Kaip nebūtų keista, pagaliau atšilus orams, platintojai į mūsų kino teatrus išmetė ko gero pirmą padorų šios vasaros veiksmo filmą. Pamirškite “Greitus ir įsiutusius”, “Atpildą” ir kitas panašias nesąmones. Vienintelis kraują stingdantis ir susimąstyti verčiantis veiksmo filmas šiuo metu yra Williamo Friedkino “Pasmerktasis”.
Friedkinas yra vienas keistesnių Holivudo režisierių, sukūręs krūvą legendinių, tačiau labai skirtingų filmų. Jis pastatė du garsius “kino apie gėjus” kategorijos filmus – “Boys in the band” (1970) ir “Cruising” (1980). Antrasis, beje, visuomet įtraukiamas ir į “kino apie serijinius žudikus” topus. Beje, gėjai Friedkino kūriniais tikrai nesidžiaugia!
Jis sukūrė brutalų detektyvą “Prancūzų ryšininkas” (“The French Connection”, 1971), kuriame pirmą kartą nufilmuotos šiuolaikinės gaudynės automobiliais po Niujorką. Sakoma, kad vėliau visi autolenktynių mieste kūrėjai lygiavosi į šį filmą.
Už jį Friedkinas gavo Oskarą ir tapo jauniausiu visų laikų režisieriumi, nusipelniusiu šio apdovanojimo.
Ir, galų gale, “Egzorcistas” – daugumai jūsų puikiai žinomas filmas apie kovą su šėtonu ir mergaitę, burnojančią taip, kaip nė vienas vaikas kine nėra kalbėjęs.
Friedkino karjeros pradžia – televizijoje, kur jis nuolat sugrįždavo ir vėliau. Ten dirbdamas jis sukūrė ir pirmąjį filmą, dokumentinį “Visuomenė prieš Polą Krampą” – pasakojimą apie aštuonerius metus mirties bausmės įvykdymo laukusį žmogų. Po Friedkino filmo mirties bausmė buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos.
Tuo metu Friedkinas apie kino techniką nieko neišmanė, todėl, įtikinęs TV stotį finansuoti filmo kūrimą, sudarė su technikos nuomotojais įdomią sutartį – jis ima jų techniką, o jie išmoko būsimą režisierių ja naudotis. Kaip ten bebūtų, jau šis dokumentinis filmas Friedkinui atnešė pirmus apdovanojimus.
Iškart po to Friedkinas susuko keletą lengvų komedijų, o 1998 šis režisierius Italijoje net pastatė operą.
Paskaičius “Pasmerktojo” aprašymus Lietuvos spaudoje, žiūrėti šio filmo tikrai nesinori. Jau ne kartą kritikavau mūsų kino platintojus už tai. Bet reikia suprasti ir juos – juk jie tesiekia į kino teatrus atvilioti masinį žiūrovą, kurį ir tegali sudominti radikalūs aprašymai, kuriais buvo apdovanotas ir naujasis Friedkino kūrinys.
Štai mano draugė atsisakė šį filmą žiūrėti. Juk aprašymai teigė, jog čia bus pasakojama apie pamišusį kareivį, medžiojantį elnių medžiotojas. Sumedžiojęs medžiotoją, tas maniakas jį dar išmėsinėja – laikydamasis visų gyvulio mėsinėjimo taisyklių.
Visa kita buvo galima numatyti – jį gaudo gudrūs policininkai ir… pagauna. Iki to laiko turi lietis kraujas ir skraidyti žmogaus kūno dalys. Aš vis tik surizikavau – vardan Williamo Friedkino. Rizikuoti skatino šio žmogaus reputacija.
Bijoti neverta – žadėtų mėsinėjimų filme nėra. Senosios mokyklos siaubo meistras moka gąsdinti kitaip – išsamiai rodydamas sėlinančią nelaimę, paskanindamas ją meistrišku garso takeliu ir nukirpdamas kadrą kaip tik toje vietoje, kur turi pasipilti kraujas.
Šis Friedkino pomėgis nebaigti pradėto sakinio seniai pastebėtas. Tik pastebėjimas taikomas kitoje vietoje – kur režisierius kaltinamas nebaigiantis filosofinių filmo teiginių. Bet ir šį priekaištą galima atremti kita dažna pagyra – Friedkinas gerbiamas už tai, kad stengiasi neprimesti savo nuomonės – jis pasakoja istoriją, o išvadas padaryti tenka pačiam žiūrovui.
Dabar turiu jus įspėti. Dauguma filmo recenzijų nebuvo tokios optimistinės, kaip manoji. “Pasmerktasis” vertinamas labai nevienodai. Apibendrinus, galima teigti, jog kino rašytojai labiau linkę šį Friedkino filmą kritikuoti, nei gėrėtis juo. Aš, nors ir įžvelgdamas keletą smulkių filmo bėdų, šiai rašytojų grupei nepriklausau.
Filmas palieka daugybę klaustukų. Režisierius užmezga nerišlų dialogą tarp persekiojamo žudiko ir žmogaus, kuris jį išmokė žudyti, nors pats gyvenime nėra nieko nužudęs. Mokytojas žudymo meną išmanė teoriškai ir jo mokė specialiosios paskirties karius, paversdamas juos šaltakraujiškomis žudymo mašinomis.
Mokytojas metė savo darbą ir tik suvokimas, kad jis vienintelis gali perprasti mokinį, privertė jį grįžti. Friedkinui galima priekaištauti, kad gaudynes jis perkėlė iš miško į miesto džiungles, paversdamas filmą priimtinu masiniam žiūrovui, prie gaudynių mieste įpratusius.
Atrodo, jog antroji filmo dalis sukasi tuščiai – herojai tiesiog toliau demonstruoja sugebėjimus. Vienas – rasti originalų pabėgimo kelią, antras – sugebėjimą tą pirmojo sprendimą iššifruoti.
Finalas lyg ir stereotipinis – sąlyginis gerasis (Mokytojas-Persekiotojas) nužudo blogąjį (Mokinį-Bėglį). Už tai Friedkinui taip pat priekaištaujama.
Man visas persekiojimas rodosi didžiai prasmingas. Mokytojas išgelbėja visuomenę ir policiją, tačiau yra priverstas pirmą kartą nužudyti. Mirštančio Bėglio, kuriam į širdį ką tik suvarė peilį, galvą jis laiko taip, tarsi tas būtų jo sūnus.
Šiųdviejų vyrų santykiai iš tikro palieka daug erdvės apmąstymams, nes režisierius nė nesistengia jų pernelyg konkretizuoti. Tačiau, kas atsitiktų, jei Friedkinas būtų griežtai nusakęs priežastis, vertusias Bėglį žudyti ir kuo aiškiau parodęs, ką apie tai mano Mokytojas? Būtume gavę tipišką Holivudą, su aiškiu Blogu ir Geru personažais. O dabar turime du žmones, kurie yra kažkur kelyje.
Vienas nebegalintis valdyti to, kas kažkada jam buvo įkalta į pasąmonę, kitas – taip ir neatskleisdamas mums, ką gi jis galvoja apie savo rankas, kurios suformavo ir pasaulin paleido daugybę mąstančių žudymo mašinų.
Benicio Del Toro, kurį prisimename iš “Narkotikų kelio” ir “Vyrų juodais drabužiais” žvaigždė Tommy Lee Jones vaidina puikiai. Nors dauguma komentatorių jų vaidybą vertina prastai, tačiau čia ir vėl grįžtame prie to paties – jie kritikuojami už neapibrėžtumą, už miglotą nuomonę ir aiškių teiginių stoką. Aš gi manau, kad intymios intonacijos aktorių balsuose dar labiau stiprina dviprasmiškas filmo tiesas.
Šios intonacijos netgi pagrindžia gaudynių perkėlimą iš miško į miestą. Akivaizdu, kad abu herojai po miestą laksto tik neišvengiamos būtinybės verčiami. Jie – miško žmonės, todėl mieste jiems nejauku.
Ypač įstabus Tommy Lee Joneso nervingas šokčiojimas ir taupūs vienskiemeniai atsakymai į policininkų klausimus. Šio aktoriaus veidas atrodė skausmingai matytas – tačiau aš taip ir nepažinau jame didvyrio iš “Vyrų juodais drabužiais” – apie tai paskaičiau tik vėliau.
Miško pomėgis ir nepatogumas atsidūrus civilizuotų žmonių bendruomenėje tik dar labiau pabrėžia laukinius instinktus, kurie valdo abu veikėjus. Mokytojas savo dienas leidžia vienišas apsnigtame miške. Mokinys pasauliui keršyti taip pat pradeda gūdžioje, džiungles primenančioje girioje. Friedkino dėmesys vizualioms kadro savybėms mišką iš tikro paverčia laukinio žmogaus buveine.
Kažkur šioje vietoje sminga dar viena kritikos strėlė. Friedkinas kaltinamas sukūręs filmą vyrams apie vyrus.
Peiliai ir muštynės plikomis rankomis – abu veikėjai pabrėžtinai vengia naudoti šaunamuosius ginklus. Deja, aš jokių lyčių lygybės pažeidimų neįžvelgiau. Aišku, galima į dviejų vyrų istoriją žvelgti ir iš feministinės perspektyvos, tačiau man toks požiūris atrodo kiek sektantiškas – nejaugi reikia fatališkos moters, kad istorija liktų patenkintos ir feministės? Panašūs klausimai man nė nekilo, nes buvo pakankamai kitokio žanro ir lygmens klaustukų.
Kodėl žmogus taip lengvai gali nužudyti kitą gyvą padarą? Kodėl žmogus, galų gale, žudo gyvūnus? (šioje vietoje iš Friedkino taip pat juokiamasi tariant, kad režisierius tapo kovotoju už gyvūnų teises). Kas atsakingas už filme vaizduojamas žmogiškas žudymo mašinas – žmogus, kuris jas savo rankomis sukonstravo ar vis tik valstybė, kuri vis dar jaučia būtinybę turėti šiuolaikinių samurajų batalionus?
Manau, kad Williamas Friedkinas sugebėjo nukreipti smalsaus žiūrovo gilyn į žmogaus prigimtį. Taip, kritikai teisūs, sakydami, kad pats žengti to žvilgsnio kryptimi režisierius neišdrįso. O gal tiesiog nenorėjo?
Man to nė nereikia – man užtenka nuorodos, paskatinimo, nes visą kitą kelią aš galiu nueiti pats. Šioje kelionėje man nereikia jokios pagalbos – nei kino režisierių, nei filosofų, nei dvasininkų. Jų man reikia tik tam, kad parodytų į kurią pusę reikia žvelgti ir žengti.
>>
Skelbta: omni.lt, 2003.
Nuotrauka iš pexels.com
