Valentino Antanavičiau paroda – puiki proga pakalbėti apie meną ir politiką. Juolab, kad apie pastarųjų fenomenų santykius (laimingas atsitiktinumas: lietuvių kalboje vienas jų – moteriškos, kitas – vyriškos giminės) dėl sovietinių alergijų ir karčių prisiminimų šiuo metu droviai tylima. Aš, būdamas dar gana jaunas dailėtyrininkas, iš savo vyresniųjų kolegų kartais išgirstu mano smalsumą žadinančių dalykų.
Štai vienas pasakojo apie anais laikais kūrusį dailininką, kuris, nuskriaustas kito dailininko, bėgo juoju skųstis į Komunistų partijos CK. Beje, pasakotojas dailininkų pavardžių tąkart neminėjo (vėl drovumas?). Kitas teigė, kad sovietiniais laikais visiems viskas buvo aišku: visi puikiai skyrė ideologiją nuo tikrovės ir, verčiami sąlygų, tiesiog žaidė gudrius žaidimus.
Tuo tarpu visai neseniai, skaitydamas pokalbį su Konstantinu Bogdanu (primenu: tais laikais jis garsėjo komunizmo patriarchų portretais), radau tokį šio skulptoriaus aiškinimą: „Tada kaip tik propagavo Leniną, kalbėta, kad tai buvo labai svarbi figūra, revoliucijos vadas. Viskas buvo taip gudriai organizuojama, viskas daryta Lenino vardu… Man atrodė, aš tiesiog tikėjau, kad jis tikrai buvo mokslininkas, filosofas […] ir tik dabar išaiškėjo, koks jis buvo iš tiesų“ („Lietuvos rytas“, 1996 vasario 2).
Pastaroji ištrauka verta atidesnio tyrimo, tačiau man rūpi kitkas: šie gana atsitiktinai parinkti pavyzdžiai nė kiek nepraskaidrina manojo supratimo, nes byloja skirtingus požiūrius. Viena aišku: meno ir politikos santykiai anais laikais nebuvo tokie paprasti, kaip kartais atrodo.
Tačiau ar galiu ką nors apie tai sužinoti vaikštinėdamas po Antanavičiaus parodą? Politinį dažno jo kūrinio atspalvį yra minėję beveik visi apie jį rašiusieji, ypač po 1989 m. Bet tik tiek. Po to paprastai keliaujama (visai pagrįstai) prie kitų dailininko kūrybos sluoksnių. Ir aš, sutelkdamas dėmesį į politiškąjį Antanavičiaus kūrinių aspektą, puikiai suprantu, jog tai tėra vienas prasmių klodas. Bet nagrinėdamas jį tikiuosi, kad paaiškės ir keletas sovietinio laikotarpio lietuvių dailės paslapčių. Jog pavyks bent prasegti nekaltybės diržą, kuriuo vyresnieji kolegos droviai nuo jaunimo slepia savo jaunystės nuodėmes (nuodėmę čia nebūtinai laikau blogio išraiška).
Politiškasis Antanavičiau kūrybos aspektas pasirodo dviem būdais. Pirmasis jų žanrinis. Parodoje yra darbų, kurie tikrąją šio termino reikšme vadinti politiniu menu. Visų pirma tai – asambliažai, pilni nuorodų į konkrečius Sovietų Sąjungos veikėjus ar kitokius tik tuo metu aptinkamus tikrovės elementus (pavyzdžiui, „Pionierė“).
Bet ir tarp tapybos darbų yra tokių, kurie šiek tiek daugiau girdėjusiam apie Sovietų Sąjungą yra akivaizdžiai politiški – pavyzdžiui, 1985 m. tapyta drobė „Absoliuti klausa“ (milžiniškomis ausimis pasipuošusi galva).
Antrąjį būdą, ko gero, svarbesnį už ką tik minėtą, vadinčiau kontekstiniu. Sprendžiant iš Antanavičiaus bendražygių rašinių ir kalbų, iš tyrinėjančių totalitaristines valstybes tekstų, yra aišku, kad tokioje šalyje žodžiai „politika“, „politiškas“ turi ypatingą reikšmę. Net ir apolitinė laikysena čia laikyta politine.
Nesvarbu, kad tu neprieštarauji, svarbu, kad pritartum. Sovietinės tikrovės kontekste Antanavičiaus laikysena ir buvo apolitinė, t.y. politinė minėtąją reikšme: jo kūriniuose nėra to, ko „reikėjo“ tuometiniame mene.
Antanavičiaus asmens ir kūrybos politiškumą bent paviršutiniškai bandysiu tyrinėti trimis aspektais. Pirmiausia užmesiu akį į jo pažiūras. Nors Antanavičius nevadina savęs gabiu rašytoju, tačiau jo tekstų, vienaip ar kitaip aiškinančių kūrybą, jau pasirodė nemažai. Čia daugiausiai naudosiu du tekstus, skelbtus „Kultūros baruose“: 1993, Nr. 7 ir 1996, Nr. 3. Po to žvilgtelėsiu į jo pavikslų ir asambliažų siužetus, nes Antanavičiaus kūrybą galima vadinti figūrine (šios sąvokos antonimu laikau abstrakciją). Galų gale užsiminsiu ir apie jo kūrinių vaizduosenos ypatybes: formas, spalvas, jų derinimo būdus.
Paskaitinėjus Antanavičiaus raštus, akysna iš karto krinta keletas jo mąstymo bruožų nebūdingų net ir ideologiniais pasiekimais nesipuikuojančiam sovietiniam žmogui. Antanavičius, atrodo, yra tvirtai įsitikinęs, kad kūrybos „kryptį ir stilių nulemia vaikystės ir jaunystės išgyvenimai bei įspūdžiai“. Būtent aiškindamas kūrybos šaknis, jis gana išsamiai pasakoja apie savo gyvenimą nuo pat gimimo iki 1956 m., kai įstojo į Dailės institutą.
Toks vaikystės sureikšminimas pirmiausia asocijuojasi su S. Freudu, kurio pavardę viename interviu pats Antanavičius mini tarp mėgstamų autorių. Na, o Sovietų Sąjungos piliečiui skaityti Freudą tikrai nebuvo patariama. Tiesa, ir jam buvo svarbi vaikystė. Bet formulė šiuo atveju buvo viena ir paprasta: sunki vaikystė savaime kelia optimistinį norą kovoti už šviesų rytojų.
Antanavičiui sunki vaikystė optimizmo neužaugino. Apčiuopiau sąsają su dar vieno, sovietinių teoretikų itin nemėgto žmogaus pažiūromis. Pasak Antanavičiaus, dailininkas kurdamas lieka „ištikimas savo vidiniams poreikiams“. Argi tai neprimena V. Kandinskio „vidinės būtinybės“ sampratos?
Toliau keliaujame prie kito svarbaus Antanavičiaus kūrybos šulo. Menininkas laisvai renkasi, jis yra vienas („visi menai randasi iš vienatvės“), pats sau pakankamas („menininku gali būti kiekvienas, kuri turi tiek fantazijos, kad įsivaizduotų juo esąs“). Bet koks menininko valdymas, teisinamas už jo esančiais kriterijais, meną žudo („kur prasideda prievarta, ten baigiasi menas“). Čia kvepia egzistencializmu, tačiau mums svarbiausia, kad šičia eliminuojamas hierarchiškas visuomenės ir menininko santykis, toks svarbus totalitarinės valstybės tikrovei.
Jau minėjau, kad tapybos ir asambliažų siužetai, kitaip tariant, tai, kas pavaizduota, tiesiausiu keliu veda į politikos sritį. Tačiau Antanavičiaus menas nėra „tyrai“ politinis, t.y. tiesiog kritikuojantis arba palaikantis vieną ar kitą visuomenės reiškinį. Konkrečia socialinę reikšmę turinčių detalių transformacija primena būdą, kuriuo kinta bet kokio daikto reikšmė kuriant koliažą ar asambliažą. A. Andriuškevičius, rašydamas apie Antanavičių, yra teigęs, jog „labai svarbus asambliažo principas – perkelti objektą iš vienos sistemos į kitą taip, kad jis, šauniai funkcionuodamas naujojoje, vis dėlto primintų, iš kur yra paimtas“ („Kultūros barai“, 1991, Nr. 1).
Vadų galvos, kelio ženklai, raudonas pionieriškas kaklaraištis ar tautinė juostelė Antanavičiaus asambliažuose funkcionuoja ir kaip formalūs, ir kaip socialines asociacijas keliantys elementai. Nė viena šių savybių nėra svarbesnė už kitą, todėl kūrinys įgyja abstraktesnės prasmės.
Aš atpažįstu Staliną ar Brežnevą (asambliažas „Palikimas“), tačiau lavoniškai violetinės, išpurtusios, rauplėtos galvos primena ne tik šių dviejų vyrų ar jų atstovautų sistemų blogybes, bet ir pačią blogio idėją. Šio asambliažo pavadinimas kalba ne tik apie tai, kas paveldėta iš sovietinių laikų, bet ir apie tai, kad blogio genų žmoguje buvo visuomet, o konkretus blogis tėra jų „kūrybos“ rezultatas.
Panašiai aiškintos ir kai kurių tapybos darbų figūros, net jeigu jos ir nekelia tiesioginių politinių asociacijų. Žmogų tik primenančius padarus galima suprasti kaip archetipus, įkūnijančius mitologines būtybes, tačiau sovietinės tikrovės kontekste šių padarų reikšmių laukas tampa gerokai konkretesnis (pavyzdžiui, „Pilvas“, „Paukštis“). O kai kurių, tikslių nuorodų stokojančių paveikslų politinis aspektas siekia toliau nei sovietinės tikrovės keliamos asociacijos: politika juose išnyra kaip viešumos sritis, kur individas susiduria su žmonių grupe.
Antanavičiaus kūrinių vaizduosenos ypatybės šiuo atveju mane domina tik tiek, kiek jos yra panašios ar priešingos ypatybėms tų kūrinių, kuriuos reliatyviai galima vadinti sovietinio meno oficialiąja daile.
Tad teks pavaryti 1976 m. „Lietuvos tapybos“ albumą. Beje, puikiai suvokiu, kad šiame albume sukauptus kūrinius nėra tikslu laikyti vieninteliu oficialiosios tapybos variantu. Taip pat, prilipdęs jam „oficialiosios dailės“ pavadinimą, toli gražu neteigiu, jog čia esantys kūriniai yra savaime blogi. Vėlgi iš savo vyresniųjų kolegų žinau, kad anų laikų kultūros gyvenime pasitaikydavo tuomet galiojusiai logikai prieštaravusių dalykų.
Esu girdėjęs pasakojimą apie tai, jog viena dailininkė, nors jos kūriniai ir nelabai atitiko meno funkcionierių reikalavimus, į parodas vis tiek patekdavo, nes buvo graži moteris (vardas ir šį kartą nutylėtas). Bet, mano manymu, minėtą albumą kaip visumą galima laikyti bent iš dalies atspindinčiu Sovietų Lietuvos oficialųjį dailės skonį.
Kuo pasižymi Atanavičiaus kūrinių vaizduosena? Formoms visų pirma būdinga ryški deformacija. Pagrindinė spalvų savybė yra jų neapibrėžtumas. Dažniausiai tai spalva, esanti „tarp“ – tarp mėlynos, violetinės, pilkos ir baltos; tarp raudonos, geltonos, oranžinės ir rudos ir t.t. Ir formos, ir spalvos dažniausiai būna giminingos, skirtumai – subtilūs.
Pavartęs minėta albumą, jame gali rasti ir deformacijos, ir panašių į Antanavičiaus spalvų. Tačiau nesunku pastebėti vieną esminį skirtumą. Albume pateiktuose paveiksluose mano ką tik aprašytos vaizduosenos ypatybės dažniausiai pasirodo kaip turinčios realią priežastį ar kilmę.
V. Gečo automobiliai „buvo“ deformuoti avarijos metu; V. Kisarausko paveikslas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nerealistiškas, bet jame vaizduojamas gana konkretus dalykas – Vilniaus gatvė vakare. Antanavičiaus kūriniuose tokio tiesaus priežasties ir padarinoi santykio bei jo nulemtos logikos pėdsakų rasti sunku. Formų deformacijos, „nerealistiškos“ spalvų struktūros šaltinis – ne gamta (pas mus daugumos vyresniųjų besąlygiškai vertinama iki šiol), o paties Antanavičiaus fantazija. Primenu jo paties teiginį apie tai, kad norint būti menininku pakanka fantazijos.
Kokios galėtų būti šio trumpo tyrimo išvados? A. Andriuškevičius, prieš keletą metų rašydamas apie lietuvių pokario dailę, teigė: „Nuo 1956 m. […] lietuvių dailė, kratydamasi reglamentacijos jungo, pirmiausia stengiasi atgauti […] savo specifinės kalbos teises; tuo tarpu temos ir siužetai daugelio dailininkų kūryboje lieka tokie, kokių pageidauja ta valdžia: taip atiduodama duoklė“ („Kultūros barai“, 1992, Nr. 12).
Tuo tarpu Antanavičius neduodavo duoklės nė siužetais. Išimtis gal tėra tik 1977-1985 m. tapyti inteligentų portretai. Manau, galima net teigti, kad oficialiajam dailės variantui kaip tik buvo artimesnė būtent Antanavičiaus kūrinių specifinė kalba. Tačiau siužetai jo kūrinių vaizduoseną papildydavo tiems laikams nemaloniu kartumu.
Atsisakydamas gamtos (natūros) kaip šaltinio, Antanavičius labiau pasitikėjo sava fantazija, kuria politikams manipuliuoti yra žymiai sunkiau. Fantazija numato daugiau erdvės individualumui, o pastarasis visuomet griauna politikų planus.
Tad Antanavičiaus kelias – individualus protestas, vidinė nepriklausomybė, disidentinė veikla pasibaigianti ties viešumo riba – individo sąmonėje, dirbtuvėje, namuose ir t.t. Toks ir politinis Antanavičiaus kūrybos pobūdis – jo kūriniai kalba ne tiek apie visuomenę kaip žmonių visumą, o daugiau apie vieną jos elementą – žmogų, dailininką, patį šių kūrinių autorių.
>>
Skelbta: Šiaurės Atėnai, 1996 m. balandžio 6 d., Nr. 14 (308)
