Vietoje įžangos: Padavimas apie neatpažintą objektą
Iš pirmo žvilgsnio Rožanskaitės kūrinius pasiekti yra labai lengva. Didžioji jų dalis turi aiškių ženklų, tūlam stebėtojui leidžiančių smagiai pritaikyti patogią klasifikacijos sistemą. Jei kalba užeina apie tapybą – kalbame apie ligonines ir ligonius. Paprastai nutylime visus kitus Rožanskaitės paveikslus, kuriuose šia, “firmine”, menininkės tema nė nekvepia.
Jei kalba užeina apie asambliažus – dažniausiai lyginame juos su kitų šio žanro kūrėjų sovietinėje lietuvių dailėje darbais. Instaliacijos? Čia irgi viskas aišku – akis badyte bado ekologinė tema. Giliau kabinantys Rožanskaitės kūryboje dar įžvelgs feministinių teorijų atšvaitų. O pastarųjų metų darbuose gana aiškūs ir socialinės (arba tiesiog politinės) kritikos motyvai. Štai ir visas temų “arsenalas”, kurį beveik visada užgriebia apie Rožanskaitės meną rašantys ir kalbantys.
Visa kita nutylima arba tiesiog nepastebima. Pavyzdžiui, dažniausiai nutylima antisovietinės rezistencijos tema, nes ši tema kažkodėl šiandien yra nemadinga. Tą patį galima pasakyti ir apie religinių idėjų spindulius – atrodo, lyg sovietiniais laikais, mūsuose teisę egzistuoti turi tik oficialioji religinė dailė, aklai kartojanti per amžių amžius susiformavusius kanonus. Religiniai oficiozai Rožanskaitės pastangų nepripažįsta, o visiems kitiems šios pastangos netelpa į postmodernistinės kultūros rėmus – ir čia dailininkė kalba labai rimtai, be lašelio būtinos ironijos. Dažniausiai ignoruojama ir Rožanskaitės kūryboje velnioniškai galinga mirties linija. Įtariu, ignoruojama, nes nepatogi – Rožanskaitė mirtį liečia plikomis rankomis.
Todėl sau šį kartą kėliau tokią misiją – atvirai ir sąžiningai kabinti kuo daugiau Rožanskaitės kūrybos gijų. Net jei vieną ar kitą traukti paviršiun būtų nepatogu – nei man, nei tokia gija per veidą gavusiam Rožanskaitės kūrinių žiūrovui, nei galbūt pačiai menininkei.
Todėl žvelgti į Rožanskaitės kūrybą pradėjau nuo vieno keisto kūrinio, saugomo Tretjakovo galerijoje, Maskvoje. Kone du trečdalius didelės, beveik kvadratinės drobės ploto užima mėlynas fonas, kruopščiai ištapyti patalai ir juose gulintis neatpažintas objektas. Gelsvas, o gal rusvas, kiaušinio formos pavidalas ir keletas raudonų rėžių ant jo išblyškusio kūno. Pamėginkit patys tokį kūrinį atrakinti. Sunku – ypač jei pripažinsi, kad psichoanalitinis požiūris šiuo atveju tebūtų paviršutiniškas stereotipas.
Tikiu, kad nukeliavus ilgą ir duobėtą Rožanskaitės kūrinių retrospektyvos kelią ir šiam neatpažintam objektui bus galima rasti bent simbolinį vardą.
Padavimas apie kelionę pirmyn, atgal ir t.t.
Buvo laiminga vieta. Ten gyveno žmonės, kurie kartais mylėjo, kartais pykosi, o kartais tiesiog medituodavo stebėdami ramų vasaros saulėlydį arba pirmųjų šalnų surakintus juodus sodo medžius. Tačiau kartą užslinko juodas debesis ir tos šalies žmonės jau nebegalėjo gyventi taip, kaip gyveno ligi tol.
Juos vijo iš namų, šaudė, versdavo garbinti svetimus dievus arba išveždavo toli, ton pusėn, kur rytais pasirodydavo saulė. Taip tos šalies žmonės suprato žodžio “kelionė” reikšmę; žodžio, kurio dauguma jų net nebuvo girdėję. Mat dauguma jų buvo sėslūs ir taikūs žmonės, manę, kad visur gerai, bet namie geriausia.
Galbūt šiame padavime ir ne viskas tiesa. Klasikinių skulptūrų fragmentai, įsikūrę garsiame Rožanskaitės asambliaže byloja, kad keliavo ne tik mažaraščiai žemdirbiai. Keliavo ir tie, kurie suvokė, jog klasikinių skulptūrų modeliai simbolizuoja ne tik meno istoriją, bet ir šviesiąją Vakarų civilizacijos pusę.
Kad ir kaip būtų, tačiau komunistinio teroro, tremties ir Sibiro temos Rožanskaitės kūryboje yra esminės. Paieškoję, rastume visą krūvą kūrinių, kurie šiose temose sėdi visu kūnu. Tačiau svarbūs ne tik jie. Svarbu, kad šių temų gysla kerta praktiškai visą Rožanskaitės kūrybą. Gal dėl to šią menininkę taip sunkiai virškino kultūrinė aplinka – tiek sovietiniais laikais, tiek dabar. Atidžiai įsiklausę, visada pajusime iš jos kūrinių dvelkiantį nežmonišką šaltį, kurio vien Lietuvos žemė išauginti negalėjo. Visada įžvelgsime universalią, kartais net globalią perspektyvą, kokią siauras lietuviškas akiratis labai retai sugeba įžiebti.
Padavimas apie visa tai, kas draudžiama
Kartą, seniai seniai, labai seniai, stojo siaubingi laikai. Daugel žmonių tais laikais iškeliavo Anapus, o tie, kas liko Šiapus, buvo dar nelaimingesni. Jei tiki pomirtiniu gyvenimu ar reinkarnacija, mirtis nėra baisi. Tuomet gali rinktis.
Tie, kas liko gyvi, pasirinkimo neturėjo. Jie privalėjo gyventi ligi pat pabaigos – buvo vaikai, kuriuos reikėjo užauginti, buvo seniai, kuriuos reikėjo nukaršinti.
Jų artimųjų kūnus atveždavo naktimis ir pamesdavo miestų aikštėse. Paskui pasislėpdavo kur nors netoliese, už medžio ar tvoros, sename tvarte ar netgi tupykloje. Ir laukdavo. Laukdavo, kas ateis mirusio aplankyti. Geriau būdavo neiti – visi tai žinojo. Tačiau vis tiek ėjo.
Kai žvelgi į šį Rožanskaitės kūrinį, galvoji, kad tokio atvaizdo kūrimas sovietiniais laikais buvo savanoriškos vaikštynės britvos ašmenimis. Kam to reikėjo? Juk puikiai žinojo, kad jo negalės niekur parodyti. Jei Stalino laikų trėmimai buvo bent iš dalies reabilituoti, tai už ginkluotą pasipriešinimą sovietų valdžiai negalėjo būti atleista. Nei jo dalyviams, nei tiems, kurie prisiminimą apie tą pasipriešinimą drįso saugoti.
Galbūt toks veiksmas buvo tiesiog būtinas, kad išsaugotum blaivią galvą sovietinės savicenzūros beprotybėje? Kad būtum tikras, kas yra Tiesa? Lai būna į šį klausimą neatsakyta. Tačiau įvairiaprasmis vaikštinėjimas britvos ašmenimis atrodo įgimtas Rožanskaitės kūryboje.
Padavimas apie Mariją Magdalietę ir jos nežinomus kelius
Tolimoje šalyje, prieš daugelį metų gyveno Marija Magdalietė. Ji buvo įstabi moteris, todėl prisiminimai apie ją ir šiandien gyvi. Marija Magdalietė gali nuvesti ten, kur labiausiai trokšti.
Kartu su šia Marija gali pasivaikščioti po sovietinės Pabaltijo respublikos aštuntojo dešimtmečio miestą ir galbūt suprasti, jog kai kurie to meto šventieji visai neblogai rengėsi. Ir kodėl gi jiems nesirengti? Juk ne vienas šiandien respektabilus verslininkas savo karjerą anais laikais pradėjo pirkdamas iš jūreivių vakarietiškus džinsus ir platindamas juos, lyg paskutiniosios okupacijos knygnešys, po visą Lietuvą.
Kartu su šia Marija popmistikos išpažinėjas gali patraukti Šventojo Gralio keliais. Juk ši Marija – ne šiaip sau Marija. Kai kas sako, kad ji – Jėzaus sužadėtinė.
Ši Marija mus taip pat gali vesti nuobodžiais – nes formaliais – sovietinės lietuvių dailės išraiškų keliais. Technine prasme, ši Marija – asambliažas su švelniais fotorealizmo elementais. Prie apvalaus stalo galima pasiginčyti kas ir kaip pirmasis Lietuvoje išrado asambliažo technologiją. Taip pat galima prisiminti, kodėl šia technika sukurti kūriniai buvo nepageidaujami oficialiose parodose.
Be abejo, ši Marija gali papasakoti ir keletą tradicinės krikščionybės padavimų. Galų gale, ši Marija sugebėtų mums paaiškinti ir tai, ką reiškė cenzūra totalitarinėje valstybėje.
Kelių daug. Gali pasirinkti vieną ir išminties pakaks knygai parašyti. Gali būti ambicingas ir parašyti visą lentyną knygų.
Tokia yra Rožanskaitė. Kiekvienas jos sukurtas daiktas turi tiek interpretacijos galimybių, kad tūlas klasifikacijų mėgėjas gali sprandą nusisukti. Kelių daug ir kiekvieno jų pabaigoje laukia netikėtas posūkis, kartais prieštaraujantis, kartais pritariantis, tačiau visada papildantis ką tik nueito kelio patirtį. Ką sunku klasifikuoti, tas kelia įtarimą. Taip buvo per amžių amžius. Niekas nerado kur padėti Rožanskaitės anais laikais, nelabai yra kur ją pastatyti ir šiandien.
Padavimas apie bespalvį, bekvapį ir beskonį laisvės pojūtį
Kartą gyveno garsus filosofas, pas kurį patarimų eidavo net karaliai. Deja, daugumai tekdavo nusivilti – filosofo patarimai jiems atrodė migloti ir neturintys nieko bendra su tikrove. Jis sekdavo ilgas pasakas, kurios paklausyti buvo labai dailios, tačiau ir karaliai, ir mirtingieji likdavo it musę kandę. Jie murmėdami kėblindavo namo ir piktai dėbčiodavo į einančius link filosofo lūšnelės, nes anų akyse vis dar šviesdavo tikėjimas ir viltis, kad jau greitai viskas pasikeis į gerą.
Filosofas kalbėdavo apie paprastus dalykus, tačiau jis jau seniai buvo supratęs, kad laisvė yra neapčiuopiama. Laisvės pojūtis yra toks, kad iš jo nei malkų priskaldysi, nei sriubos išvirsi. Ir tik vienas iš tūkstančio suprasdavo jo žodžius ir patirdavo palaimą pajutęs bespalvę, bekvapę ir beskonę laisvę kažkur giliai krūtinėje.
Apie tai ko gero yra ir dauguma Rožanskaitės erdvinių kompozicijų, kurias meno kritikai vadina asambliažais, o pati menininkė – žymiai paprasčiau – dėžėmis. Šie kūriniai, ypač gimę septintajame dešimtmetyje, yra vieninteliai, turintys aiškių paralelių su menininkės bendraamžių eksperimentais. Tačiau aš nesiimsiu lyginti – tai ne kartą buvo daryta.
Svarbiau yra tai, kad Rožanskaitės dėžės aiškiai kertasi su temomis ir išraiška, kurios taip aiškiai pastebimos tapyboje. Dėžėse mažiau siužeto, mažiau tapybos apskritai. Čia daugiau mėginimų pasitelkti kuo įvairiausias medžiagas ir išnaudoti jų formaliąsias savybes. Dėžės yra abstraktesnės ir artimesnės lietuvių dailei būdingam formalizmui. Akivaizdu viena – kurdama dėžes, Rožanskaitė jautėsi laisviau nei tapydama. Tapybai būdingą žvilgsnio ir temos sistemiškumą čia keičia laisvos fragmentų dėlionės. Kartais jos susiveria ant vieno siūlo, tačiau netgi tada tenka žiūrėti į pavadinimą, nes išoriškai tos pačios istorijos fragmentai gali būti įkūnyti skirtingomis formomis.
Rožanskaitės dėžės pasirodo kaip atokvėpio pertraukėlės tarp įtemptos tapybos seansų, reikalaujančių ne tik įelektrinti mąstymą, bet ir preciziškai atlikti judesius teptuku. Šią dėžių laisvę galėjo sąlygoti ir paprastas faktas – jei didžioji tapyba galėjo tikėtis pasirodyti sovietinių salių parodose, tai dėžėms ten vietos tikrai nebuvo. Tad jos gimdavo tik tam, kad įsitaisytų šalia kitų dėžių dirbtuvėje.
Padavimas apie sergantį miestą
Prieš daugelį metų viena klajoklių gentis aptiko puikią vietą gyventi. Čia nieko netrūko – šalia tekėjo upė, kurios vandenį buvo galima gerti; augo miškai, kuriuose buvo galima medžioti, rinkti uogas ir rasti medžiagos statybai; kalnai saugojo nuo vėjo ir priešų, o dangus teikė pakankamai lietaus ir saulės, kad gyvenimas atrodytų kupinas harmonijos.
Klajokliai šioje vietoje apsistojo. Vėliau prie jų prisijungė daugiau panašaus likimo brolių. Žmonių daugėjo – čia pasilikdavo ir vieniši klajūnai, ir nepriteklių po pasaulį blaškomos gentys. Per daugelį šimtų metų čia gyvenę žmonės išmoko statyti didingus pastatus, tiesti tiltus per plačiausias upes, galėjo pakilti lyg paukščiai į dangų, o laisvalaikiu kurdavo keisčiausius aparatus, lengvinančius jų buitį. Tačiau vieno nepavyko pasiekti net patiems išmintingiausiems. Jiems taip ir nepavyko nugalėti Mirties. Jei ne tai – gyvenimas čia būtų buvęs tobulas.
Juos apsėdo mintis apie žmogišką netobulumą. Jiems ėmė rodytis, kad jei nesi nemirtingas, tuomet nėra svarbu kaip gyveni – kilniai ar niekingai. Dauguma jų ėmė skęsti šlykščiausiose nuodėmėse. Galiausiai jie išsigimė ir nebesugebėjo pakilti.
Panašiu metu kurti pradėjo Rožanskaitė ir kaip niekas kitas lietuvių dailėje dėmesingai stebėjo miesto gyvenimą. Ji buvo viena pirmųjų urbanistinio meno kūrėjų Lietuvoje. Štai kodėl į kaimietišką, liaudies menui būdingą sampratą linkusi aplinka taip sunkiai virškino Rožanskaitės eksperimentus.
Po formos eksperimentų, sekė gilesni turinio eksperimentai. Rožanskaitės tapybą skaudžiai nuspalvino ligoninės interjerai, o vėliau ir ligonių veidai. Tarybiniais laikais sakyta, jog tai yra tapyba “medicinos tema”. Tačiau šiandien galime būti atviri – tai šiuolaikinio gyvenimo nualinto žmogaus tema. Tai sielos ekologijos tema. Tai žmogaus urbanistiniame peizaže istorija.
Padavimas apie karstus ir žmones, karstus nešančius
Kadaise Mirtis gyveno tarp žmonių ir kiekvienas ją iš matymo pažindavo. Tačiau bėgo metai, skriejo amžiai ir žmonės apako. Jie nebematė To, ką privalėjo matyti ir negerbė To, ką privalėjo gerbti. Žmonių abejingumo įžeista Mirtis pasitraukė į vienumą ir pradėjo gyventi atsiskyrėlės gyvenimą ant aukščiausio pasaulyje kalno. Kai kas tyliais vakarais, smagiai traškant malkoms ugniakure, pasakoja matęs ją Tibete.
Mirtis turi daug veidų.
Spyglių sudraskytas Jėzaus veidas.
Mūsų stalui skerdžiamo jaučio snukis.
Ufonauto iš lietuviškos beždžionių planetos nukankintas vienkiemio senukas pirmame respektabilaus dienraščio puslapyje.
Žmonės, kurių Spielbergas neįtraukė į Šindlerio sąrašą.
Arba…
Virš jūros vėjo blaškomi pelenai.
Pagal visas minimalistinės estetikos taisykles saulės nudžiovinta smilga.
Pora savaičių kurta ir per akimirką sunaikinta mandala.
Kad ir kokia būtų mūsų mirties vizija, mes nesame pratę apie ją mąstyti. Esame Europos Sąjungos gyventojai, o šiems privalu puoselėti savo kūną, pamirštant, kad kūnas tėra tai, kuo mes panašūs į žvėris; privalu paskutines jėgas ir pinigus atiduoti Jaunystės Demonui, kuriam vieninteliam tarp Demonų nebuvo duota amžino gyvenimo teisė.
Tad gal neverta stebėtis, jog lietuvių dailė visuomet vengė tiesiai žvelgti Mirčiai į akis. Keista, nes didžiąją XX amžiaus dalį lietuvių dailė teigė ieškanti įkvėpimo kaimo dievdirbio išdrožtame kryžiuje, kurį dar degino Tikrojo Pažinimo ugnis. Matyt, totalitarinė mokykla buvo pernelyg galinga – juk ir ji privengė akistatos su Mirtimi, lygiai taip pat giedodama giesmes jaunystei, o Mirtį pavertusi matrosovų, meresjevų ir gagarinų cirku.
Rožanskaitės šaknys kitos. Sibire medžiai auga kitaip nei Lietuvoje. Galbūt dėl to ji yra viena iš nedaugelio lietuvių dailėje mokanti tiesiai žvelgti Mirčiai į akis. Visada mokėjo. Nes prieš 20 metų nupieštas Mirties portretas ir šiandien atrodo nė akimirksniu nepasenęs. Nes iš jo žvelgia amžinos ir žibančios Mirties akys. Galbūt dėl to tai yra vaizdai, kurių Rožanskaitės kūryboje labiausiai vengiama. Juos apeina kritikai, jie nėra reprodukuojami. Nieko nuostabaus. Juk nepatogu stovėti pasidažius ir pasikvepinus Mirties akivaizdoje.
Padavimas apie jautrią armatūros širdį
Kartą buvo armatūra. Gal seniau, o gal dabar. Gal čia, o gal kažkur kitur. Iš pažiūros – labai tvirta armatūra, nulieta iš tikro sovietinio plieno. Niekas nė neįtarė, kad gruoblėta ir estetiškai aprūdijusi armatūra turėjo jautrią širdį.
Ji iš visų jėgų norėjo, kad viskas būtų gerai. Kad gerai būtų ir jai, ir jos artimiesiems. Galbūt ji net norėjo, kad pasaulyje būtų Taika. Jeigu ji būtų šiandien, ji tikrai pasakytų: “Nenoriu, kad Iranui rytoj nutiktų tai, kas Irakui nutiko vakar”. Ji nenorėjo sirgti ir velniškai norėjo neberūkyti. Ji nuolat žadėdavo uoliai medituoti ir bent pusvalandį kasdien skirti jogai, kad švari būtų ne tik siela, bet ir mėsa, raumenys, kaulai. Ji rinkdavo šiukšles miške ir bijojo, kad visa tai – veltui. Ji bijojo, kad jos vaikai jau nebegalės gyventi šioje planetoje su beviltiškai skylėtu ozono sluoksniu. Ji baisėjosi galvodama, kad vieną dieną ledynai ištirps tiek, kad Baltijos jūra užlies jos miestą. Galų gale, ji ėmė suprasti, kad vieną dieną mirs, tačiau niekaip negalėjo apsispręsti, kas yra lengviau – ar galvoti, kad po to jau nieko nebebus, ar kad atgims kitoje vietoje ir kitame kūne. Iki pat pabaigos ji bijojo išprotėti ir apakti. Ji buvo silpna, todėl jos neguodė mintis apie tai, kad kai kurie žmonės tokie jau gimsta.
Kodėl taip sunku žodžiais nusakyti tą skausmo logiką, kuri užkoduota beveik kiekviename Rožanskaitės kūrinyje? Kodėl jos vaizduose yra dalykų, kurie, kad ir kaip stengtumeis, vis vien nepavirsta žodinėmis prasmėmis? Sakykime, jog tai yra dugnas, kurį pasiekus galima drąsiai tarti supratus šios menininkės kūrinius.
Padavimas apie medituojantį ties bedugnės kraštu
Kartą buvo išminčius. Ji vaikščiojo iš šalies į šalį, iš miesto į miestą ir kartais mokydavo žmones gyventi. Tačiau dažniausiai tylomis sėdėdavo ant akmens kur nors turgaus pakraštyje ir stiklinėmis akimis stebėdavo priešais verdantį balaganą.
Jis pasirodydavo ir išnykdavo lyg vaiduoklis – paprastai jis keliaudavo. Niekas negalėjo vadintis jo draugu, tačiau iš matymo jį pažindavo visi. Piemenys pasakodavo, kartais jį matą kalnuose, sėdintį ant bedugnės krašto – kojos pariestos po savimi, rankos lengvai nusileidusios ant kelių. Akys plačiai atmerktos. Saulei nusileidus, jis prisiartindavo prie piemenų ir sėsdavo prie jų laužo. Tada jis mokydavo gyventi. Piemenys, nuoširdūs, bet paprasti žmonės, jį gerbė, bet netikėjo nė vienu žodžiu.
Jis kalbėdavo apie tai, kad tobulas žmogus yra tas, kuris moka atsisakyti minčių. Tas, kuris moka žvelgti į kalnus ir apie juos negalvoti. Tas, kuris sugeba užmiršti viską, ką yra išmokęs. Nesvarbu, sakė jis, kas tu esi šiame gyvenime. Didžiausias turtas, baigdavo jis, yra apskritai neturėti jokio turto, netgi nuosavų minčių. Turėjo sugalvojęs tam pavadinimą, tačiau piemenys, nuoširdūs, bet paprasti žmonės, kitą rytą to keisto žodžio nebeprisimindavo. Išminčiaus ryte jie taip pat neberasdavo, nors ir žinojo, kad ir vėl jį kada nors pamatys.
Įdomu, ką tas išminčius pasakytų apie Rožanskaitės ligoninės portretus? Nes tai pati sunkiausia pakelti ir sudėtingiausia atrakinti Rožanskaitės kūrybos dalis. Menininkė, kaip visada, viską paaiškintų labai paprastai, netgi buitiškai. Tačiau šie portretai kelia žymiai daugiau minčių ir emocijų nei vien gailestį. Greičiausiai tas išminčius pasakytų, kad šie žmonės – tobuli. O klostuoti audiniai, aplink juos banguojantys – mintys, kurių jiems buvo leista atsikratyti.
Padavimas apie Atlantidą, kuri buvo arba ne
Kartą buvo civilizacija, kuri galiausiai išnyko nuo žemės paviršiaus nepalikdama nė menkiausio pėdsako. Kodėl taip nutiko, niekas nežino. Gal tos civilizacijos statybininkai namus statė iš medžiagų, kurias lengvai naikina laikas? Gal jie nemokėjo rašyti, todėl nepaliko kur nors užkastos savo gyvenimo enciklopedijos? O gal jie sukūrė tokį ginklą, kuriuo savanoriškai susinaikino – vien tam, kad ateities kartos apie juos nieko nežinotų.
Apie tai yra pati netikėčiausia Rožanskaitės kūrybos dalis – iš pirmo žvilgsnio pabrėžtinai lietuviška, tradicinė tapyba – tiek tapysena, tiek ir turiniu. Jau ne kartą esu įsitikinęs, kad būtent šioji Rožanskaitės kūrybos dalis yra mieliausia meno snobams – čia lyg ir nėra nieko, dėl ko šiurpuliai per nugarą turėtų bėgioti. Nėra čia ir jokių socialinių manifestų, kuriems reikėtų prieštarauti arba pritarti.
Deja, turiu jus nuvilti. Šiuos paveiksluose yra visko, kuo turtingos ir kitos Rožanskaitės kūrybos kryptys. Šios, atrodytų iki gelmių mums pažįstamos pastatų formos yra architektūriniai tos pačios nebūties veidai. Jie reprezentuoja nykstančias gyvenimo formas lygiai taip pat, kaip ligoninės portretai pasakoja apie nykstantį žmogiškumą ar sutvarstyta upė byloja apie negailestingai naikinamą gamtą.
Padavimas apie prarastą rojų
Kadaise buvo tobula šalis. Ir nors mes iš patirties žinome, kad ir tobulybė visada turi trūkumų, ta šalis buvo arčiausiai idealo. Žmonės, žvėrys, paukščiai, žuvys, varliagyviai ir augalai – visi laimingai gyveno darnoje. Visų gyvų padarų ir negyvų daiktų, nesvarbu, dievo, gamtos ar žmogaus sukurtų, vienybė buvo paauksuotomis raidėmis įrašyta į tos šalies konstituciją.
Ši šalis gyvavo tūkstančius metų, gyvavo ilgiau nei senovės Egipto karalystės. Deja, ir ta šalis nebuvo amžina. Dabar jau pamiršta, kas kaltas dėl jos žlugimo. Gal žmonės, o gal dievas, kuriam paprasčiausiai nusibodo tobula ramybė – juk jei dievas būtų troškęs tobulybės, mūsų pasaulio apskritai nebūtų kūręs. Kai kurie sako, kad į tą pasaulį panaši yra vaikystė, kiti ją mėgina įvardyti įvairiausiais religiniais simboliais. Tačiau retas kuris tiki, kad ką nors panašaus mūsų planetoje šiandien galima rasti ar iš naujo sukurti.
Rožanskaitės žygiai į gamtą man primena šio prarasto rojaus paieškas. Tik politinės aplinkybės lėmė, kad į gamtą meno kurti Rožanskaitė išsirengė XX amžiaus pabaigoje – panašių minčių ji teigia visuomet turėjusi. Klausantis menininkės toliau, ima aiškėti, jog lauko performansai nėra tik naujos formos paieškos. Čia pastebimas panašus kontaktas su aplinka kaip ir kitose jos kūrybos formose, tačiau tikrovė, kuri patenka į menininkės akiratį gamtoje, diktuoja kitokias susitikimo sąlygas.
Plėšri miesto realybė sunkiai suvaldoma ir pavojinga. Čia reikia filtro, kuris sustabdytų chaosą. Reikia košti gausybę skeveldrų, kad liktų tik tos, kurios turi didžiausią komunikacinę galią. Tapyba tampa skydu, šarvais, kuriais menininkė ginasi nuo pernelyg aktyvios tikrovės.
Gamtoje viskas priešingai. Rožanskaitė eina į sužalotą, nusilpusią, vos alsuojančią gamtą. Čia nėra uraganų, ugnikalnio išsiveržimų ar žemės drebėjimų. Jos lankoma gamta leisgyvė – uždusinta teršalais, šiukšlėmis ir fabriko dūmais.
Mieste menininkė puola ir ginasi, gamtoje – mėgina gydyti. Pirmuoju atveju menininkė negailestinga: esminis miesto žmogus instinktas – “jeigu nekirsiu aš, nukirs mane”. Ji kerta iš peties ir atveria skaudžiausias civilizuoto pasaulio žaizdas.
Antruoju atveju, žaizdos pastebimos ir plika akimi. Todėl elgtis čia reikia kitaip – švelniai, atsargiai ir dėmesingai. Jokių staigių judesių, ryškių spalvų ir aštrių kampų.
Padavimas apie baltą skarelę ir mėlynas juosteles
Gyveno kartą moteris, kurios veidą visą laiką dengė balta skarelė, papuošta mėlynomis juostomis. Moteris daug padarė, kad žmonės geriau gyventų; padarė tiek, kad ją net vadino Motina. Gal todėl, kad dėl savo žygdarbių ji pakilo visai netoli krikščionių dievo, nes iki jos toks vardas buvo suteikta tik šio dievo sūnaus motinai.
Balta skarelė su mėlynomis juostelėmis buvo šios moters veidas. Kažin ar kas ją pažintų be skarelės, kažin ar kas jos nepažintų, jeigu po skarele atsirastų kitas veidas. Skarelė buvo jos Didysis Ženklas, Simbolis begalinio gėrio, kurį kiekvienas žmogus šioje žemėje galėtų bent pasistengti po savęs palikti.
Motinos Teresės skara ne vieną kartą Rožanskaitės kūriniuose pasirodydavo. Ir, galima spėti, dar ne vieną kartą pasirodys. Nes taip Rožanskaitė suvokia Formą, dievulį, kuriam žemai galvas tebelenkia dauguma jos kartos lietuvių menininkų. Iš pirmo žvilgsnio visiškai abstrakti forma, slepia konkretų ir bent kiek praprususiam žmogui lengvai suvokiamą turinį.
Rožanskaitės Forma ne tik slepia didelės apimties turinį. Ji tuo pat metu yra Kovos Šūkis, nes be užuolankų deklaruoja asmeninio gyvenimo ir socialinio elgesio vertybes, kuriomis menininkė tiki. Todėl kai Rožanskaitės kūryboje sutiksite Abstrakčią Formą, nepasiduokite pagundai tik maloniai pasimėgauti akims teikiamais malonumais. Visada prisiminkite, kad kiekviena šios menininkės sukurta forma atstovauja turinį ir deklaruoja vertybes.
Padavimas apie kasdienę teleportaciją
Gyveno kartą juoda dėmė raudoname. Kartu su ja, tame pačiame raudoname, gyveno keletas menkesnių dėmių. Iš tolo į jas visas žvelgiant, ši draugija atrodė nekalta, nors grėsmės nuojauta buvo akivaizdi. Kai susijungia raudona ir juoda niekada gerai nebūna.
Juodos dėmės gyveno toli nuo čia. Labai toli. Vieną dieną jos paliko savo namus ir leidosi į kelią. Pusiaukelėje sustojo. Ir nebeliko juodų dėmių. Išsisklaidė ore kaip dūmas. Liko tik prisiminimas ir raudonas fonas.
Prisiminimas ir tebūtų likęs, jei gyventume ne šiandien, o padavimų laikais. Tačiau šiandien viskas yra paprasčiau. Šiandien žmogus turi televizorių, kuris bet kokią padavimų būtybę paverčia konkrečia ir įsišaknijusia socialinėje tikrovėje. Taip abstrakčios dėmės virto čečėnėmis, veidą prisidengusiomis sprogdintojomis. Tais laikais televizoriai iš Maskvos transliavo Rusijos ir Čečėnijos karo kulminaciją – įkaitų dramą viename Maskvos teatre.
Rožanskaitės kūryboje svarbiausias yra menininkės dėmesys artimai realybei, čia pat gimstantiems įvykiams. Juk dar prieš dešimtį metų vyresnės kartos menininkai energingai gynė teisę nesidomėti šiandiena. Teisę nekreipti dėmesio į mus supančią kasdienybę. Jie teigė, kad kasdienybė pilna atsitiktinumų ir dėl to negali atverti universalių vertybių.
Tačiau Rožanskaitė jau senokai mūsų dailei įprastų taisyklių nesilaiko. Nepaisant šiame paveiksle fiksuoto universalaus dėmens (prievarta, laisvės problema, žmogaus gyvybės klausimas ir pan.), dar nesenų dienų Maskvos įvykiai yra tikroji mūsų kasdienybė. Prie karo mes esame įpratę – ypač prie to, kurį mums rodo žiniasklaida.
Ar neturėtų mūsų stebinti, kad Rožanskaitė šiandien suka būtent tokia kryptimi? Ji žiūri TV ir čia pat piešia. Tam, kad nutapytų emocija pulsuojantį paveikslą, ji renka “pirminius duomenis”. Šis veiksmas yra vienintelis, kur ji šiek tiek prisiliečia prie savo bendraamžių menininkų žvilgsnio į pasaulį. Noras pamatyti tikrą čečėnę prieš nutapant čečėnę iš TV ekrano, primena jos kolegų pastangas perduoti tiesioginį gamtos išgyvenimą. Visa kita – XXI amžiaus miesto gyventojo patirtis. To, kuris nebėga nuo dviprasmiškos miesto realybės į natūralios gamtos prieglobstį.
Padavimas apie šventąją su automatu
Daugelį kartų gyveno moteris, kuri savo noru atsisakydavo moterimi būti. Ir nors šiandien apie šią moterį mąstant dėl to jai priekaištauti nederėtų (nes kai kas – tiek komunizmo ideologai vienoje pusėje, tiek feminizmo apologetai kitoje – sakė, kad moteris ir vyras yra tie patys žodžiai skirtingom raidėm užrašyti), tačiau gamta ir dievai nepaiso žmonių išmonių. Ne aš, o gamta ir dievai sako, kad moteris yra moteris, o vyras yra vyras, todėl moteriai nedera į karą eiti. Bet toji moteris nepaisė nei gamtos, nei dievų, nei juo labiau šių laikų ideologų. Galima įtarti, kad ji vis ėjo ir ėjo į karą dėl visiškai kitų priežasčių, nei šiandien mes norime manyti.
Ta moteris buvo šventoji ar teroristė? Kad ir kaip būtų skaudu, tačiau tai lemia tik pusė, iš kurios į jos istoriją žvelgiame mes. Šis klausimas greičiausiai beprasmis. Nes, kaip pasakytų feminizmo apologetai, didvyrio sąvoka yra vyriška kategorija ir mėginimas Žaną D’Ark, Lietuvos partizanę Sofiją Būtenaitę ar nežinomą čečėnę vertinti iš šios kategorijos perspektyvos, demonstruoja vertintojo norą ir vėl šias moteris įpainioti į vyriškos pasaulėvaizdžio pinkles. Tai ką daryti?
Klausti taip, kaip klausė pati Rožanskaitė – koks turi būti pasaulis, kuris privertė moterį atsisakyti to, kas jai švenčiausia – būti žmonijos pratęsėja – auginti vaikus ir rūpintis, kad jie taptų tikrais žmonėmis? Koks turi būti pasaulis, kuris privertė moterį daryti tai, kas iš esmės prieštarauja jos prigimčiai – imti į rankas ginklą ir grasinti gyvybei, o ne ja saugoti? Koks turi būti pasaulis, kuris privertė moterį savo šeima laikyti visą tautą ar net visą žmoniją, kaip atsitiko Motinos Teresės atveju?
Atsakyti į šiuos klausimus nėra sunku. Šis pasaulis yra baisus. Jis yra tragiškas ir neteisingas. Atrodo, kad jis jau senokai žygiuoja kreivais ir klaidingais keliais. Atrodo, kad jis iš esmės iškreipia natūralius žmonių santykius, radikaliai neigia tai, ką žmonija kūrė per daugelį šimtmečių.
Štai taip, man atrodo, turėtų skambėti moters (arba feministinis – čia jau kaip kam patinka) klausimas Rožanskaitės kūryboje.
Padavimas apie ausis, kurios negirdėjo
Gyveno kartą ausys, kurios nieko negirdėjo. Ir kaip jos galėjo girdėti? Juk jos neturėjo savo šeimininkų. Šeimininkų, kurie taip pat nieko negirdėjo. Ausys be šeimininkų negirdi lygiai taip pat kaip ir šeimininkai be ausų. Daug dalykų buvo neišgirsta. Daugybė Pačių Svarbiausių Dalykų nugarmėjo į nebūtį, taip ir neradę vietos žmonių mintyse.
Kadaise žmonės šiuos dalykus žinojo kaip penkis savo pirštus, tačiau net keletas kartų jų neišgirdo ir viskas buvo pamiršta. Anų dienų senolių anūkai šiandien gyvena kaip akmens amžiaus medžiotojai – nekaltai žvelgia į priekį ir vietoje gyvo padaro mato tik judantį kepsnį. Ir jie yra nekalti, kaip nekalti buvo akmens amžiaus medžiotojai. Šie dar nežinojo Pačių Svarbiausių Dalykų, o mūsiškiai, šiandienos medžiotojai – jų jau nebežino.
Aiškumo vardan, paminėkime bent keletą Dalykų, kurių jie nebežino.
Pavyzdžiui, jie nebežino ne tik to, kad miškas – šventa vieta, kurioje laikosi dievai, bet net ir elementaraus fakto, kad augalai gamina deguonį, kuriuo kvėpuoja visi žinduoliai. Nebus miško – nebus ir žinduolių.
Arba jie taip pat jau nebesupranta, kad kalbėti telefonu ir kalbėtis akis į akį – yra visiškai skirtingi dalykai. Ir kaip suprasi, jeigu kalbėtis telefonu ausys nereikalingos!
Ir nors dažnam gali pasirodyti, kad šiuo kūriniu Rožanskaitė sprendžia “socialines šiuolaikinės visuomenės problemas”, visi, kas matė baltąsias ausis natūroje (turiu omeny tiesioginę šio žodžio prasmę – matę jas miške ant medžių), sutiks su manimi, jog tai yra mistiškas ir mitologinis veiksmas, greičiau šauksmas mūsų apleistiems dievams nei žmonėms.
>>
Skelbta knygoje: Marija Teresė Rožanskaitė. Artseria, Vilnius, 2006.