant gatvės sampratą, itin svarbi yra ir saugumo dimensija. Namuose jautiesi saugus, tai – tavo teritorija. Už namų durų esi lengvai pažeidžiamas. Gyvenimą gatvėje lydi pastovus agresijos pavojus. Janso filmų veiksmas ir herojai nuolat būva pažeidžiamo identiteto teritorijoje. Kitaip nei galėtų pasirodyti, šios gatvės gyventojai nėra kovų už būvį užgrūdinti mohikanai. Jie greičiau yra kruvinos darvinistinės evoliucijos atliekos, tie, kurie palūžo socialinio egzamino metu ir buvo pripažinti nevertais racionalios kapitalistinės visuomenės. Jie gyvena erdvėje, kurioje veikia vienintelė valiuta – neišsipildžiusios svajonės. Čia lengviau išpešti atsakymą, čia žmonės greičiau tampa nuoširdžiai atviri. Taip grėsmė kūnui virsta sielos kapituliacija.
Herojus
Mėginimas demitologizuoti egzistencialistinį herojų – taip Jansas apibūdino neseniai Šiuolaikinio meno centro Vilniuje išleistą jo pirmąją knygą. Knygos veiksmas sukasi sluoksniuose, kurie paprastai įvardijami kaip šiandienos didmiesčio “getai”. Kitaip tariant, tai patys žemiausi, tamsiausi, menkiausiai civilizacijos paliesti betono džiunglių kampeliai, kurių gyventojai iš paskutiniųjų kovoja ne dėl geresnės buities, karjeros ar kultūros, o dėl elementariausio išgyvenimo. Čia kasdieniai ir niekuomet neišsprendžiami klausimai yra valgis, cigaretė, šilta vieta miegui. Malonumai dažniausiai baigiasi prie neaiškios kilmės gėrimo butelio ar pigiausių narkotikų. Naujoji posovietinių loserių karta nebeturi nė kvapo ankstesniųjų kartų bohemiškos romantikos. Jie nerašo kavinėse eilėraščių ant servetėlės, neturi idealų ir iliuzijų – jie tiesiog nekantriai laukia kol “truks filmas” ir baigsis varginanti bei nieko naujo neatnešusi eilinė diena.
Karta
Jansas priklauso ko gero radikaliausiai susiskaldžiusiai XX a. antros pusės Lietuvos kartai. Tai sovietinės komos būsenos apimtos šalies karta, brendusi monstrui besiruošiant į aną pasaulį. Karta, išnirusi pirmaisiais Nepriklausomybės metais ir susidūrusi su pasauliu, siūlančiu kelis šimtus kartų daugiau galimybių, nei turėjo tėvai. Ją tegalima lyginti su II pasaulinio karo metais augusia ir pokaryje pasiekusia brandos amžių karta. Anos nariai būdavo kaip niekad tolimi politiškai – nuo NKVD agento iki antikomunistinio partizano. Janso karta skyla panašiai – į tuos, kurie minėtomis galimybėmis pasinaudojo, ir tuos, kuriuos jos prispaudė savo patetišku svoriu. Tik skirtumai dabar greičiau ekonominiai – nuo valkatos iki milijonieriaus. Pastarųjų metų Janso kūriniuose nuolat išnyra tie, kuriuos posovietinis optimizmas apėjo, palikdamas kapanotis šiukšlynuose. Atrodo, tarsi menininkas būtent iš šių žmonių siektų galutinio atsakymo apie pastarųjų dešimties metų visuomenės transformacijas. Atrodo, jog dažną filme “Kūnas-Siela” reiškiamą mintį nuo mass media pateikiamos oficialiosios realybės skiria milijonas metų. Ar tai yra iš senovės atkeliavęs mitologinis tikėjimas, jog tiesą žino būtent atstumtasis (elgeta, beprotis ir t.t.)? Ar tiesiog menininko noras pastebėti oficialaus valstybinio diskurso ignoruojamą visuomenės dalį?
Kasdienybė
Kasdienybės artikuliacija – tai galėtų būti svarbiausias Janso kūrinių formalusis principas. Kasdienybė chaotiška – ją sudaro gausybė smulkmenų, grasinančių virsti neįskaitoma mase. Kasdienė rutina automatiškai trina senus prisiminimus, palikdama vietos naujiems tų pačių smulkmenų variantams. Kurios detalės esminės ar bent svarbesnės už kitas? Mes ir patys retai to klausiame. (“Žvelk lengvai į rimtus dalykus ir rimtai į smulkmenas” – moko samurajus iš Jimo Jarmusho “Ghost Dog”) Janso mėginimai kelti šį klausimą žymi pastangas rasti kasdienės betvarkės struktūrą, principą, pagal kurį atplaišas būtų galima sunerti ant vieno, ar bent kelių siūlų. Filme “Kūnas-Siela” menininkas į tikrovę žvelgia iš anksto nustatytu rakursu. Jis užduoda klausimus, taip įmesdamas rudimentinės struktūros grūdą į beviltiškai išsklidusią realybę, tačiau pats lieka už kadro. O “Kelyje namo” pats nereikšmingas gyvenimo įvykis (kelione iš baro po eilinio vakaro) tampa pakylėta iki simbolinio lygmens, suteikiant jam pavadinimą, provokuojantį daugybę asociacijų (pavyzdžiui, sūnaus palaidūno motyvas). Įdomu tai, kad šiuo veiksmu menininkas nenusižengia realizmo principui – nepaisant visų papildomų nuorodų, suteiktų pavadinimo, šis filmas fiksuoja ir elementarų keliavimą namo. Tai dar vienas svarbus taškas, mėginant suvokti Janso videofilmus. Jis visuomet ieško optimalaus filmui naudojamos realios medžiagos ir kūrėjo primesto scenarijaus santykio.
Laimė
Prieš keletą metų rašydamas apie Janso kūrinius, savo tekstą pavadinau “Born to be happy”. Ir dabar manau, kad ši skambi frazė žymi svarbų visos Janso kūrybos sluoksnį – žmogaus pastangas rasti sau idealią padėtį šiame pasaulyje. Janso kūriniai komentuoja ir atskiro individo bandymus konstruoti sau tinkamiausią erdvę, ir įvairius socialinius laimės modelius, kuriuos individui siūlo visuomenė. Iš principo, dauguma Janso kūrinių sklendžia tarp individualios ir bendruomeninės laimės apibrėžimų. Filme “Kūnas-Siela” menininkas sukuria idealų šių jėgų susidūrimą. Filosofinis, sunkios socialinės mitologijos žemyn sveriamas klausimas (“Kas svarbiau – kūnas ar siela?”) užduodamas žmonėms, kurie tolimi filosofinių problemų svarstymams arba, mažų mažiausiai, nelabai pajėgūs tai daryti filmavimo akimirką. Oficialus diskursas degraduojamas iki padrikų šnekų, o ideologizuotas klausimas apdorojamas su “paprasto žmogaus” nuoširdumu. Vienas iš retų Janso kūrinių, kurį stebėdamas nuolat šypsaisi. Šioje vietoje norėčiau paminėti menininko asmeninės patirties svarbą. Tai sakau puikiai suprasdamas, kad rimta meno kritika turėtų vengti tokių sunkiai apibrėžiamų terminų, kaip asmeninė patirtis. Tačiau gali juk būti išimčių ir meno kritikas privalo jų pasyti. Janso atveju, dažniausiai galime drąsiai vesti liniją: asmeninė patirtis – menininko požiūris – meno kūrinys. Savo gyvenimą jis nuolat transformuoja į metaforas, taip suteikdamas jai universalumo (žr. Asmenybė).
Literatūra
Jansas mėgsta pasakoti. Kasdienybė literatūriška, nes kiekvienoje atkarpoje laiko stumiamos detalės juda linija: nuo – iki. Nuo ryto iki vakaro. Nuo baro iki namų. Nuo durų iki lovos. Tačiau kasdienybė nėra hierarchiška, todėl laike vingiuojantis pasakojimas neturi nei įžangos, nei veiksmo, nei jo kulminacijos. “Kūnas-Siela” yra lygiaverčių fragmentų kratinys. Menininkas, keldamas klausimą, pats ieško tų kasdienės rutinos skeveldrų, kurie galėtų tapti atsakymu. Galėtų, tačiau jie greičiau iškraipo patį klausimą, nes jį paaiškina. “Kelias namo” – čia jau visas filmas tėra vienas iš suskeldėjusios tikrovės fragmentų. Kaip ir pati kasdienybė, taip ir dažnas Janso videofilmas suka chronologinius ratus, retkarčiais pasiekdamas meditatyvaus kartojimosi būseną. Dar viena smulkmena – Jansas dažnai neslepia, kad pirmąjį postūmį vienam ar kitam kūriniui atsirasti gavo iš skaitomos literatūros. Antra, jis yra vienas nedaugelio tiesiogine prasme rašančių šiuolaikinių lietuvių menininkų.
Mass Media
Sovietų Sąjungoje mass media buvo sąmoningo ir legalizuoto melo reprezentacijos vieta. Diskredituotas žurnalizmas atsigavo labai greitai – dar 9 deš. pabaigoje mass media staiga ėmė byloti tiesą. Juk dėl savo lanksčios formos ji galėjo greičiausiai tapti vieša naujų idėjų kalve. Nuo to laiko mass media yra kasdienis kiekvieno lietuvio palydovas – iki šiol tai yra institucija, kuria šalies žmonės labiausiai pasitiki. Tuo pat metu mass media mikliausiai ėmė diegti į garbinančios visuomenės sąmonę Vakarų masinės vartojimo kultūros įpročius. Būtent dėl šių dviejų priežasčių, nepriklausomybės kovų laikotarpio kartoms mass media tapo pagrindiniu pasaulio pažinimo įrankiu. Tai, kas Lietuvos piliečiui atrodo esant tikrove, vis labiau tampa mass media kruopščiai parinktais ir suvirškintais tikrovės fragmentais. Mass media – dar vienas šaltinis Janso filmų formaliajai kalbai suprasti. “Kūnas-siela” kuriamas imituojant sociologinę apklausą. “Kelias namo” – labiau primena kriminalinės laidos kadrus, nufilmuotus neprofesionalia policininko akimi. Tuo pat metu, mūsų neturėtų stebinti tai, jog Janso videofilmų formalioji kalba radikaliai priešinga ryškiaspalviui, steriliam ir tvarkos paisančiam televizoriaus ekranui, bene labiausiai įtakojusiam pokomunistinės valstybės gyventojo estetinį lavinimąsi.
Miestas
Jansas priklauso lietuvių menininkų kartai, pirmąsyk pradėjusiai kurti miesto meną. Šios kartos mokytojai dar buvo gimę kaime. Ir netgi praleidę beveik visą savo sąmoningą gyvenimą mieste, taip ir netapo tikrais miestiečiais. Taip ir liko įstrigę kažkur tarp pernokusio valstiečio ir neprinokusio inteligento. Todėl ir kurdami nuolat ieškojo sąsajų su prarasta civilizacijos nepažeistos aplinkos bei natūralių santykių tikrove. Štai iš kur yra kilęs lietuvių pokario dailės nuoširdumas, dėmesys aplinkai, o ne individui. Janso karta žymiai labiau persmelkta urbanistinės nuotaikos, todėl – tęsiant palyginimą – yra dažniau ciniška nei nuoširdi. Šios kartos menininkai retai kada suka mandagius ratus aplink pasirinktą temą, jie dažniau ryžtasi tiesioginiam smūgiui. Retas vyresnės kartos menininkas būtų puolęs taip žemai, kad prasigėrusiam valkatai užduotų šventą klausimą: kas svarbiau – siela ar kūnas?
Video
Pradėjęs tapyba (dar dabar pamenu tas sensoriškai itin nemalonias drobes), vėliau pasukęs link objekto ir instaliacijos, pastaraisiais metais Jansas žiūrovui tesiūlo video. Būtent video yra tinkamiausia priemonė kasdienėms smulkmenoms valdyti. Bent jau daugelis mūsų taip elgiamės, nė negalvodami apie meną (home video). Jansas kamerą naudoja panašiai – iš home video estetikos yra atėjęs nekokybiškas, drebantis, šokinėjantis vaizdas ir dažnai itin intymios realybės fiksavimas. Home video atveju, ši intymioji realybė paprastai būna įdomi tik veiksmo dalyviams, filmuotojui ir jo artimiesiems. Jansas šiuos filmavimo būdus naudoja sąmoningai, naudojasi jais – tikslingume ir glūdi esminis skirtumas. Beje, video yra viena iš jauniausių lietuvių šiuolaikinio meno rūšių, pasirodžiusių tik paskutinio XX a. dešimtmečio viduryje ir tik jo pabaigoje ėmusi duoti brandžių vaisių. Antra, tik šio dešimtmečio antroje pusėje videotechnologijos atėjo į beveik kiekvieno lietuvio namus. Vaizduojamojoje dailėje savo įtaka videotechnologijos gali būti lyginamos su mass media – abu šie socialiniai fenomenai atvėrė menininkams naujus realybės apdorojimo kelius ir technikas.
>>
Skelbta: Šiaurės Atėnai, 2001 rugpjūčio 25 d., Nr. 32 (570)
