Pirmas žingsnis: karta be fotoaparato
Ar jums, žiūrint seną filmą, pavyzdžiui Hichcocko trilerį, nešauna mintis, kad istorija, kuri kadaise buvo natūrali, šiandien nebūtų įmanoma? Nebūtų įmanoma dėl vienos priežasties – šiandien žmonija turi mobilųjį telefoną.
Kadaise herojui, norinčiam perduoti žinią, tekdavo bėgti kojomis, važiuoti automobiliu, plaukti laivu ar net skristi lėktuvu. Šiandien jam pakanka paskambinti mobiliuoju ir jis randa adresatą, kad ir kur jis bebūtų.
Kadaise žmonės laiko turėjo per akis. Šiandien, sukūrus mobiliuosius, internetą, galybę tobulų keliavimo priemonių (skaitėte, jau du turistai pabuvojo kosmose) laikas tapo didžiausia vertybe.
O juk atrodytų turėjo būti kaip tik atvirkščiai. Juk visi šie aparatai, atrodo, ir buvo kurti tam, kad taupytų žmonių laiką. Deja. Šiandien dažnas žmogus “neturiu laiko” ištaria dažniau, nei “laba diena”.
Tokią pat istoriją galima papasakoti ir apie atvaizdus. Kadaise žmonės turėjo labai nedaug atvaizdų. Piešiniai urvuose, vienas kitas paveikslas bažnyčiose ir karalių rūmuose. Netgi sugalvojus laikraštį, atvaizdas buvo tai, ko paprastas žmogus sukurti dar ilgai negalėjo.
Pirmieji fotografai buvo turtuoliai, kurie, kaip ir šiais laikais, desperatiškai ieškodavo naujų pramogavimo rūšių. Tais laikais atvaizdai buvo vertinami. Kartais net garbinami, skelbiami šventais. Jų buvo bijomasi.
Ir vis tik būtent fotoaparatas pradėjo didingą atvaizdo nuvertėjimo istoriją. Į žmonių gyvenimą fotoaparatas įsibrovė iš lėto. Iki Antrojo pasaulinio karo fotoaparatas buvo tik vienas iš daugelio tuo metu atsiradusių prietaisų, kuriuos turėjo nedaugelis ir kuriems valdyti reikėjo ypatingų žinių. Fotoaparato nebuvo žmonių gyvenime. To meto žymesnius fotografus galima ant pirštų suskaičiuoti.
Fotografijos buvo bailios. To meto fotografai elgdavosi lyg tapytojai, bijantys sugadinti baltą drobę. Vartant tuometinius atvirukus su Lietuvos miestelių atvaizdais atrodo, kad fotografai “bėgo” nuo kadro.
Tam, kad “atliktų” fotografiją, jie lipdavo į bokštus, kopdavo ant kalnų arba pasistatydavo kamerą taip toli, kad nuotraukoje daugiau būdavo tuštumos (dangaus), nei turinio (miesto).
Atrodo, lyg jie būtų bijoję prieiti arčiau – o jeigu fotografuojamas objektas staiga pašoks iš vietos ir nubaus juos už šventvagišką jų atvaizdo pagrobimą!
Pradžia buvo kukli.
Antras žingsnis: juodai balta karta
Ši karta apima ne mažesnį laiko tarpą, nei karta be fotoaparato. Ji pasirodė pokaryje ir ištempė beveik iki XX a. pabaigos. Jos fotografinė vaikystė buvo sunki ir beveik tokia pati, kaip prieškario kartos.
Fotografija tebebuvo retų profesionalų užsiėmimas. Darbo valandomis jie fotografavo vaizdus dokumentams ir žmonių šventes, o po darbo pliaukštelėdavo ir vieną kitą miesto panoramą.
Įdomu, kada Sovietų Sąjungos parduotuvėse pasirodė masinio naudojimo fotoaparatai? Faktas, kad 1972 m. jų jau buvo pakankamai – tais metais gimiau, o mano tėvas jau spaudė nuotraukas, kuriose šiandien aš galiu save išvysti kelių mėnesių amžiaus.
Tuometinė mėgėjiška fotografija buvo tik juodai balta – kitokią namudinėmis sąlygomis pasigaminti buvo pernelyg sudėtinga. Užmetus akį į fotografų-menininkų nuotraukas galima pasakyti tą patį – ir šioji fotografija iš esmės buvo juodai balta. Spėju, iš dalies dėl tų pačių priežasčių, iš dalies – dėl fotografijos tradicijos, kuri dar ir šiandien provokuoja fotografus naudoti nespalvotą juostelę. Blyškiai spalvotų nuotraukų anuomet pagamindavo tik fotoateljė, visuotinai propagavusios buitinio kičo ideologiją.
Eilinis Lietuvos gyventojas su fotografija susidurdavo trijuose taškuose.
Visų pirma, tai – šeimos nuotraukų albumai, kurias sudarė čia jau minėtos surežisuotos samdomų fotografų nuotraukos ir mėgėjiškos pačių šeimos narių fotografijos. Dažniausiai, kaip ir turėtų būti patriarchalinėje visuomenėje, toks reikšmingas darbas kaip fotografavimas buvo vyrų pareiga. Šalia šios kategorijos yra senelių nuotraukų rinkiniai. Kartais jie būdavo šeimos albumo dalimi, tačiau savo jausmu taip skirdavosi, kad yra verti ypatingo dėmesio. Nieko nuostabaus – tai buvo svetimos kartos dokumentai.
Šios nuotraukos būdavo nespalvotos, labai mažo formato ir dailiai apkarpytais kraštais. Kokybiškesnės būdavo sukurtos studijose (tokių daugiausia), tačiau pasitaikydavo ir mėgėjiškų.
Nors pažįstamų žmonių šiose nuotraukose būdavo labai mažai (nebent atpažindavai senelius jaunystėje), tačiau jos traukdavo gal net dar stipriau. Čia buvo pagautas pasaulis, kurio jau nebuvo; istorija, kuri baigėsi kartu su sovietinės okupacijos pradžia. Čia buvo ta vieta, kur galėdavai pamatyti nepriklausomos Lietuvos kariškio uniformą, seniai išnykusias šukuosenas ir drabužius.
Spėju, šiedu fotografijų masyvaiano meto žmonių pasaulėžiūrai turėjo didžiulės reikšmės. Vienas jų reprezentavo kasdienę sovietinę realybę, kitas – viliojantį, tačiau prarastą pasaulį.
Tai buvo realūs (nes tai, kas yra fotografijoje, yra realu) dingusio pasaulio intarpai sovietinėje tikrovėje, demonstravę, jog gyventi galima ir kitaip. Tai buvo menkas akmenėlis, mestas į sovietinio monolito didybę. Tai buvo Dviejų Pasaulių susidūrimas. Sprogstamoji šio fotografijų susidūrimo galia buvo efektyviai parodyta vėliau, jau Nepriklausomybės laikais viešam vartojimui atradus Vytauto Stanionio Vyresniojo archyvą.
Antrasis esminis susidūrimo su fotografijos pasauliu taškas – fotografija to meto žiniasklaidoje. Jos buvo daug ir įvairiausios. Bespalvės dienraščiuose ir žurnale “Komunistas”, spalvotos – “Nemune”, “Švyturyje”, “Jaunimo Gretose” ar mamos prenumeruotoje “Tylko Kobieta”.
Na ir paskutinė fotografinė patirtis – praktinė, laikant rankose “Zenitą”, “FEDą” ar, blogiausiu atveju, “Smeną”. Krapštantis prie diafragmos ir išlaikymo, o vėliau sėdint kokiame tamsiame kampe ir stebint, kaip ryškaluose pamerktoje popieriaus skiautėje pamažu formuojasi juodai baltas vaizdas.
Tai buvo patirtis, kurios neturėjo vėlesnės kartos – automatinės muilinės išstūmė sovietinę techniką, o greitaeigės laboratorijos – namudines fotografijos dirbtuves.
Trečias žingsnis: muilinė karta
Laikas bėgo greitai. Per keletą metų lietuviai susipažino su gausybe aparatų, kurie iki tol buvo prieinami tik vienetams. Vaizdo grotuvas, vaizdo kamera ir, be abejo, automatinis fotoaparatas.
Šis plito greičiausiai – jo kainos pasiekė tokį lygį, kad muilinė atsirado kiekvienuose namuose. Dabar jau pasipylė spalvoti prisiminimai, o nespalvota nuotrauka pamažu traukėsi iš gyvenimo. Neįtikėtinu greičiu ji tapo anachronizmu – imta visuotinai manyti, kad fotografija gali būti tik spalvota.
Muilinės fotografinis režimas radikaliai keitė fotografijos sampratą. Ankstesniais laikais net ir mėgėjiškam fotografavimui buvo reikalingi įgūdžiai, kuriuos įvaldyti sugebėdavo toli gražu ne kiekvienas. Todėl nuotrauka vertinta, o žmogus, turintis “Smeną”, “Fed’ą” ar “Kijevą” ir mokantis šiuos aparatus reguliuoti, laikytas šiokiu tokiu profesionalu.
Žingsnis nuo mėgėjo iki profesionalo būdavo išties nedidelis. Jį yra nužengę dauguma mūsų to meto profesionalių fotografų. Juk dažniausiai pirma jie tapdavo mėgėjais, neturėjusiais specialaus fotografinio išsilavinimo. Tačiau net ir mėgėjai tuomet turėdavo meninių ambicijų – ši tradicinė technologija tarsi įpareigodavo vaizdus rinktis atidžiai ir ateičiai fiksuoti toli gražu ne atsitiktinius realybės fragmentus.
Muilinė sunaikino bet kokią pagarbą tikrovei, stebimai pro fotoaparato objektyvą. Muiline naudotis galėjo bet kas – juk tereikia nutaikyti ir paspausti mygtuką. Tarsi iš gausybės rago pasipylė giminių ir draugų serialai. O lietuviams vis dažniau išvažiuojant už tėvynės sienų – ir turistinių vaizdų fejerverkai. Dabar jau niekas nebesirūpino vaizdo kokybe – galų gale, ir dauguma muilinių, kuriomis naudojasi tautiečiai, nė menkiausios vaizdo kokybės užtikrinti ir negali.
Taip degradavo fotografijos vertė.
Nuotrauka jau nebuvo ne tik dokumentines, bet ir menines fotografuojančio ambicijas bylojančiu ženklu. Mus supančio pasaulio gaudymas popieriaus lapelyje tapo spalvotas ir neįpareigojantis – pagarba realybei taip pat nunyko.
Fotografijų albumus užliejo atvaizdai, kurių egzistavimą pagrindė tik juose be jokios tvarkos įsispraudę žmonės ar objektai. Fotografijos gyvenimas itin susiaurėjo – jeigu joje pavaizduota situacija žiūrėtojui nekelia jokių asmeninių asociacijų, ji jam praktiškai tampa bevertė. Kiekvienas yra patyręs gilų nuobodulį, priverstinai apžiūrinėdamas storus vestuvinių fotografijų albumus.
Muilinės bazinė idėja yra itin paprasta.
Fotografija visais laikais buvo išrinktųjų žaidimas, nes technika visuomet brangi. Kai ja naudotis nėra paprasta, ne taip jau daug žmonių susivilioja perspektyva įsigyti protu valdomą aparatą ir nebūti tikri, kad pavyks jį perprasti. O kai gaminiu naudojasi marginali publika, joks normalus verslas nerizikuos leistis į tokią teritoriją.
Muilinis aparatas visas šias problemas išsprendė vienu ypu. Kai fotoaparato funkcionavimas buvo suvestas iki vieno paspaudimo, buvo paneigta pati fotografijos idėja. Jeigu vaizdo atsiradimo žmogus negali įtakoti, tai jo darbas fotoaparatu ima artėti prie aparato, fiksuojančio greitį viršijančius automobilius.
Taigi, muilinės bazinė idėja yra visiškas proceso automatizavimas. Šiame sakinyje glūdi ir keletas grūdų, ko gero galinčių sugriauti ką tik dėstytas mintis.
Juk Vakarų pasaulyje kiekvienos technikos srities, kiekvieno technikos išradimo iš principo laukia vienas likimas – totalus automatizavimas. Tiesiog Vakaruose vis dar manoma, kad technika turi pakeisti žmogų, tam ji ir išrasta. Kuo daugiau funkcijų Vakarų žmogus gali patikėti aparatui, tuo jam geriau – juk šitaip paprasčiausiai nereikia pačiam daryti sprendimų, visas teises deleguojant eiliniam technikos kūdikiui.
Iš kitos pusės, automatizavimas visuomet numato ir unifikavimą – kuo mažiau sprendimo galios paliekama technikos naudotojui, tuo vienodesni ta technika gaminiai pagaminami. Ir nors daugelyje teritorijų, kur taikoma automatizuota gamyba, vienodumo sąmoningai siekiama, tačiau tose veiklos srityse, kurios numato žmogiškos kūrybos lašą, vienodumas toli gražu nėra toks pageidaujamas.
Ketvirtas žingsnis: skaitmeninė karta
Tačiau ir muilinės statusas šiomis dienomis atsidūrė pavojuje. Atrodo, kad greitai muiliniai aparatai taps tokiomis pat senienomis, kokiomis seniai tapo juostiniai ir kasetiniai magnetofonai.
Skaitmeniniai aparatai (ir jų gyvavimą pagrindžiantys kompiuteriai) vis didesniu greičiu veržiasi į mūsų gyvenimą. Kainos beviltiškai smunka, garantuodamos, kad šie dailūs ir kartais itin maži aparačiukai greitai voliosis kiekvienuose namuose.
Aišku, muilinės ir skaitmeninio aparato santykis nėra toks jau plokščias. Skaitmeninis aparatas toli gražu nėra tik aukštesnio laipsnio technikos išradimas. Skaitmeninis aparatas iš principo kuria naują fotoaparato ir jo naudotojo santykių sampratą.
Posovietinėje fotografijoje skaitmeninės technologijos sukėlė dar vieną perversmą. Jau muilinė fotografija puikiai atitiko ciniškai kapitalistinę naujųjų žmonių pasaulėžiūrą, mažai užterštą ankstesnėms kartoms būdingo etinio dualizmo.
Jie pasaulį mato ne juodai baltą, kaip Chruščiovo laikų kūdikiai. Jų pasaulis – ryškiai spalvotas. Na ir kas, kad neretai spalvos yra sintetinės – natūralumas jau seniai buvo išstumtas iš Vertybių Top10. Užgeso tyliai, be priekaištų ar pretenzijų.
Automatinė kamera buvo skirta tik mėgėjams. Ji tapo masių žaisliuku, pagaliau įvedusiu fotografijos šalyje demokratinę sistemą. Be abejo, fotografijai tai turėjo įtakos – iš esmės žlugo fotografijos, kaip šamanistinio užsiėmimo mitologija. Tačiau išmanymo reikšmė profesionalioje fotografijoje tik dar labiau išaugo.
Skaitmeninių technologijų poveikis visuotinis. Analogines muilines pamažu keičia skaitmeninės, o reto profesionalo lentynoje šiandien šalia tradicinės kameros neguli skaitmeninis aparatas.
Skaitmeniniai aparatai iš esmės keičia nuotraukos gamybos būdus – juostos pamirštamos, ryškinimo aparatūra pusvelčiui išparduodama, o tradicinio popieriaus nusipirkti tampa vis sunkiau. Šiandien fotografas vis dažniau savo sukurtą vaizdą išvysta ne mirkstantį ryškaluose, o atsiveriantį kompiuterio ekrane.
Vaizdą jis išvysta tą pačią akimirką, kai nuspaudžia skaitmeninio aparato “gaiduką” – nors šių aparatų ekranai kol kas mažyčiai, tačiau pakankami, kad galėtum nuspręsti – pasilikti šį vaizdą, ar ištrinti.
Skaitmeninė fotografija yra tobulas beprasmių vaizdų generavimo mechanizmas.
Nuo pat fotografijos pradžios teoretikai svarstė originalo klausimą, ginčydamies dėl to, kas yra svarbesnis – negatyvas ar nuotrauka ir koks yra skirtumas tarp pirmos ir, sakykim, dešimtos nuotraukos, pagamintos iš to paties negatyvo. Šiandien toks ginčas yra beprasmis.
Skaitmeninė fotografija savyje neturi net originalumo sąvokos užuomazgos. Taip yra dėl to, kad pats fotografavimo veiksmas visame procese toli gražu nėra pats svarbiausias. Šiame procese fotografavimo veiksmas dažniausiai apskritai pasimiršta, nes jį visiškai užgožia vaizdo apdirbimo etapai.
Šiandien bet kokiam vaizdui galima suteikti bet kokią prasmę – netgi tą, kurios pradiniame taške nė kvapo nebuvo. Šiandien, pamatęs keistesnį fotografinį atvaizdą, net neabejoji – fotomontažas!
Kadaise fotografijai suteikta teisė byloti tiesą. Šiandien plikas vaizdas yra bejėgis. Vaizdo suvokimą vis labiau lemia užrašas po juo. O mes, prieš suprasdami vaizdą, vis dažniau turime paskaityti, kas apie jį rašoma.
>>
Nepamenu, kur šis tekstas buvo skelbtas. Rašytas, panašu, 2005 m.
Nuotrauka iš pexels.com
