“Kelionės” pagrindas – pranešimas, skaitytas traukinyje tarp Lisabonos ir vandenyno.
Šį tekstą pradėjau rašyti surinkęs pluoštą fotografijų, kurias lietuvių dailininkai ir dailės kritikai parsivežė iš kelionių. Prašydamas nuotraukų, pateikiau tik keletą reikalavimų.
Nuotrauka, turėjo būti nutografuota man ją duodančiojo asmens kelionės metu, ji turėjo būti tik viena ir ją privalėjo išrinkti pats dailininkas ar dailės kritikas. Buvo smagu mąstyti apie kelionę ir žaisti, dėliojant fotografijas. Nuotraukos tebuvo vienu mano apmąstymų elementu, papildančiu tekstą, tačiau nesuteikiančiu jam nei daugiau reikšmės, nei didesnio objektyvumo. Galų gale, juk negali tikėtis būti objektyviu, kaip kalbi apie keletą pastarųjų dešimtmečių.
Tad nors jūs apie sovietinius laikus norite žinoti tik tiesą, tačiau atsitiktinių nuotraukų kolekcija išlaisvino mane iš būtinybės ieškoti tiesos. Istorija yra būtent tokia – atvaizdas, sudėliotas iš įvairiausių detalių. Detalės ir yra svarbiausios, juk nuo jų kiekio priklausio atvaizdo prasmė – kiekviena nauja detalė gali jį radikaliai pakeisti. O jei aš to nenoriu? Tuomet naują detalę galiu išmesti pro langą.
Neketinu čia rasti objektyvios tiesos ir pateikti galutinių apibrėžimų, kaip tik dėl to taip dažnai grįžtu prie atsiminimų. Aš netiriu, neieškau atspirties knygose, aš tiesiog mėginu prisiminti ir bakstelėti pirštu į keletą pokyčių.
“Kelionė” turi daug reikšmių, tačiau čia man svarbiausia buvo pati pirmoji, tiesioginė. Žodyne “kelionė” visų pirma apibrėžiama kaip “judėjimas iš vienos vietos į kitą”. Tad šiame tekste būtina “kelionės” prasmės konotacija yra fizinis judėjimas. “Kelionė” nėra metafora kaip, pavyzdžiui, Stanley Kubric filme “Space Odissey: 2001”.
Imtis šio teksto mane paskatino mintis apie tai, kad kelionės apmąstymai yra puikus būdas suprasti šio dešimtmečio socialinius pokyčius posovietinėse šalyse. Pamenu, praeito dešimtmečio pabaigoje, kai Lietuva jau skverbėsi iš Sovietų Sąjungos, kelionių laisvė man buvo vienu iš svarbiausių politinės nepriklausomybės apibrėžimo punktų.
Nieko naujo nepasakysiu priminęs, kad Sovietų Sąjungoje kelionės buvo itin apirbotos. Turint omenyje kelionių reikšmę Vakarų civilizacijos istorijoje, galima spėti, kad šie apribojimai turėjo nemenkos įtakos Sovietų Sąjungos gyventojų mentalitetui.
1989-aisiais mokiausi paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje. Būtent tais metais pirmą kartą išvykau už Sovietų Sąjungos ribų. Patekau tarp moksleivių, parinktų apsikeitimo programai tarp mano ir tokios pat mokyklos Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tuomet kelionė į JAV paaugliui reiškė žymiai daugiau nei svajonės išsipildymą. Tokia kelionė buvo reiškiniu, jokiais būdais netelpančiu į mano mąstymo sistemą. O ir vėliau, kelionės patyrimas buvo pernelyg sukrečiantis, kad būčiau galėjęs apmąstyti jos išprovokuotus mano pasaulėžiūros kitimus. Keliavome į kitą plaetą. Šiandien geriausiai keistą situaciją apibūdintų tai, kad populiariausia dovana bičiuliams, kurią mes gabenome iš JAV, buvo kramtomoji guma.
Atrodo, 1997-aisiais važiavau traukiniu į Lenkiją. Keliavau senuoju geležinkeliu, kuris, prieš patekdamas į Europą, kerta Baltarusiją. Ten keičiami traukinio ratai – geležinkelio plotis Sovietų Sąjungoje ir kitoje Europos dalyje buvo skirtingi. Vienoje Baltarusijos stotyje pamačiau moterėlę, nešiną pieno buteliu – tokiu pat, kokiuose pieną pirkdavome Sovietiniais laikais. Pamatęs tą butelį bene pirmą kartą suvokiau kaip lengvai ir greitai mes pamirštame, ypač kai pokyčiai pozityvūs.
Normaliam Sovietų Sąjungos piliečiui, tokiam, kuris nepasižymėjo ypatinga visuomenine padėtimi ir neturėjo giminių užsienyje, pasaulio žemėlapis buvo išmargintas baltų dėmių. Jis negalėjo pasiekti daugybės vietų. Sovietų Sąjungos pilietis nė neįsivaizdavo kas dedasi tuose baltuose žemėlapio taškuose. Jis netgi neturėjo galimybės bent teoriškai juos pažinti, jei kartais kiltų tokio pažininimo noras. Informacijos šaltinių buvo nedaug, be to, visi pasiekiami šaltiniai greičiau klaidino, nei bylojo tiesą.
Buvo galima ieškoti istorinių žinių knygose, skaityti ideologizuotus tekstus laikraščiuose, pasikalbėti su žmogumi, kuris baltuosiuose taškuose lankėsi prieš Antrąjį pasaulinį karą. Buvo galima klausytis BBC, “Amerikos balso” ar Vatikano radijo, pateikusių priešingos ideologijos variantą. Jei labai pasisekdavo, galėdavai netgi sutikti ką nors, keliavusį po pasaulį jau po karo.
Tačiau visa tai negalėdavo duoti teisingo vaizdo. Informacija būdavo pasenusi arba paveikta specifinio sovietinio žmogaus žvilgsnio. Jei pasakotojas buvo atvykęs iš baltosios teritorijos, jo kalba tiek skirdavosi nuo sovietinio piliečio vartojamos, kad normalus pokalbis nebuvo įmanomas. Aš vis dar pamenu nepilnavertiškumo kompleksą, kankinusį Sovietų Sąjungos piliečius radikaliųjų politinių pokyčių metais. Šį kompleksą įvardyčiau taip: vakarietis visuomet turtingas, vakarietis pažįsta pasaulį geriau nei aš, vakarietis visuomet teisus.
Tai – stereotipas ir aš esu tikras, kad dauguma posovietinių šalių gyventojų man prieštarautų. Natūralu – nepilnavertiškumo kompleksas nėra maloni būsena. Ypač, kai šis kompleksas funkcionuoja pasąmonės lygmenyje ir dėl to nėra apmąstomas. Karts nuo karto, net ir šiandien, aš save pagaunu bemąstąs šiomis kategorijomis.
Sovietiniais laikais kelionės buvo itin apribotos, tačiau neuždraustos. Buvo įmanoma netgi aplankyti savo gimines, gyvenančias baltuosiuose taškuose. Aišku, tokių kelionių buvo labai mažai. Pavyzdžiui, aš, per penkiolika metų, praleistų Sovietų Sąjungoje iki prasidedant nepriklausomybės judėjimui, nesutikau nė vieno žmogaus, nukakusio iki Vakarų.
Didesnės socialinės reikšmės turėjo kitokios kelionės. Buvo galima vykti su turistų grupėmis į komunistinio bloko šalis arba pakankamai laisvai važinėtis po Sovietų Sąjungą. Atrodo, kad antrasis kelionių tipas buvo reikšmingesnis. Pavyzdžiui, mano tėvai daugiau pasakojo apie keliones į Gruziją nei į VDR ar Lenkiją. Kelionės į atkampias Sovietų Sąjungos vietas buvo gerokai egzotiškesnės. Tačiau skirtinga visuomenės santvarka turi didesnės įtakos mąstymui nei egzotiška gamta, jei ją regime puikiai pažįstamos politinės sistemos kontekste. O sovietiniams piliečiams kitokią socialinę ir politinę santvarką simbolizavo tik Vakarai.
Kiek anksčiau teigiau, kad Sovietų Sąjungoje žmogus turėjo priklausyti ypatingai socialinei grupei, kad galėtų daugiau keliauti. Be politikų, menininkai ko gero buvo antra svarbi grupė, keliavusi žymiai daugiau nei jų bendrapiliečiai. Nėra taip sunku nuspėti kodėl menininkai buvo tokie svarbiūs totalitarinės visuomenės nariai. Jei paimtume į rankas bet kokią knygą apie Sovietų Sąjungą, arba, dar geriau, apie totalitarinę valstybę, rastume daugybę meno svarbos priežasčių. Jos – politinės. Menu naudojosi propaganda, vienas iš bet kokios totalitarinės valstybės pamato akmenų.
Šiandien posovietinės šalies menininkui yra itin svarbu įrodyti savo dalyvavimą disidentinėje meno veikloje sovietinio režimo laikais. Tai – vienas esminių šiandieninio menininko įvaizdžio elementų. Tiesa, kaip nebūtų keista, mūsuose tokiais atvejais yra labiau įprasta kalbėti ne apie politinį oponavimą valdžiai, kiek apie patirtas skriaudas. Tam nurodomi įvairiausi sunkumai, tuomet slėgę menininką. Kaip tik dėl to visuomet nustembu girdėdamas pasakojimus apie lietuvių menininkų keliones sovietiniais laikais. Keliaudavo netgi tie, kurie savo darbais sistemos atvirai negarbino. Palyginus su bendru kelionių skaičiumi, menininkai keliaudavo dažnai ir neretai lankydavo šalis, visiškai nepasiekiamas kitiems visuomenės nariams.
Dažniausiai tai buvo grupinės kelionės, rengtos tokių organizacijų, kaip Dailininkų sąjunga. Neretai vietiniai Dailininkų sąjungos skyriai tik siūlydavo regiono kandidatus, kurie keliaudavo su kitų regionų atstovais. Su jais būtinai keliaudavo ir keletas KGB agentų, o ir patys menininkai po kelionių būdavo skatinami tapti informatoriais.
Grupinis šių kelionių pobūdis ir KGB atstovų dalyvavimas itin svarbūs. Kelionėms trūko intymumo, visuomeninis dėmuo jose buvo labai ryškus. Be abejo, visuomeniškumas skatintas apskritai, jis – esminė totalitarinės valstybės vertybė. Kaip tik dėl to viešoji erdvė buvo visiškai diskredituota.
Nuolatinis privatumo vertės augimas žymi visą posovietinės eros pokyčių laikotarpį. Tokiose šalyse kaip Lietuva, kraštutinį privatumo variantą simbolizuoja automobiliai tamsintais stiklais. Tai – radikalus privatumo patvirtinimas, tačiau tuo pat metu – iškreiptas, nes jis yra akivaizdžiai nusikaltėliškas. Būtent nusikaltėliai pirmieji ėmė tamsinti savo mašinų stiklus, o juos greitai ėmė mėgdžioti ir politikai, ir eiliniai lietuviai. Nusikaltėlis slepia savo privatų gyvenimą, nes jame gausu įstatymo pažeidimų. Tai primena ir sovietinius laikus, kai žmonės taip pat slėpė privatų gyvenimą, bijodamas, kad jis gali būti interpretuotas kaip politinis nusikaltimas.
Meno pasaulio atstovai šiandien nelabai nori prisiminti šių kelionių į užsienį sovietiniais laikais. Labiau vertinamos pastarųjų 10-13 metų kelionės. Spėju, kad taip yra dėl vienos priežasties – dabar keliaujama beveik tik privačiai.
Važiuoji vienas ar su keletu draugų, tau nebereikia Dailininkų sąjungos leidimo. Tiesa, galbūt jų nenorima prisiminti ir dėl to, kad šios kelionės rodo bendradarbiavimą su sistema. Manau, grupinės kelionės sovietiniais laikais būdavo panašios į jau minėtą mano pirmąją kelionė į JAV.
Atvykę į Vašingtoną, iškart gavome nemažai instrukcijų. Mums buvo pasakyta visur vaikščioti kartu, neatsiskirti nuo grupės. Trumpai tariant, lydėję asmenys itin stengėsi mus įtikinti, kad už kiekvieno kampo mūsų laukia mirtini pavojai. O kadangi mes jautėmės tarsi būrys kolumbų, išlipusių į visiškai nepažįstamą žemę, tai šie įspėjimai atrodė pakankamai realūs. Dabar keliajama kitaip – naujas patyrimas įgijamas be tarpininko ir be baimės būti už tai nubaustam.
Neteigiu, jog šiandien keliaujame be baimės. Tačiau tai kitokia baimė nei mes patyrėme tą kartą Amerikoje. Šiandien keliautojus neramina tas abstraktus baimės jausmas, kurio išmokome anais laikais. Tai baimė suklysti, kai viskas ką regi tau yra nepažįstama. Tačiau ši baimė greičiau yra maloni, nes skatina egzaltaciją.
Manyčiau, kad kaip tik dėl šių priežasčių, dauguma mano surinktų nuotraukų buvo pakankamai naujos. Negavau nė vienos sovietinių laikų fotografijos. Beveik visos nuotraukos buvo spalvotos, nufotografuotos automatine kamera, aparatu, kurio sovietiniais laikais mes nežinojome. Tais laikais mėgėjiškos spalvotosios fotografijos praktiškai nebuvo, sovietinės epochos prisiminimai beveik visuomet yra juodai balti. Skaidrės taip pat buvo mėgiamos, tačiau tai jau buvo ypatingas fotografavimo būdas, nes skaidrių juostos buvo gana brangios, be to, jas parodyti galėdavau tik ypatingomis progomis.
Aš vėl prisiminsiu savo pirmąją kelionę į Ameriką. Žmonės, pas kuriuos gyvenau, paskolino man automatinį. Man buvo pažadėti pagaminti tiek nuotraukų, kiek aš jų nufotografuosiu. Aš pasinaudojau šiuo pasiūlymu ir namo parsivežiau didžiulę krūvą mažiausio formato nuotraukų – buvo puiku fiksuoti relybę tokiu paprastu būdu.
Na o mano nuotraukų kolekcijoje ryškios jau minėtos savybės: šiek tiek sutrikimo ir itin stiprus egzaltacijos jausmas. Fotografijos itin optimistiškos ir nuoširdžios – šias savybes pabrėžia jų mėgėjiškumas. Kaip ir visose mėgėjiškose nuotraukose, jose nėra nieko ypatinga. Net jei ir tikėtumeisi, kad žmonės, profesionaliai stebintys vizualią aplinką, galėtų tokiu atveju nuotraukas parinkti žymiai konceptualiau. Tik keliose fotografijose buvo galima įžvelgti tam tikrą apmąstymo lygį ar bent jau pastangas parinkti vykusią nuotrauką. Tiesa, jose trūko elemento, būtino beveik visoms mėgėjiškoms kelionių nuotraukoms – čia nebuvo žinomų architektūros monumentų. Atrodo, kad nuotraukos, kurias gavau iš Lietuvos meno pasaulio atstovų žymėjo ne tai, ką jie keliaudami matė, bet pačią kelionę.
Dauguma noutraukų buvo padarytos Vakaruose. 3 Didžiojoje Britanijoje, 3 Prancūzijoje, 3 Italijoje, 3 Olandijoje, 3 Lietuvoje, 2 Švedijoje, 2 JAV, 2 Čekijoje, 2 Vengrijoje, 1 Lenkijoje, 1 Vokietijoje, 1 Islandijoje. Taigi surinkau 18 nuotraukų iš Vakarų ir 8 iš Rytų. Tai, kad gavau nuotraukų su Rytų Europos ar net Lietuvos vaizdais rodo, jog pirmaisiais nepriklausomybės metais keliones į Vakarus gaubęs entuziazmas po truputį vėsta.
Prašydamas tik vienos fotografijos, aš norėjau ne tik išprovokuoti kelionės apmąstymus. Paprasta – kai reikia išrinkti tik vieną tave reprezentuojantį atvaizdą, visuomet išrenki tą, kuris, tavo manymu, šią užduotį geriausiai atlieka. Įdomu pastebėti, kad dauguma fotografijų buvo pagamintos profesinių kelionių metu. Tai supratau, nes su kiekviena nuotrauka gaudavo ir ją lydinčią istoriją.
Lietuvos meno pasaulis toks mažytis ir kelionės taip vertinamos, kad po kiekvienos kelionės visuomet daliniesi įspūdžiais su savo bendražygiais. Būtent taip yra formuojamas diskursas apie keliavimą, apie įvairiausias šalis, taip kontstruojami geografiniai prioritetai, taip mokomasi kalbėti apie Vakarų meną ir lyginti pastarąjį su mūsiškiu. Kaip ten bebūtų, Vakarų meno evoliucija iki pat šios dienos daugeliui Lietuvos menininkų ir meno kritikų tebėra etalonu. Dėl meno pasaulio menkumo, jo nariai paprastai žino visas savo kolegų keliones.
Tačiau nuotraukos, daugeliu atvejų žymėdamos įvairiausio pobūdžio profesines keliones, taip pat rodo, kad kol kas keliaujama nepakankamai laisvai. Dar negalime rinktis, keliaujame ne ten, kur galbūt iš tikro norėtume, bet ten, kur veda profesiniai keliai. O tai reiškia, kad keliaujama, kai kelionė finansuojama įvairių institucijų, o ne keliaujančiojo.
Tačiau galbūt šios fotografijos žymi ir šių menininkų bei meno kritikų profesinius pasiekimus ar bent rodo, kad šiems žmonėms karjera yra itin svarbi. Menininko ar meno kritiko darbas mūsuose yra iš tikro sėkmingas, kai jie pripažįstami Vakaruose. Pripažinimas Vakaruose, kur puikiai veikia meno rinka, tebelieka svarbiausiu profesinių pasiekimų kriterijumi.
Keliavimas visų pirma yra regėjimas. Natūralu, kad keliaudami žmonės fotografuoja. Bet tarp Lietuvos meno pasaulio atstovų buvo ir tokių, kurie teigė kelionėse niekuomet nefotografuojantys ir nuotraukų neturintys. Tai siečiau su dar vienu posovietinių kelionių aspektu.
Lietuvoje nėra rimtų pasaulinės dailės kolekcijų. Sovietiniais laikais keletas menininkų ir dailės kritikų kartų dailės istorijos mokėsi iš reprodukcijų. Taip buvo sukurtas originalo kultas. Galimybė pamatyti originalus buvo itin vertinama. Man tai primena anglų kalbos pamokas to meto mokyklose. Žinota kalba, išmokta iš knygų, nes ir patys mokytojai niekuomet nebuvo lankęsi anglakalbėse šalyse ar bendravę su žmogumi, kuriam ši kalba buvo gimtoji.
Originalo troškimas yra sietinas su tiesioginio, be tarpininkų įgyto patyrimo paieškomis. Tikrumas, nuoširdumas sovietiniais laikais buvo vienos iš pozityviausių neoficialiųjų vertybių. Tai buvo prieštara oficialiai socialinei realybei, kupinai ideogloginio dirbtinumo ir simuliacijos. Nenoras fotografuoti kelionių metu gali būti šio tiesioginio patyrimo paieškų aidu. Tai reiškia, kad nauja gali patirti tik pats dalyvaudamas, regėdamas savo akimis. Nėra prasmės fotografuoti, nes nuotraukos vis tiek neduoda tos pačios kokybės patyrimo. Jos negyvos, antrinės kaip ir meno kūrinių reprodukcijos.
Tačiau nefotografuojančių kelionėse dabar yra labai nedaug. Ar tai reiškia, kad keliaujant susidomėjimas nėra ribojamas tik profesiniais interesais? Ar meno pasaulio atstovai keliauja taip kaip ir visi kiti šiandieninės Lietuvos piliečiai? Nežinau. Kelionė Portugalijon, kur ir buvo perskaitytas šis tekstas, sukėlė nemažai abejonių. Bet jas pasiliksiu kitam kartui, tuo pat metu įsipareigodamas jums tęsti kelionių apmąstymus.
>>
Skelbtas: Šiaurės Atėnai, 1999 sausio 9, Nr. 1 (442)
