Du tekstai, skirti Redo Diržio skulptūrai “Čiuožėjas”, pastatytai Alytoje 2000 m. Pirmas tekstas – pranešimas, perskaitytas skulptūros pristatymo renginyje. Antras tekstas – iš “Lietuvos ryto”, pasakojantis skulptūros naikinimo atvejį. Beje, antrasis tekstas įdomus dar ir tuo, kad buvo vienu iš kelių, patyrusių cenzūrą. Laikraštis išėmė kelis sakinius, bylojančius apie lietuvišką antisemitizmą ir rasizmą. Čia tie sakiniai, be abejo, sugrąžinti.
>>
Keletas minčių apie meno kūrinį viešoje erdvėje
Meno kūrinys, atsirandantis viešoje vietoje visuomet kelia triukšmą. Menotyrininkai, politikai ir eiliniai piliečiai laužo galvas ir dažniausiai nesugeba vieningai įvertinti naujo peizažo elemento. Vieniems jis kelia džiaugsmą, kitiems kaitina kraują ir iš burnos varo necenzūrinius žodžius, o tretieji, apsimūturiavę galvą šaliku ir sulaukę vėlyvos valandos, sliūkina iš namų ir teplioja nelaimingą kūrinį sienų dažais.
Net ir nuomonės nėra pastovios – vieną dieną Leninas nukeliamas nuo pjedestalo centrinėje miesto aikštėje, o po keletos metų jau norima jį pasodinti muziejuje.
Taip buvo ne visuomet. Jei pažvelgtume į meno istoriją, matytume, jog meno kūrinys opias problemas pradėjo kelti tais laikais, kai kultūroje ėmė kaltis modernizmo daigai. Tai buvo XIX amžiaus antroje pusėje, tačiau tuomet kautasi dėl niekų – kažkam nepatiko parodoje kabantis paveikslas, kažkas sodino kalėjiman savo knygoje visuomenės normas pažeidusį rašytoją. Žodžiu, smulkmenos.
Rimti reikalai paviršiun išsprogo tik po Pirmojo pasaulinio karo ir tai atsitiko bolševikinėje Rusijoje. Kaip žinia, pirmaisiais porevoliuciniais metais, kai valdžion atėję bolševikai nelabai įsivaizdavo kokiu būdu teks tvarkyti palaida bala virtusią neaprėpiamą šalį, modernizmo šaukliai, meninio avangardo šalininkai, jiems pasiūlė savo paslaugas. Menininkai tada buvo tiek pat revoliucingi, kaip ir kai kurie politikai.
Neretai menininkai, kurdami savo kūrybos teorijas, jų teritorijon įtraukdavo utopinį, globalaus visuomenės tvarkymo planą. Jie manė, jog naujasis menas brandina savyje ir naujos visuomenės sėklą. Pamenu, rusų konstruktyvistas El Lisickis teigė, jog bolševizmas tėra tapytojo Malevičiaus suformuluotos suprematizmo teorijos vulgari kopija. Verta paskaityti menininko Malevičiaus raštus, kad pamatytume jo minčių erdvę ir suprastume tikėjimą, jog tam tikroje paveikslo konstrukcijoje glūdi tobulos visuomenės užuomazga.
Būtent pirmaisiais Sovietinės Rusijos gyvavimo metais avangardistai ėmėsi valstybinių kultūros reikalų: kūrė mokyklas, užtikrino aukštą propagandos meninį lygį, ketino pridaiginti savo kūrinių miestuose ir kaimuose. Jau vėliau, kai sovietinė valdžia susigriebusi išvaikė avangardinį gaivalą, pradėtos pasakoti istorijos apie siaubo apimtus rusų kaimo gyventojus, jiems susidūrus su naujo meno pavyzdžiais.
Menininko, politiko ir piliečio derybos dėl viešose vietose atisrandančių kūrinių tebevyksta lig šiol. Galima būtų lengvai pasakyti, jog šiandienos menas pernelyg nutolo nuo paprasto žmogaus rūpesčių, todėl dažniausiai kūrėjo vizijos eiliniam piliečiui nėra suprantamos. Todėl jam ir nusispjaut į bet kokį keistos formos objektą, vieną rytą staiga atsiradusį ant įprastinio kelio tarp jo namų ir darbovietės.
Galima būtų tiek pat lengvai pasakyti ir priešingą mintį – menininkas, pakilęs virš pilkos minios, regi vizijas, kurios eiliniam piliečiui šiandien dar nepasiekiamos. Todėl menininko užmojį jis galės suprasti tik po daugelio metų, o gal ir iš viso nesupras. Gal tik jo vaikai ar anūkai galės džiaugtis šiandienos kūrybiniais pasiekimais.
Galėtume pasirinkti vieną iš šių kelių ir užbaigti bet kokias tolesnes diskusijas. Dažniausiai taip ir būna – menininkas sau, pilietis sau, o politikui, viešąjį kūrinį užsakiusiam iš viso nusispjauti – jis savo paukščiuką jau pasidėjo. Tačiau mes taip nedarysime ir pamėginsime rasti bent kiek pozityvesnę išeitį.
Iš tikro ši reikalų padėtis nėra vien kultūros problema. Ši situacija byloja apie fundamentalius socialinius pokyčius. Kodėl kūrinys viešoje vietoje kelia problemų šiandien, bet kodėl nekėlė šešioliktame ar aštuonioliktame amžiuje? Gal tuomet menininkai buvo geresni, o jų kūriniai tobulesni?
Dažnai ir taip pasakoma. Tačiau tai tėra viena iš dažniausių klaidų, kurias darome mąstydami apie isoriją – kai nejučiomis šiandienos visuomeninį patyrimą perkeliame į kelių šimtų metų senumo laikus. Kalbėdamas apie šiandieną sakau – “derasi menininkas, politikas ir pilietis” – bet šešioliktam amžiui juk tai netinka. Tais laikais apie pilietiškumą ir kalbėti nėra ko – bent jau apie tai, ką šiandien laikome pilietiškumu. Viešas kūrinys nekėlė diskusijų, nes diskutuoti nebuvo kam. Jei karalius nusprendė pastatyti savo statulą, ji ir buvo pastatyta. Ką mąstė eilinis miestietis – to istorija, deja, neužfiksavo, nes tais laikais eilinio miestiečio nuomonė niekam nerūpėjo.
Šiandien dėl viešo meno kūrinio kylančios diskusijos liudija demokratinių vertybių įsišaknijimą dabarties visuomenėse. Čia ir glūdi skirtumas – šiandien, mažų mažiausiai, pilietis jaučia teisę ir galimybę savo nuomonę reikšti. Ar jos paisoma – jau kitas klausimas. Būtent visuomenės situacija ir leidžia šioms diskusijoms kilti. O jeigu manote, kad eilinis Rubenso laikų miestietis sugebėjo skaityti jo paveikslų mitologines ir biblines nuorodas ar grožėtis potėpio drąsa – klystate. Tuo tarpu dabar Rubensas niekam nekelia jokių problemų.
Sekantis svarbus klausimas: kodėl dėl minėtos diskusijos šiandien dažniausiai kyla? Ogi dėl to, kad viešai pasirodantis meno kūrinys yra skirtingai interpretuojamas. Visų pirma, meno kūrinys pasirodo sau nepažįstamoje erdvėje. Viena yra jam ramiai stūksoti meno galerijoje, antra – pasirodyti miesto aikštėje.
Menininko vieta vidinėje meno pasaulio hierarchijoje dažnai negarantuoja tokios pačios vietos platesnėje visuomenės veikėjų lentelėje. Menininkas gali būti itin vertinamas meno kritikų, būti kviečiamas savo kūrinius pristatyti labiausiai prestižinėse pasaulio galerijose, o pasirodęs Alytuje gali būti niekieno neatpažintas.
Sakyčiau, menininkai gana dažnai nepaiso šios pavojingos ribos – geležinės užtvaros, skiriančios galeriją nuo gatvės. Iš to kyla antra nepasitenkinimo banga – pliečiui meno kūrinys atrodo svetimas, tačiau, kaip paprastai būna, šis meno kūrinys yra valstybės užsakymas. Kitaip tariant, jis yra suręstas už mokesčių mokėtojų pinigus, tai yra, už tai, kas galėjo sau ramiai gulėti to paties besipiktinančio piliečio piniginėje.
Ar jis klysta pykdamas? Ko gero ne. Politiko, paprastai tarpininkaujančio tarp menininko ir visuomenės, padėtis itin nepavydėtina. Tačiau politikai retai kada rūpinasi sklandumu – reikia stovylos tuščioje aikštėje – bus stovyla.
Tikiuosi, jog jau spėjau įrodyti jums šios problemos keblumą ir paaiškinti, kur glūdi šios nepatogios situacijos šaknys. Ar galima rasti išeitį? Kažin ar pavyktų čia atsakyti į tokį klausimą. Aišku viena, menininkui stovėti gatvėje šalia savo kūrinio yra žymiai sunkiau nei susidurti akis į akį su įniršusiu meno kritiku.
Viena iš išeičių galėtų būti Redo Diržio naujausias kūrinys, dėl kurio mes čia ir susirinkome. Aš kol kas dar nežinau, kaip į šį kūrinį, išdygusį Alytuje, šalia rotušės reaguoja miesto gyventojai. Tačiau jo atsiradimo aplinkybės yra mums itin dėkingos.
Redą Diržį pažįstu jau daugelį metų. Tai vienas iš retų menininkų, kuris šalia savo kūrinio gatvėje ko gero praleidžia daugiau laiko nei galerijoje besišnekučiuodamas su meno kritiku. Jau vien šis faktas leidžia tikėtis, jog ir šį kartą jis išnešė laukan savo darbą tik todėl, kad jam nėra baisu šalia jo atsistoti.
Menininkui, besiruošiančiam įkurti savo darbą viešoje vietoje ir neabejingam to darbo likimui, turėtų rūpėti esminis dalykas. Jis turėtų numatyti būsimą savo kūrinio kontekstą – o tai šiuo atveju yra gatvė. Gatvė, kaip jau minėjau, priklauso visiems.
Vadinasi pro šį kūrinį eis įvairiausi žmonės. Aplink lakstys vaikai, iškilmingai žingsniuos senjorai, skubės verslininkai ir smaukysis valkatos, galbūt karts nuo karto prie jo nusifotografuos jaunavedžiai su savo palyda, skubės į darbą miesto valdžia ir pardavėjai, laukdami kito autobuso galbūt iki jo atvinguriuos miesto svečiai. O naktį prie jo greičiausiai rūkys chuliganai.
Kaip gi tokiose situacijose jaustis nelaimingam meno kūriniui? Štai fundamentalus klausimas, kurį ir Redas sau, manau, ne kartą uždavė. Ar įmanoma, jog meno kūrinys sudomins bent pusę pro jį praeinančių? Turėkime omenyje, kad jau ir ta pusė per mėnesį lengvai viršys bet kurios rimčiausios Vilniaus ar Kauno meno galerijos metų lankytojų skaičių.
Kelias ko gero tėra vienas. Siekti, kad kūrinys gebėtų skelti kuo daugiau prasmių, kad jis būtų kuo labiau daugiabriaunis. Jis turėtų produkuoti keletą prasmės sluoksnių, kurie viliotų kuo įvairesnį praeivį.
Nepaisant to, jog Redui gatvės situacija nėra nauja, atrodo, jog bene pirmą kartą jam pavyko to pasiekti. Ir ankstesni jo darbai bei projektai neretai išlįsdavo gatvėn – čia tereikia prisminti keletą metų vykusias vienos dienos akcijas “Tiesė.Pjūvis”.
Tačiau beveik visuomet jie labiau linko provokuoti ir būtent taip aktyvizuoti praeivio mąstymą. Ši taktika kažin ar tinka pastoviai gatvėje įsitaisančiam darbui. Provokacija turi būti tarsi 50 g degtinės šaltą dieną – kažkas, kas akimirksniu prabudina iš apsnūdimo, tačiau ką tuoj pat gali pamiršti ir imtis realizuoti pakilusį aktyvumą.
Išmaukus pusę litro pusiausvyra bus sugriauta – jokių skaidrių minčių nebeliks. Taigi provokuojančiam ir itin agresyviam meno kūriniui gera visuomenėje pasirodyti kokiai dienelei, nes kitaip aktyvizuojanti injekcija gali pavirsti elementariu pykčiu ir tuomet menininkui jau tektų pasipusčius padus sprukti nuo nervingos minios. Apie kūrinio likimą nėra ko nė kalbėti.
Kartais menininkas to ir siekia. Kai du danų menininkai vienoje Kopenhagos aikštėje instaliacijos vardan paliko keliolika apverstų automobilių, per naktį automobiliai piliečių buvo visiškai nuniokoti. Tačiau čia, atrodo, norėta ne suteikti piliečiui estetinį pasitenkinimą, o parodyti kokia netvirta yra mūsų demokratinė visuomenės sutartis, kad net ir nedidelis chaoso atomas gali ją fundamentaliai suardyti.
Sakykime, jog tai yra išimtis. Dažniau viešoje vietoje pasirodantis kūrinys neša vieną ar kitą prasmę, todėl nėra gerai, kai jis yra tuoj pat sunaikinamas. Sunaikintas kūrinys jokios pramės nebeneša.
“Tiesės.Pjūvio” programa buvo panaši, nors ir ne tokia radikali. Tačiau šiandien pristatomai Redo skulptūrai toks apibrėžimas netinka. O netinka jis būtent dėl šio kūrinio daugiaprasmiškumo. Pabandykime nustatyti bent kelis jo prasmės sluoksnius, bent pora skulptūros egzistavimo būdų.
Žinodami Redo kūrybos kelius, galėjome iš anksto tikėtis, jog ir šios skulptūros interpretavimo galimybės bus plačios. Paprastai Redas savo darbuose kabina iš karto kelias socialines problemas, o jo kūrinys tampa tarsi mazgu, netikėtai sutelkiančiu reiškinius, kurie egizistuoja patys savaime.
Politika, žiniasklaida, masinė kultūra, meno pasaulio vidiniai santykiai – visai tai nuolat išnyra jo darbuose. Šia prasme mūsų aptariama skulptūra nėra Redo kūrybos išimtis. Itin įdomus man atrodo ir šio kūrinio žanrinis erdvumas. Tai itin būdinga šiandienos dailei – dabar tampa vis sunkiau nustatyti griežtas meno kūrinio ribas, jis vis dažniau atsiranda tarp meno pasaulio ir nemeninės realybės.
Taip ir šis darbas, išsaudodamas visa, kas būdinga klasikiniam dailės kūriniui, tuo pat metu išeina už jo ribų ir mezga ryšius su tuo, kas menu paprastai nevadinama – pavyzdžiui, su reklama. Šis darbas atsiranda kažkur tarp meno, verslo ir visuomenės.
Tačiau rimto Redo skulptūros aiškinimo čia neketinu pateikti – tam reikėtų specialios progos, o man dabar labiau rūpi nurodyti šio kūrinio kontekstą, nei pateikti klasikinę jo interpretaciją. Juo labiau, kad ir pati skulptūra skatina tai daryti – vienas iš jos prasmės sluoksnių yra būtent meno kūrinio pasirodymo viešojoje erdvėje apmąstymai. Ši skulptūra nėra tipiškas miesto skulptūros pavyzdys, nėra tipiškas monumentaliosios dailės kūrinys – savo forma ir turiniu ji kertasi su įprastiniais tokio meno variantais ir jau vien tuo provokuoja iš naujo apmąstyti šio žanro ypatybes.
Svarbi ir skulptūros atsiradimo istorija. Puikiai žinome ir tai jau buvo čia minėta, jog viešieji meno kūriniai paprastai būna užsakomi valstybės. Šį kartą mes turime ko gero vieną iš pirmųjų Lietuvoje atvejų, kuomet tokį kūrinį finansavo privati firma. Šis faktas eliminuoja vieną iš fundamentaliausių viešojo meno kūrinio kritikos momentų – mokesčių mokėtojų lėšų švaistymo klausimą.
Palikę nuošalyje sudėtingas kritines Redo skulptūros prasmes, bent trumpam sustokime ir prie kito prasmių klodo.
Sakiau, jog viešasis kūrinys turi sudominti kuo įvairesnį žiūrovą. Ką tik patikinau, jog tiems, kurie šiame darbe norėtų paieškoti gilesnių socialinių ir estetinių prasmių, čia tikrai yra ką veikti. Šie išrankūs žiūrovai neliks nuvilti. Tačiau ar nebus šis darbas nuobodus tiems, kurie netrokšta gaišti laiko ir ieškoti komplikuotų visuomenės komentarų? Manau, jog ir toks žiūrovas nebus nuviltas.
Redo skulptūra yra pajėgi tapti linksmu gatvės elementu, provokuojančiu praeivio šypseną ir keliančiu jo nuotaiką. Ryškios spalvos, realistinė vaizduosena, atpažįstamas veikėjas – visa tai leidžia skulptūrą perskaityti kaip elementarų minipasakojimą.
Ji stebina ir pasakoja netikėtą bei nuotaikingą istoriją apie čiuožėją, dėl nežinomų priežasčių palikusį jam skirtą ledo čiuožyklą ir sustingusį ant šaligatvio. Dar linksmiau turėtų tapti, jei praeivis čiuožiko figūroje atpažins kaimyninės šalies vadovo veido išraišką. Taip ši skulptūra tampa ir siurrealistiniu skirtingų realybės elementų deriniu ir personažu, atėjusiu iš geriausių Čarlio Čaplino komedijų.
Svarbus ir skulptūros mastelis. Kitaip nei įprasta viešosioms skulptūroms, Redo darbas nėra antihumaniško dydžio. Jis nepribloškia praeivio monumentalumu, eliminuojančiu natūralaus kontakto galimybę. Redo čiuožikas nėra monumentas, priešais kurį tegali jausti abejingą baimę. Ši skulptūra – tarsi vienas iš praeivių, laisvas savo netikėtu aprangos ir elgesio pasirinkimu ir švelniai skatinantis kiekvieną šalia atsiduriantį taip pat laisvėti.
Baigdamas norėčiau dar kartą pasveikinti su puikiu pozityvaus bendradarbiavimo rezultatu menininką, firmą ir miesto vadovus, radusius sutarimą, kuris ir įgalino šio kūrinio gimimą.
>>
Skelbta: Redas Diržys, Vilnius, Alytus, Libušin, 2001, albumas
>>
Provokuojantis menas. Redo Diržio skulptūra Alytuje
Svarbiausia nuobodžios žiemos naujiena Alytuje
Vasarį, Alytuje, tiesiai prieš Rotušę buvo pastatyta skulptūra, susilaukusi itin aktyvaus žiniasklaidos dėmesio. Rašyta apie tai ir “Lietuvos ryte”. Šio miesto menininkas Redas Diržys kartu su fotografijos paslaugų firma “Liteurofoto” sukūrė figūrą, tapusią tuo pat metu ir meno kūriniu, ir reklamos objektu. Tai – natūralaus dydžio realistiškas čiuožėjas, kurio veide norintieji lengvai įžvelgia Baltarusijos prezidento bruožus.
Paprastai apie viešus meno kūrinius išsamiau pranešama tik tuomet, kai jie yra istoriniai monumentai, renčiami svarbiomis progomis. Tačiau nereikia stebėtis, jog Čiuožėjas sukėlė žurnalistų susidomėjimą – lengvas politinis motyvas žadėjo minisensacijos galimybę.
Politiniai motyvai nėra nauji Redo Diržio kūryboje. Jau senokai jo kūriniuose naudojami žinomų istorinių ar realių asmenybių atvaizdai. Tačiau iki šiol tokio pobūdžio Redo kūriniai būdavo pristatomi dailės parodose. Čia jie susidurdavo su specifine publika, įpratusia skaityti kelis prasmės sluoksnius. Bet kuris iš šių atvaizdų, palikęs saugią galerijos pastogę ir išėjęs viešumon, praranda minėtą prasmės daugiasluoksniškumą ir tampa tiesiogine nuoroda.
Kitaip tariant, Čiuožėjo panašumas į Aleksandrą Lukašenką suvokėjo akyse paverčia skulptūrą identiška politiko nuotraukai spaudoje. Meno kūrinys patenka į aplinką, kurioje galioja kitos taisyklės, nei dailės galerijoje.
Čiuožėjas be rankų
Kalbėdamas spaudos konferencijoje, kurios metu ir buvo pristatyta ši skulptūra, sakiau: “meno kūrinys, atsirandantis viešoje vietoje, visuomet kelia triukšmą. Menotyrininkai, politikai ir eiliniai piliečiai laužo galvas ir dažniausiai nesugeba vieningai įvertinti naujo peizažo elemento. Vieniems jis kelia džiaugsmą, kitiems kaitina kraują ir iš burnos varo necenzūrinius žodžius, o tretieji, apsimūturiavę galvą šaliku ir sulaukę vėlyvos valandos, sliūkina iš namų ir teplioja nelaimingą kūrinį sienų dažais”.
Tuomet šie žodžiai skambėjo linksmai, tačiau buvo pranašiški. Po kelių savaičių, naktį, Redo Diržio Čiuožėją užklupo vandalai. Čiuožėjas liko be rankų. Ši žinia vėl keliavo laikraščių puslapiais, tęsdama Čiuožėjo gyvenimą žiniasklaidos erdvėse.
Ko gero ir tuo nereikėtų stebėtis. Redo Diržio sumanymai ne pirmą kartą Alytuje susilaukia įvairiausių vertinimų. Pirmą kartą į jo darbą pasikėsinta fiziškai. Firma ir menininkas patyrė realių nuostolių – žala buvo įvertinta 2-4 tūkstančiais litų, o Alytaus firmos “Liteurofoto” vadovai paskyrė 1000 lt premiją už informaciją apie naikintojus.
Fizinė prievarta – taip pat nuomonė
Šis menininkas niekuomet nevengia provokacijos ir aštrių kampų, o jo santykis su žiūrovu beveik visuomet ribinis – jo darbai išnyra ten, kur jų niekas nelaukia ir kreipiasi į žiūrovą taip, kad tas nutylėti vargiai gali. Diržio kūriniai reikalauja apsispręsti ir pareikšti nuomonę.
Ir apie Čiuožėją buvo reiškiama įvairiausių nuomonių. Fizinė prievarta – taip pat nuomonė. Ką padarysi, kad mūsuose fizinė agresija vis dar tebėra svarus argumentas. Argi kalbama apie tai, kad kažkas sudaužė telefono būdelę? Be abejo, meno kūrinys nėra funkcionalus daiktas. Dažniausiai viešas meno kūrinys yra ne tik dekoratyvus aplinkos elementas, bet ir simbolinę prasmę turintis objektas. Būtent ši jo savybė ir skatina papildomas interpretacijas. Perkeldamas jam įprastą provokacijos strategiją į objektą viešoje erdvėje, Redas Diržys pasiekė savo tikslą – sulaukė reto šiuolaikinio meno pasaulyje žiūrovų ir žiniasklaidos dėmesio.
Keista yra tai, kad Diržio skulptūra sukėlė reakciją, greičiau primenančią Sovietinių laikų neapykantą oficialioms statuloms ar jau šiais demokratiškais laikais pasireiškiantį pyktį Holokausto monumentams.
Kažin ar Čiuožėjas buvo nuskriaustas dėl savo panašumo į kaimyninės valstybės vadovą. Puikiai žinome, jog daugumai Lietuvos gyventojų tikrai nerūpi totalitariniai kaimynų pokštai – ir savame kieme vargų užtenka. Greitai pamiršome, kaip patys prieš dešimtį metų šaukėmės viso pasaulio pagalbos ir pykome, jog mažai kas atsiliepia.
Meno kūrinys, piliečiai ir Kitas
Spėju, jog Čiuožėjas nukentėjo dėl kitų, rimtesnių priežasčių. Alytaus mieste Čiuožėjas tapo Kitu. Jis nepanašus nė į vieną įprastą miesto skulptūrą, nepanašus ir į pačius miestiečius. Jo meninė-reklaminė funkcija taip pat netikėta. Argi jums teko matyti menininką, kuris reklaminio užsakymo nevadintų “chaltūra”? Redo atveju galima kalbėti apie sėkmingą bendradarbiavimą su privačia institucija, galinčia finansuoti kūrybą ir suteikiančia menininkui veiksmų laisvę.
Čiuožėjui teko sugerti susitvenkusią miestelėnų neapykantą, kuriai tereikėjo priežasties išsilieti. Kaip ir daugelyje panašios istorijos valstybių, Lietuvoje dažnai ieškoma simbolinių apverktino gyvenimo kaltininkų. Eilinis žmogus žino, jog jų neverta dairytis nei tarp politikų, nei tarp nusikaltėlių. Pirmieji – nebepasiekiami, antrieji – smalsuolius skaudžiai baudžia.
Lengviausia atpirkimo ožiu paversti sunkiai apibrėžiamą Kitą. Būkime atviri – Lietuvos visuomenė trykšta buitiniu antisemitizmu ir nė kiek neslepiamu rasizmu (neseniai policijos pareigūnas televizijos stoties bangomis taip įvertino konfiskuoto pilstuko kokybę: “Tinka tik negrams trūčyti”).
Menininkas – visuomenės nuotaikų stebėtojas
Alytuje šią žiemą Kitu tapo Redo Diržio Čiuožėjas. Būtent tuo šis meno kūrinys svarbus. Dabarties menininkai gana dažnai mėgina kūriniais matuoti visuomenės nuotaikas.
Kaip čia neprisiminsi dviejų danų Henrik Plenge Jakobsen (jį matėme prieš trejus metus Šiuolaikinio meno centro parodoje “Funny versus Bizarre”) ir Jes Brinch 1994-aisiais Kopenhagoje įgyvendinto projekto.
Tuomet viena miesto aikštė buvo paversta automobilių sąvartynu. Automobiliai buvo apversti, tarsi būtų praėjusi įniršusi minia. Tą pačią naktį, žmonės iš tikro ėmė naikinti mašinas. Šis darbas puikiai rodo, kaip lengvai visuomenė gali būti išprovokuota nesankcionuotiems veiksmams – tereikia menko ženklo, bent simboliškai paneigiančio egzistuojančią tvarką ir tarsi suteikiančio laisvę galingam naikinimo instinktui, kurį paprastai riboja viešo elgesio taisyklės.
Mūsuose geriausiais tokio meno pavyzdžiais galėtų būti Artūro Railos keli pastarųjų metų projektai. Rimčiausias, ko gero, buvo 1998 metų bandymas į “Cool Places” parodą pakviesti nelegalią ultranacionalistų partiją. Nors šis projektas nebuvo įgyvendintas taip kaip norėjo pats Artūras, tačiau jau pats gandas tuomet išprovokavo žurnalistų susidomėjimą.
Redo Diržio atvejis greičiau panašus į danų sumanymą. Menininkai veikia viešumoje, tad ir žiūrovo reakcija aktyvesnė. Tuo pat metu išauga ir meno kūrinio visuomeninė reikšmė, nes jo sukeltos diskusijos vyksta platesnėje, nei kultūros pasaulis, erdvėje. Taip meno kūrinys tampa pajėgus skatinti ne tik akademinių sluoksnių svarstymus, bet ir kelti eilinio piliečio sąmoningumą.
