“Aš nebandau peržengti jokių ribų. Aš tiesiog jų nepastebiu. Aš noriu būti savimi. Jei randi sau kryptį, greitai tampa aišku, jog negali tos krypties laikytis be kompromisų. Kai aš apibrėžių kokį nors fenomeną, jis man tampa nebeįdomus. Fenomenas man yra įdomus tol, kol dar galiu klausti kas tai yra. Man patinka gyvas procesas: kai vienos ląstelės natūraliai žūva, tuo tarpu kai kitos pasirodo”. Iš pokalbio su Redu Diržiu, 1997.
Redą Diržį sutikau maždaug prieš ketverius metus. Jis pakvietė manė į “Tiesę.Pjūvį”, vienos dienos meno įvykį, surengtą Alytuje, Redo gimtąjame mieste. Tai buvo ketvirtasis ir paskutinysis renginys iš “Tiesės.Pjūvio” serijos – visi kuruoti paties Redo Diržio.
“Tiesė.Pjūvis” buvo meno įvykis, turėjęs aiškų visuomeninį tikslą, nes jis buvo skirtas Alytaus žmonėms, kurių žinios apie šiuolaikinį meną buvo minimalios. Iš kitos pusės, “Tiesė.Pjūvis” buvo organizuotas visiškai kitaip, nei aš buvau įpratęs matyti.
“Tiesė.Pjūvis” visuomet pasižymėjo laisvumu, jam taip ir nebuvo nukaltas griežtas apibrėžimas, o šio įvykio tikslai taip ir netapo skaidrūs. Vieninteliai kuratoriaus tikslai buvo stimuliuoti reakciją bendrapiliečio, kuris savo kasdieniame gyvenime nesusiduria su šiuolaikiniu menu ir, tuo pat metu, atspindėti svarbiausias akimirkos socialines problemas. “Tiesė.Pjūvis” buvo judėjimas be ribų, aiškios struktūros ir apibrėžto vyksmo būdo. Natūrali evoliucija, buvo vienintelis jo vystymosi kelias.
Aš pradėjau savo tekstą nuo didžiausio kuratorinio Redo Diržio sumanymo, nes “Tiesės.Pjūvio” dvasia vis dar tebejaučiama jo kūryboje. Puikiu jos pavyzdžiu galėtų būti Redo kūriniai, pristatyti 1999 metų pradžioje Vilniaus šiuolaikinio meno centre įvykusioje parodoje “Kaip tapti laimingu”.
Čia rodytą jo kūrinį sudarė kelios dalys. Viena jų buvo didžiulis (5×6 m) grafinis atspaudas, pritvirtintas prie Šiuolaikinio meno centro fasado ten, kur paprastai tvirtinami reklaminiai parodų plakatai. Atspaude regėjome menininko draugo, kino režisieriaus Lino Ryškaus portretą.
Šis kūrinys žymi nemažą Redo Diržio kūrybos dalį – tai primityvūs medžio raižiniai, sukurti remiantis gerokai padidintomis laikraščio nuotraukomis. Klišė sukuriama grąžtu, siekiant pamėgdžioti laikraštinės spaudos techniką. Paprastai šiems atspaudams Redas Diržys naudoja itin garsių žmonių nuotraukas, tokių, kuriuos galima pavadinti masinės spaudos herojais (pavyzdžiui, Leninas ar Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka).
Atspaudas su draugo, o ne iškart atpažįstamo visuomenės veikėjo atvaizdu, turi kiek kitokią prasmę. Čia jau normaliam žmogui konstruojamas popžvaigždės statusas. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Aleksandro Lukašenkos portretais Redas Diržys tarsi humanizuoja žmogų, kurį dauguma mūsų pažįsta tik iš atvaizdų žiniasklaidoje.
Svarbi šių kūrinių dalis yra masinės žiniasklaidos atvaizdų evoliucijos stebėjimas, paverčiant juos meno kūriniais. Kaip tik dėl to Redas Diržys imituoja laikraščio iliustracijos technologiją.
Jis kruopščiai interpretuoja pranešimus, siunčiamus milijonams žmonių galingomis informavimo priemonėmis. Atrodo, jog kurdamas jis labiau domisi ne pranešimu (“tiesa”), kiek beprasmėmis detalėmis, kurios tarsi nuolaužos sudaro minėto pranešimo kontekstą. Tad natūraliausia jo kūrinių gyvenimo tąsa yra jų grąžinimas į ankstesnę aplinką ir naujas pasirodymas laikraščio puslapyje.
Kitos dvi šio projekto dalys forma buvo artimesnės performansui. Vienas jų buvo įgyvendintas parodos “Kaip tapti laimingu” atidarymo metu. Redas Diržys, pasitelkęs bažnytinį chorą, inscenizavo katalikiškas mišias, pats atlikdamas dvasininko vaidmenį.
Kaip ir savo ankstesniuose kuratoriniuose projektuose, taip ir čia Redas Diržys atsiduria kažkur tarp publikos, meno kūrinio ir institucijos (ji – gali būti laikraštis, savivaldybės kultūros skyrius ar galerija). Iš tikro ir institucija, ir publika tampa kūrinio dalimis, o Redas imasi tarpininko vaidmens. Meno kūrinys traktuojamas kaip diskusijos pradžios ženklas, o Redo Diržio išprovokuotos diskusijos visuomet išeina už meno pasaulio ribų.
Redas Diržys mėgsta naudoti socialinius stereotipus. Labai dažnai atvaizdus, faktus ar įvykius jis skolinasi iš populiariosios žiniasklaidos, taip pateikdamas žiūrovui itin gerai pažįstamus reiškinius. Tuomet menininkas plėtoja šiuos stereotipus tol, kol pasiekiama riba, už kurios paviršiuje pasirodo jau seniai užmiršta, tikroji jų reikšmė.
Žiūrovo sumišimą būtent ir provokuoja tai, kad jis kasdienį, iki kaulų smegenų pažįstamą reiškinį regi naujoje šviesoje. Tuo tarpu žiūrovai mielai dalyvauja jo performansuose, nes Redo kuriamos situacijos jiems puikiai pažįstamos. Tad jie gerai žino, kaip tokiose situacijose reikia elgtis.
Masinė sąmonė atsiduria prieš savo atvaizdą.
>>
Skelbta: N.E.W.S. Baltijos šiuolaikinio meno bienalė, Ščecinas, Ryga, Visbis, 1999-2000 kataloge ir albume Redas Diržys, Vilnius, Alytus, Libušin, 2001.
