1
Dailė – nebūtinai grožio kūryba, ji – nebūtinai nuoroda į Dievą ar būtį dailė – nebūtinai skirta meditacijai. Dailė – visų pirma pokalbio galimybė. Pokalbio tarp dailininko ir žiūrovo – pokalbio apie tai, kas rūpi dailininkui ir galbūt rūpi žiūrovui.
2
Dailė nebėra valdoma tradicinės estetikos. Dailė nebėra tam tikrų išankstinių taisyklių paisymas. Pavyzdžiui, kompozicijos taisyklių, kai spalvos ir formos derinamos tik su tam tikromis kitomis spalvomis ir formomis. Dailės kūrinys pats nustato šio kūrinio supratimo taisykles, todėl idealių vertinimo kriterijų nėra. Tačiau dailės kūrinys gali nurodyti į erdves, esančias už įprastinės dailės ribų, tad, kalbant apie tokį dailės kūrinį, kalbama ne tiek apie dailę, kaip tai, į ką ji nurodo.
3
Tie, kurie daile domisi savišvietai, klysta. Svarbu ne žinoti, o suprasti. Todėl vieną kūrinį suprasti yra geriau, negu sužinoti apie begalę jų.
4
Nėra aukštosios (rimtosios) dailės ir kičo. Tėra ką nors kalbantys objektai. Gulbė ežere byloja apie vienatvę tiek pat, kiek ir paskutinieji Van Gogo paveikslai, nes kiekvienas žmogus jaučia savaip. Todėl nereikia manyti, kad Van Gogo jausmas yra artimesnis idealui nei to, kuris žavisi gulbe. Juo labiau, kad šiais laikais Van Gogas buvo ne mažiau nuvalkiotas kaip ir atvaizdai su gulbėmis.
5
Nėra formos ir turinio, tėra abu viename. Formalizmo laikai baigėsi: baigėsi tie laikai, kai tam tikra forma reiškė tam tikrą turinį. Šiandien už formą ir turinį svarbesnė yra idėja (koncepcija). Koncepcijos prielaida – (vėl) pokalbio galimybė. Todėl nėra taip svarbu, kokia forma naudojasi dailininkas. Pavyzdžiui, jo paveikslas gali būti nutapytas impresionistine, ekspresionistine ir t.t. maniera. Reikia domėtis ne tiek tuo, kaip sakoma, kiek tuo, kas pasakyta.
6
Dėl to dailės kūrinio siužetas kartais būna labai svarbus, kas nėra būdinga modernistinei dailei. Pastarosios kūriniai mieliau prabyla spalva, linija, potėpiu ir t.t. Siužetas jai – antrinis, literatūrinis elementas, būtinas (jeigu būtinas) kaip viena iš dailės kūrinio taisyklių. Kitaip tariant, būtinas dėl manymo, kad siužetas reikalingas.
7
Šiandieninis dailininkas kurdamas dailės kūrinį (t.y. rengdamasis pokalbiui), gali naudotis ne tik tomis dailės kalbos formomis, kuriomis bylojo ankstesnių laikų menininkai. Dažai, molis, popieriaus lakštas – dailininkas domisi ne tik įprastomis medžiagomis. Šiandieniniam dailės kūriniui puikiausiai tinka tekstas, nuotrauka, videovaizdas, reklamos ženklas, įvairiausi, su daile nieko bendra neturintys daiktai ir t.t. Dyla ribos tarp dailės rūšių ir tarp dailės bei to, kas yra už jos ribų.
8
Todėl nėra svarbus dailininko pasirinktos kūrinio formos originalumas. Jis nenori stebinti naujovėmis, jis teieško dialogo arba skelbia manifestus. Nebūtinas individualus braižas – toks dailininkas suvokia, kad apie tuos pačius dalykus galima kalbėti įvairiai.
9
Dailės kūrinys nėra unikalus. Jis greičiau panašus į daugelį kitų žmogų šiandien supančių objektų ir daiktų – jų yra daug, tiek daug, kad vieno išnykimas nei kitiems daiktams, nei žmonijos gerovei neturi didesnės reikšmės. Dailės kūrinys gali būti pakartotas, gali egzistuoti kaip reprodukcija – juk šiandien dailė pirmiausia pažįstama žvelgiant į reprodukcijas. Dailės kūrinys tėra lašas begaliniame vizualios informacijos sraute (reklama, nuotraukos laikraščiuose ar žurnaluose, vaizdai televizoriaus ar kompiuterio ekrane ir t.t.). Šių atvaizdų poveikis dažniausiai yra stipresnis už dailės kūrinio poveikį. Todėl dailės kūrinys nebūtinai trokšta būti muziejuje, nuo žiūrovų atskirtas užtvaromis ir sargybiniais. Jis mielai įsitaiso gatvėje, laikraštyje ar ant reklaminio skydo, šalia kvietimo pirkti cigaretes ar kramtomąją gumą.
10
Prisimink šiuo punktus, rengdamasis „Tiesei.Pjūviui‘96“.
>>
Skelbta: Alytaus Naujienos, projekto Tiesė.Pjūvis 96 medžiaga, 1996.
