Dabar jau neprisimenu, koks Antrojo pasaulinio karo laikų filmas mane užkabino taip, kad vėliau tokius filmus ėmiau kas vakarą sukti namuose. Visai gali būti, jog juo tapo 1951-ųjų “Asfalto džiunglės”, po kurių į Interneto paieškos sistemą įvedžiau du žodžius: “John Huston”. Antrasis pamatytas šio Holivudo laukinio filmas ir buvo “Afrikos karalienė”.
Įsivaizduokite, kad jūs parsinešate namo vaizdo juostą, kurioje – senas, prieš penkiasdešimtį metų sukurtas kino filmas. Nuspaudžiate nuotolinio pultelio mygtuką ir išvystate tipišką koloniją Afrikoje. Jūs iš karto patenkate į improvizuotą bažnytėlę, kurioje stambokas misionierius laiko mišias dideliam juodaodžių būriui.
Kol kamera sukasi aplink misionierių, krikščioniška giesmė aiškiai girdima. Tačiau nuo jo nutolus ir įsibrovus į afrikiečių būrį, tvarkinga europietiška giesmė nyksta ir ją užgožia mūsų ausiai svetimas niūniavimas.
Ne, ne taip europietis įsivaizduoja melodiją! Mus stebina tiesmukas pasityčiojimas iš krikščioniškos tradicijos – akivaizdu, kad vietiniai gyventojai misionieriaus apeigas suvokia kaip muzikinį spektaklį, kuriame jie nuoširdžiai dalyvauja įliedami savo muziką.
Spektaklį nutraukia lauke išdygęs paštininkas. Jis misionieriui ir jo seseriai praneša liūdną žinią – prasidėjo karas ir net šiame pasaulio užkampyje gali pasirodyti vokiečių kareiviai.
Įsižiūrėję į misionieriaus seserį, mes atpažįstame Holivudo legendą Katherine Hepburn. Mes taip pat žinome, kad čia vaidina ir kita legenda – Humphrey Bogartas. Tačiau misionierius yra per storas, o paštininkas – pernelyg nuskuręs.
Tačiau abejojame be reikalo. Praeina dar dvidešimt minučių ir mes įsitikiname, kad taurelės nevengiantis apšepėlis paštininkas ir yra Humphrey Bogartas.
Kai vokiečiai pasirodo ir sunaikina kaimelį, o misionierius išprotėjęs miršta, jo sesuo sėda į paštininko motorinį laivą ir sprunka kartu su juo. Šis laivas vadinasi “Afrikos karalienė”, o mes suprantame, kad dviem personažams juo teks ilgai plaukti. Tad neverta tikėtis, kad pasirodys Bogarto povyzai tinkamas raudonskruostis kaubojus.
Hustonas kirto iš peties taip nustekendamas žymų anų laikų Holivudo gražuolį. Jis leido Bogarto paštininkui praleisti su kietą krikščionę vaidinančia Hepburn keletą dienų ir pajusti vienas kitam šiltų jausmų.
Štai tuomet Hepburn įgavo žmogiškų bruožų, o Bogartas pagaliau nusiskuto ir pavirto gražuoliu, kurį, garantuoju, įsimylėjo ne viena šio filmo žiūrovė. Įspūdingas kontrastas!
“Afrikos karalienė” kadaise buvo labai garsus filmas. Tačiau prisimenant jį sukūrusį Johną Hustoną dažniau vardijami kiti kūriniai. Tie, kuriems nerūpi režisierius, tačiau svarbūs filme vaidinantys aktoriai, bent yra girdėję pavadinimą “Pricių šeimos garbė”. O mėgstantys pasidomėti kino istorija, visuomet minės “Maltos sakalą”.
“Pricių šeimos garbę” Johnas Hustonas pastatė savo karjeros pabaigoje – 1985. Šį filmą dauguma jūsų greičiau žinote, kaip vieną iš Jacko Nickolsono filmografijos taškų. O legendinis “Maltos sakalas”, nuo kurios dauguma kino žinovų pradeda film noir istoriją, buvo pirmasis Hustono režisuotas filmas (1941). “Afrikos karalienė” įsiterpė kažkur tarp jų (1951).
Pokario Holivudą žiūrėti nėra taip paprasta. Reikia laiko, kad priprastum prie šiandien jau pamirštų filmo konstravimo principų.
Pavyzdžiui, “Afrikos karalienė” yra pramoginis kinas, turėjęs garantuoti žiūrovams malonų laisvalaikį, o ne kelti jiems rimtus apmąstymus. Tačiau mums, įpratusiems prie šiandieninio Holivudo plokštumų, anų laikų nuotykiniai filmai atrodo labai jau rimti.
Juose labai mažai įspūdingų efektų, o filmo veiksmas vyniojasi lėtai. Aktoriams tenka kapanotis vieniems, nes jie puikiai žino, kad vėliau joks kompiuterinių efektų žinovas nepalengvins jų darbo.
Taigi, “Afrikos karalienė” – tai laivas, kuriuos herojai plaukia Afrikos upe Pirmo pasaulinio karo metais. Plaukdami upe jie įsimyli. Ir dar – moteris įkalbina vyrą beprotiškam žygiui – ne tik plaukti į neperplaukiamą pusę (slenksčiai, kriokliai ir t.t.), bet ir pagaminti iš laivelio “torpedą” bei nuskandinti didžiulį vokiečių laivą.
Iš pirmo žvilgsnio šis filmas primena neseniai sukurtą kelionių komediją “Šešios dienos, septynios naktys”, kur egzotiškuose peizažuose klaidžioja jau šiandienos Holivudo gražuoliai Harrisonas Fordas ir Anne Hetche.
Schema lyg ir ta pati – du žmonės, besikapanodami laukiniame krašte, patiria daugybę nuotykių ir, galų gale, vienas kitą įsimylėję, išsigelbėja. Aukščiausios prabos žvaigždės, taip pat praktiškai visą filmą vežančios dviese, užtikrina gerą žiūrimumą.
Tačiau jei šiandien Fordo ir Hetche vaidinamus personažus keistis skatina visų pirma išoriniai, nuo jų nepriklausantys įvykiai, tai “Afrikos karalienėje” stebime vidines personažų dramas.
Tam tarnauja tiek scenarijus, tiek puikiai parašyti dialogai. Aktorių žodžiams mūsų laikais tiek dėmesio skiria tik rimtieji režisieriai. Pramoginio kino kūrėjai jau seniai įprato vadovautis nuostata, kad vienas sprogęs automobilis ar lėktuvas žiūrovams patiks žymiai labiau nei protingos šnekos.
“Afrikos karalienės” epochoje Johnui Hustonui padėti galėjo nebent pusiau dokumentiniai Afrikos gyvūnų vaizdai ir per upės slenksčius beviltiškai šokinėjanti valtis. Juokingiausia tai, kad tie valties vartaliojimaisi atrodo žymiai stipriau nei galingi mūsų dienų kino triukai – juk Hustonas filmavo tikrą laivą, šokinėjantį per tikrus slenksčius! Todėl ir laivo tykantys pavojai labiau kvapą gniaužia nei kompiuterinė banga šiandieniniame trileryje.
Hustonui teko nemažai pasistengti, kad prasčiokiškas laivo šeimininkas ir griežtoji pastoriaus sesuo pajustų vienas kitam simpatiją. Viskas čia vyksta pamažu, pasimėgaujant smulkiausiais nuotaikos pokyčiais.
Keleivius suartina bendras tikslas. Tas tikslas šiandienai irgi gan keistas – meilė tėvynei ir troškimas už ją kovoti, kuris visų pirma dega moters širdyje. Vyras eina paskui moterį – o jei ji rengiasi kariauti už tėvynę, tai ir jis tursena paskui.
Prasisuka didesnė filmo dalis, kol moteris paleidžia iki tol kietai surištus plaukus (tiksliau, juos paleidžia audra), o vyras – nusiskuta barzdą ir sužiba legendinės popžvaigždės spindesiu.
Per tą laiką mums parodoma ir keletas labai natūralistinių scenų, kurias koks nors Harrisonas Fordas būtinai būtų išbraukęs iš filmo scenarijaus. Pavyzdžiui, iš vandens lipa visas visutėlis dėlėmis apkibęs Humphrey Bogardas.
“Afrikos karalienė” puikiai parodo, kaip pramoginis Holivudas pasikeitė per 50 metų. Kartu su “Afrikos karaliene” mes galime palyginti ir kriterijus, kurių laikantis kadaise ir šiandien yra suteikiami “Oskarų” apdovanojimai. Tereikia vieną vakarą pažiūrėti Johno Hustono filmą, o kitą – “Septynias dienas, šešias naktis“ (beje, ar kas nors prisimena šio filmo režisieriaus pavardę?).
>>
Skelbta: omni.lt, 2002
Nuotrauka iš pexeals.com
