„O skruzdės ir šimtakojai patenka į kur kas platesnius kultūrinio diskurso vandenis. Rodos, atsiranda ir neribotos tolimesnio bendradarbiavimo galimybės bet jau kitą dieną šaligatvio plytelė užima savo ankstesnę padėtį, ir gyvenimas vėl teka pėsčiųjų srautu. Tiesė.Pjūvis išlieka tuo, kuo ir buvo – eiline betonine šaligatvio plytele, niekuo nepranokstančia kitų“. Iš „Tiesės. Pjūvio“ informacijos tarnybos pranešimo.
Mielieji skaitytojai, neketinu jūsų varginti aprašinėdamas tai, ko jūs nematėte. Juk aš dažniausiai to ir nedarau, piršdamas jums savo straipsnius apie šiandienos lietuvių dailę. Tiesa, dėl to jau susilaukiau pylos. Buvau kaltintas, kad neatlieku kritiko pareigos: tiesiai šviesiai nenurodau, kokia dailė yra gera, o kokia – ne.
Sutinku, esu parazitas. Netarnauju nei dalininkams, nei dailės mėgėjams. Dailės kūriniu naudojuosi tam, kad galėčiau išdėstyti mintis, kurias išdėstyti tuo metu trokštu. Taip elgiuosi dėl to, kad man rūpi ne tiek pats kūrinys, kiek idėjos, kurias jis provokuoja.
Su žmonėmis noriu kalbėtis būtent apie tai, apie ką kalbėti siūlo dailės kūrinys. Savaime suprantama, jog kūrinys, tokio pokalbio iniciatorius, kartais yra pamirštamas. Taip pat yra aišku, kad šiam pokalbiui neturi jokios reikšmės ir jo kokybė: juk galima įdomiai šnekučiuotis tiek apie gerą, tiek apie blogą meną.
Tad ir prisimindamas rugpjūčio pabaigoje Alytaus mieste vykusio renginio pamokas, norėčiau jūsų dėmesiui pasiūlyti keletą problemų, kurios galėtų būti aktualios, mintijant apie šiuolaikinės lietuvių dailės savimonę.
Šias problemas sugestijuoja minėto renginio pobūdis. Ir anksčiau, ir šį kartą „Tiesė. Pjūvis“ buvo skirtas ne tik meno žinovams: jis vyko ne uždarose, tradiciškai dailei skirtose vietose, kur eilinis pilietis dažnai jaučiasi nejaukiai (muziejuose, galerijose), o miesto gatvėse, aikštėse, kur menininkai ir jų rėmėjai paprastai tesudaro apgailėtiną praeivių mažumą.
Bene esminė tokio renginio organizatorių intencija turėtų būti meno pristatymas visuomenei. Tuo tarpu kritikui vertėtų stebėti, kaip tai daroma, kaip funkcionuoja menas, atsidūręs neįprastoje erdvėje, ir kaip reaguoja visuomenė.
Meno ir visuomenės dialogas pas mus turėtų būti ypač įdomus. Mat šios sąvokos yra susijusios ir kalbiškai (MENas – visuoMENė), o juk žinoma, kad kalba yra būties namai. Todėl tokios visuomenės ir meno jungties nevalia pamiršti. Kad būtų aiškiau, tokį meną net galima vadinti visuomeniniu.
Antroji problema, kurią dažnai minėjo renginio stebėtojai ir kurią karštai neigė patys dalyviai, yra geografinio pobūdžio. Tai – centro ir provincijos problema. Centro ir provincijos sąvokos Lietuvoje yra kiek kitokios nei, pavyzdžiui, Amerikoje.
Centro ir provincijos skirtį pas mus užtikrina ne tiek mastelis (dydis, atstumas ir t.t.), kiek transporto ir visuomenės informavimo priemonių stoka. Minėtą skirtį labiausiai griauna būtent pastarosios, įveikdamos net ir fizines mastelio kliūtis. Manau, sutiksite, kad Alytus yra provincija, tačiau, tikiuosi, taip pat neprieštarausite teiginiui, jog tai, kas egzistuoja provincijoje, nebūtinai yra provinciška.
Visų pirma norėčiau jus pakviesti padiskutuoti apie visuomenės ir meno dialogą. „Tiesė. Pjūvis“ vyko jau ketvirtą kartą, tačiau aš šį renginį stebėjau tik pirmą. Jo metu girdėjau, kad anksčiau žiūrovų susirinkdavo daugiau ir jie būdavo aktyvesni.
Kodėl? Teigta, kad Alytus jau pavargo nuo avangardinio meno (!). Ir Vilniuje, Lietuvos centrų centre, žmonės nereaguoja į panašias akcijas taip, kaip galbūt norėtų jų rengėjai.
Ar tai reiškia, kad Alytaus (provincijos) gyventojai tapo panašūs į Vilniaus (centro)? Nepaisant to, atrodytų, kad „Tiesės. Pjūvio“ rengėjai visuomenės dėmesio ieškojo žymiai atkakliai, nei tai įprasta Lietuvos sostinėje.
Vietos laikraštyje, „Alytaus naujienose“, šalia kriminalinių kronikų ir pranešimų apie žemės ūkio pasiekimus, buvo pristatyti visi būsimi projektai. Alytus tikrai žinojo apie šį įvykį, tačiau nesusidomėjo.
Gal jį pristatantys rašiniai, brėžiniai ir nuotraukos žmonėms tepriminė kartų ankstesnių metų patyrimą? Rašau „gal“, nes, kaip pamenate, ankstesniais metais Alytuje manęs nebuvo. Be to, ką mačiau šiemet, pakako, kad sukirbėtų tas nemalonusis „gal“.
Beveik visos „Tiesės. Pjūvio“ akcijos vyko tarsi savaime. Sugužėdavo būrelis žmonių, dažniausiai jau žinančių, kas įvyks ir tuomet iš tikro įvykdavo. Menininkas, bandantis paaiškinti sau ir nesirūpinantis kitais. Tai nėra blogai, nei gerai – didžioji meno dalis egzistuoja būtent taip.
Ne veltui juk sakoma, kad geram meno kūriniui aiškintojai nereikalingi, nes jis ir pats yra pakankamai aiškus. Tačiau juk šį kartą mes kalbame ne apie meną su jo įgimtuoju gebėjimu byloti o apie meną ir visuomenę. Tam, kad tarp pasatarųjų užsimegztų dialgoas, vien kūrinio kokybės ar žiūrovo noro dažnai nepakanka.
Beje, ir kai kurios „Tiesės. Pjūvio“ akcijos parodė, kad ryšys tarp kūrinio ir žiūrovo priklauso ne tiek nuo kūrinio meninės kokybės, kiek nuo kitų jo savybių. Ir man, ir, manau, daugeliui žiūrovų viena įsimintiniausių „Tiesės. Pjūvio“ akcijų tapo Martyno Jankaus fontano dažymas raudonai.
Tiesa, tiek pat esu įsitikinęs, jog mane ši akcija sudomino šiek tiek dėl kitų priežasčių nei daugelį stebėtojų. Dangun švirkščiančios raudono vandens srovės gali sužavėti net ir atkakliausią kietakaktį. Sužavėjo ir mane. Tačiau itin vertingas šis kraujuojantis fontanas man pasirodė ir dėl tam tikrų asociacijų, kurių čia neverta minėti, nes nukryptume nuo mūsų pasirinktos temos.
Be visų šios akcijos konceptualiųjų verčių, raudonas fontanas visų pirma buvo įspūdingas. Šis įspūdingumas ir traukia akį, o tuomet ima kaltis ne kartą čia minėto dialogo daigeliai.
Pokalbį laikytume pavykusiu, jei žiūrovas pasiektų ir akcijos konceptualiąsias gelmes. O įspūdingumas nelemia kūrinio kokybės. Lygiai taip kokybiškas gali būti ir neįspūdingas kūrinys. Įspūdingas kūrinys tiesiog labiau skatina dialogą, tad tokiuose renginiuose kaip „Tiesė. Pjūvis“ jo kūrėjas gali tikėtis daugiau dėmesio.
Tuo tarpu neįspūdingam, tačiau kokybiškam kūriniui labiau reikia pristatymo, kvietimo, padedančio žiūrovui šokti nuo formos prie koncepcijos. Kaip tik toks buvo esčių Hille Ermell, Mari Relo ir lietuvio Adolfo Šaulio projektas „Instructiones de Cultura“. Po „neįspūdingos“ akcijos šie menininkai surengė tai, ką galima pavadinti paskaita, kurios klausiusiems Alytaus gyventojams kilo nemažai klausimų.
Tiesa, ši paskaita nebuvo vien funkcionalus akcijos aiškinimas. Ji skaityta ne tik lietuviškai, bet ir ispaniškai, be to, menininkų pateikta Alytaus reiškinių klasifikacija buvo tokia neįprasta, kad suglumino net ir ilgamečius alytiškius. Tačiau būtent ši paskaita buvo labiausiai edukaciška viso renginio metu.
Žiūrovams (visuomenei) pateikus logiką, neparemtą įprastomis „sveiko proto“ taisyklėmis, jie tampa žmonėmis, jau išgirdusiais, kad pasaulis nebūtinai yra sunarstytas taip, kaip jie manė nuo pat vaikystės. Vadinasi, šie žmonės bent šiek tiek bus paskatinti nesmerkti keistuolių, kuriais, ramybės dėlei, dažniausiai ir pripažįstami menininkai.
Dar svarbiau yra tai, kad šių žmonių sielose jau bus pasėta tolerancijos sėkla, ir galbūt jiems nebekils noras tempti giljotinon bent kiek kitokios pasaulėžiūros bendrapiliečius.
Centro ir provincijos reikalams šiame rašinyje skirsiu mažiau vietos, nes, kaip jau minėjau, ši problema yra geografinė. Ji, be abejo, turi įtakos ir menui, ir visuomenei. Gal dėl to „Tiesės. Pjūvio“ metu apie ją nemažai kalbėta.
Centro ir provincijos santykiai dažniausiai įsivaizduojami kaip netašyto ir naivaus kaimiečio bei dabitiško ir visko mačiusio miestiečio susidūrimas. Etinis atspalvis priklauso nuo to, kurie iš šių keturių būdvardžių jungiami į opozicinę porą.
Vokiečių fašistai, pavyzdžiui, naivų (tyrą) kaimietį priešino dabitiškam (degradavusiam) miestiečiui. Čia provincija simbolizuoja gėrį, o centras – blogį.
Tačiau šiais laikais, nepaisant nuolat kartojamo teiginio, kad Lietuvą visuomet gelbėjo jos kaimas, populiaresnė yra antroji pora. Tad nemaloniu skoniu jau pasižymi daiktavardis „provincija“.
Bet norint provincišku pavadinti kultūros reiškinį, nepakanka vien fakto, kad šis reiškinys skleidžiasi geografinėje provincijoje. Taip mąstyti nėra teisinga. Juk didūs menininkai neretai palieka centrą ir keliasi gyventi provincijon. Taip padarė, pavyzdžiui, visiems gerai žinomas tapytojas Šarūnas Sauka. Bet kažin ar tarp jūsų atsirastų bent vienas, kuris teigtų, kad dėl to smuko Šarūno Saukos paveikslų kokybė.
Meno kūrinio atsiradimui centro ir provincijos kovos nebūtinai turi įtakos. Tačiau šios kovos yra svarbios meno vadybininkams. Centrui nepatinka, kai provincija ima bruzdėti. Mat pastaroji gali tapti jos konkurente. Centras yra labiau linkęs provincijos šviesuoliams siūlyti vietą centre, nes tuomet juos lengviau įterpti į jau egzistuojančią sistemą.
Valdyti iš tolo sudėtingiau, tai nėra įmanoma valstybėse, panašiose į Sovietų Sąjungą. Lietuvoje centruotas gyvenimas ėmė irti dar „pertvarkos“ laikais. Bet centras ir provincija, bent meno pasaulyje kol kas kalbą tebemezga sunkiai.
Kartojasi įprastas žaidimas: vieni pučiasi kaip jaučiais norinčios tapti varlės, kiti, nepaisydami aristokratiškų manierų, šaiposi. Tačiau centrui provincijos reikalai rūpi labiau nei provincijai centro: centristai labiau džiūgauja regėdami priešininko negandas ir labiau nerimauja, išgirdę apie jo sėkmę.
Kaip tik dėl to modernistai sakytų, kad centras šioje kovoje simbolizuoja regresyviąsias jėgas, o provincija įkūnija progresą. Tačiau kito kelio nėra – centro ir provincijos svoris turi tapti panašus. Pliuralistinė (t.y. decentralizuota) visuomenė, išrandanti vis naujus būdus dalytis informacija, nepripažįsta hierarchijos ir vienvaldystės.
Viena bendra tiesa skyla į daugelį įvairiaformių tiesos skiedrų, kuriomis didžiulio visuomenės kūno ląstelės šildo savus židinius. Atsirado rimto meno provincijoje? Dėl to neverta nei džiaugtis, nei ašaroti, nes toks judėjimas yra neišvengiamas Lietuvoje skleidžiantis tai politinei sistemai, kuria taip didžiuojasi daugelis garbingų vyrų. Norint užkirsti kelią tokiam judėjimui, tektų kardinaliai keisti šalies santvarką. O juk, sutikite, to trokšta tik keli niekingi, praeities sapnais mintantys mūsų tėvynainiai.
Tuo, gerbiamieji skaitytojai, ir norėčiau baigti visuomenės ir meno santykių apmąstymus. Manau, savo rašinyje, iš pradžių pabandęs nustatyti, kaip menas prabyla į visuomenę, o vėliau mėginęs atskleisti, kaip visuomenės santvarka veikia meno reikalus, bent jau užsiminiau apie svarbiausias panašaus tyrinėjimo kryptis.
Galbūt kai kurie jūsų galėtų man priekaištauti dėl rašinyje vyravusio metodologinio chaoso, mėgėjiško stiliaus ir nepakankamai gilaus minėtų reiškinių pjūvio. Tačiau prisiminkite tai, ką rašiau pradžioje: „svarbus ne tiek pats kūrinys, kiek idėjos, kurias jis provokuoja“.
Tad nekritikuokite nei manęs, nei mano rašinio – dėl mūsų jums tikrai neverta gaišti brangaus laiko. Verčiau, plūduriuodami kasdienybės miglose, pamąstytkite apie problemas, kurias šį kartą drįsau jums pasiūlyti.
Jūsų – Jonas Valatkevičius.
>>
Skelbta: Šiaurės Atėnai, 1996 m. lapkričio 30 d., Nr. 46 (340).
