Velniškai painus, šiek tiek žiaurus ir labai gražus detektyvas. Amerika iškart po Antrojo pasaulinio karo, du policininkai, dvi fatališkos moterys ir vienas šiurpus nusikaltimas. Brutaliai nužudyta jauna aktorė.
Policininkai dirba kartu, nors kiekvienas tikrina savo versiją. Vienas jų susipažįsta su turtinga moterimi, labai panašia į nužudytąją. Kitas mina pirmajam ant kulnų. Visas paslaptis atskleisti tenka tik vienam, nes kitas nuėjo per toli ir susipainiojo.
Prieš pora metų, kalbėdamas apie „Fatališką moterį“, de Palma nubrėžė savo kūrybinę kreivę – keletas filmų pinigams užsidirbti ir vienas – „savo malonumui“. „Fatališkoji moteris“ buvo paties režisieriaus pristatyta kaip „filmas sau“.
Nesunku buvo suprasti, kad, pavyzdžiui, „Misija neįmanoma“ buvo sąmoningai komercinis filmas. Tęsiant šią kreivę, „Juodoji orchidėja“ turėjo tapti pinigų darymo mašina.
Tačiau iš pirmo žvilgsnio „Juodoji orchidėja“ yra padorus detektyvas, turintis gerai sunarpliotą istoriją. Pabaigoje tenka kaip reikiant įsitempti, kad į vieną kamuolį sumegztum visus vardus ir herojus.
Vienas po kito faktai ima kabintis su filmo pradžioje buvusiomis užuominomis, į kurias neatkreipei jokio dėmesio (o tai ir yra didžiausias atradimo džiaugsmas, kurį suteikia geri detektyvai). Kaip ir dera tokiam režisieriui kaip de Palma, filme bus vienas kitas šiurpą keliantis vaizdelis – ne šiandienos režisierių taip mėgstamas hiperrealizmas, o tiesiog padorus siaubo kino standartas bei viena kita tolima Hičkoko citata.
Filmas gražus – gražu stebėti interjerus, kostiumus ir lėtą kameros valsą. Kaip visada De Palmai rūpi ne tik istorija, bet ir jos rūbas. Šį kartą vizualus kodas akivaizdus – filmas suręstas ant pokarinio amerikoniško film noir (“juodas kinas”) pamatų.
Film noir nebuvo nei ideologija, nei organizuotas judėjimas. Tai greičiau buvo kino kalba, sukurta pokario problemų sukeltam nerimui išspjauti. Veiksmas šiuose filmuose dažniausiai vykdavo prietemoje, todėl žmonės virsdavo šešėliais. Dažniausiai tai būdavo fatališkos kriminalinės istorijos, kuriose į vieną katilą metami ir blogieji, ir gerieji – tiek vieniems, tiek kitiems filmo pabaiga paprastai atnešdavo tik negandas ir mirtį.
Laikantis to meto Holivudo taisyklių, pagrindinis herojus visuomet būdavo vyras, tačiau jo likimą dažniausiai nulemdavo nenuspėjama ir vakarietiškai logikai nepasiduodant gražuolė.
De Palma nėra pokario kino tradicijos gaivintojas – “Juodojoje orchidėjoje“ jis tiesiog naudojasi senų laikų kino kalba ir stiliumi. Galų gale, juk ir ši istorija remiasi realiu nusikaltimu, įvykusiu “juodojo kino” bumo metais.
Ten, kur film noir žinomas ir prisimenamas (pavyzdžiui, Amerikoje), tai suteikia papildomų filmo suvokimo būdų. Mums, kurie apie film noir nežinome beveik nieko – tai tampa dailiu retro rūbu, papildančiu bendrą skonių gamą.
Štai čia ir ima kirbėti abejonė. Nepaisant to, kad „Juodoji orchidėja“ yra geras filmas, žymiai geresnis už tipiškus de Palmos komercinius garvėžius, jis mums neduoda to, ko iš šio režisieriaus galima tikėtis.
Man de Palma visų pirma yra originalių psichologinių trilerių meistras. Geriausi jų buvo sukurti bent prieš 20 metų ir dienos šviesą išvydo gerokai per anksti. Natūraliau jie skambėtų šiandien, kai nė nesusimąstydami šlamščiame genetiškai modifikuotus kukurūzus ir laukiame kol gerieji mokslininkai pradės modifikuoti ir mūsų protą bei kūną, kol imsime nebesuprasti, kur esame mes, o kur – mūsų sintetinė aura.
De Palma mėgsta skilusias asmenybes – susidvejinusias ir psichologiškai, ir fiziškai. Geriausiuose savo filmuose jis pribarsto užuominų ir nė nesistengia užbaigti pačių įdomiausių sakinių. Dažnai, net prasčiausiuose savo filmuose jis elgiasi taip, jog tu taip ir lieki nesupratęs – rimtai šis pagyvenęs keistuolis iš Amerikos kalba ar tik juokauja.
„Fatališkoji moteris“ šiaip ne taip įsipaišė į geriausių de Palmos psichologinių trilerių gretą. O štai „Juodoji orchidėja“ psichologizmo labiausiai ir stokoja. Šio filmo herojai yra likimo marionetės – jei laikaisi film noir tradicijos, taip ir turėjo nutikt. Tačiau… Logiškai galvojant – kuo mažiau filme psichologizmo, tuo didesnis jo pelnas. Likimo machinacijos yra netikėtos ir nenuspėjamos, tad įtampos filme netrūksta. Bet tik tiek.
Trumpai tariant, jei norite mažumėlę patąsyti savo nervus – „Juodoji orchidėja“ tam tiks žymiai geriau už daugelį standartinių šiandienos detektyvų. Tačiau jei trokštate šio to daugiau – geriau pasikartoti kurį nors iš ankstesnių šio režisieriaus kūrinių.
>>
Skelbtas: kažkur, gal “DVD gidas”. 2007
Nuotrauka iš pexels.com
