Metai

Ateina šaltis, dargana ir tamsa. Ir vėl šitas pasaulis ima mirti kiekvieną vakarą.

Jis sėdėjo prieš teliką. Buvo toks metas, kai visi kanalai rodė tik kriminalinius serialus.

Jis gulėjo ant nugaros ir nejautė nei skausmo, nei jaudulio.

Susirado bonką, įsipylė, apsivilko paltą, užsivyniojo šaliką, užsimetė kepurę ir iki galo atsidarė langą.

Pasaulis buvo taške, kuriame Saulės nenumatė konstitucija.

Devyni pragaro ratai. Penkiolika belzebubų. Dvidešimt trys gyvatės.

Gyveno kartą žmogus, kuris žinojo tik minusą, o pliuso – nežinojo.

Po pusvalandžio vaizdas buvo toks pats. Baltame sniege gulėjo kruvina stirna ir kruvinas žmogus.

Pagyvenęs vyras tupėjo ant šaligatvio krašto ir varvekliu krapštė nosį.

Atšliaužia. Slenka apkabindama medžius, glostydama nugeltusią žolę, švelniai bučiuodama kiekvieną kampą.

Keistas nutikimas Vilniuje, kažkur prie Akropolio.

Palieku tau protą, bet pasiimu jausmus. Nuo šiol tu mokėsi matematiką, tačiau neturėsi vaizduotės.