Didžiulis Šarūno Saukos tapybos albumas pasirodė jau senokai. Jau senokai buvau pažadėjęs ir “Kultūros barams” leidinį aprašyti. Netgi pradėjęs regzti tekstą. Tačiau pasirodė, jog į kritinį tekstą Saukos albumą įvilkti nėra taip jau lengva. Per tą laiką, kol daugiau galvodavau apie pareigą “Kultūros barams”, nei iš tikro spaudydavau kompiuterio klavišus, įvyko netgi Nomedos ir Šarūno Saukų paroda, kurią rengė tie patys žmonės, išleidę ir albumą. Parodos taip ir neaplankiau – vengiau save pasukti šiek tiek kitu keliu link namų ir užeiti į naują galeriją J. Basanavičiaus gatvės pradžioje Vilniuje. Šį posūkį namų kelyje, greičiausiai trukdė atlikti primygtinis albumo sudarytojo kvietimas ir atmintyje kabantis tekstas, kurį parašyti rodėsi taip sunku.
Sunku vartyti tą storąją knygą, kur kiekvienas puslapis atveria vis naują Šarūno Saukos siaubo filmo seriją. Dar sunkiau apie šį foliantą mąstyti, o ką nors prasmingo parašyti beveik neįmanoma. Nors ir buvau priverstas padaryti tokias beviltiškas išvadas, tačiau pareiga vertė tekstą varyti toliau.
Albumas atima žadą. Ir ne todėl, kad kvapą užima Saukos tapybos reprodukcijos. Esu į jo paveikslus žiūrėjęs. Žiūrėjęs ilgai ir atkakliai. Jie stebindavo, skatindavo greičiau suktis ratukus smegenyse ir atlikdavo žiūrovo akiratyje daugybę kitų įdomių operacijų. Tačiau žado jie man niekuomet neatimdavo. Niekuomet jie netrukdė ir juos aprašinėti. Priešingai, Šarūno Saukos kūryba itin paslanki įvairiausio plauko interpretacijoms. Vien stebint jau egzistuojančius šio menininko paveikslų aiškinimus, galima gauti nemažai naudos ir surašyti gudrų tekstą. Kadaise tai ir padariau, kai padėjau Šarūnui rengti jo solo parodą Šiuolaikinio meno centre. Tą kartą apie Saukos tapybą rašiau netiesiogiai, stebėdamas, kaip jos aiškinimai kito, laisvėjant ir Lietuvos visuomenei. Šis metodas ko gero geriausiai ir parodė galimybes, kurios atsiveria prieš kiekvieną, norintį imtis Saukos vizijų aiškinimo.
Atrodo, ir naują įvykį Saukos biografijoje galima užverti ant to paties siūlo ir toliau tęsti pasakojimą apie jo kūrybos suvokimo pokyčius. Tačiau prie to grįšiu kiek vėliau, o dabar atliksiu nemaloniausią šio teksto pareigą.
Ką gi. Niekur nedingsiu. Mesiu šalin sau įprastą mandagumą ir pasakysiu, jog albumo leidėjai iš tikro sugebėjo įvilkti Saukos kūrybą į labiausiai jam kenksmingą rūbą. Dėl to ir dūsauju albumą vartydamas. Mano dusulių priežastys vėlgi elementarios – kai tokio mąsto užmojai baigiasi panašiu rezultatu, nieko kito ir nebelieka, kaip tik dūsauti.
Tačiau apie viską iš eilės.
Sauka yra ko gero labiausiai žinomas Lietuvos šiuolaikinės dailės atstovas. Tai sakydamas, turiu omenyje masinį žiūrovą. Net ir nesidomintis daile Lietuvos pilietis, apie Šarūną Sauką bus bent girdėjęs. Juk ne šiaip sau, prieš pora metų dienraščio “Respublika” apklausa, skirta nustatyti populiariausią mūsų šalies dailininką, baigėsi būtent Šarūno pergale.
Stebėtis tuo kažin ar verta. Vis tik Sauka yra bene postmoderniškiausias klasikine prasme mūsų menininkas. Panašus į Umberto Eco. Savo tapyboje Šarūnas grakščiai pasiekia garsiojo italų rašytojo daugiasluoksniškumo. Pirmiausia – socialinio įvairialypumo. Šių abiejų žmonių kūrybos idealiai sukabina populiarų paviršių ir itin dumblotą prasmių dugną.
Umberto Eco romanus gali skaityti detektyvų mėgėjas. Taip skaitant bus nuosekliai keliaujama nuo pirmo į paskutinį puslapį mėgaujantis įtampos gniaužtais. Tačiau jo knygas galima skaityti ir judant daugeliu kitų krypčių bei semiantis tiek istorinių žinių, tiek pasaulio suvokimo metodų. Saukos tapyba panaši – yra visiems lengvai suvokiamas siurrealistinis siužetų paviršius ir gan sunkiai atrakinamas pulsuojantis kūnas.
Kaip ten bežiūrėtum, tarp XX a. dailės rūšių, siurrealizmas susilaukė ko gero didžiausio populiarumo. Nepaisant to, jog buvo ir daugybė kitų menininkų, kurie į visuomenių sąmonę įsirėžė savo ekscentriškais poelgiais (pavyzdžiui, Jacksonas Pollockas ar Andy Warholas), tačiau dažniausiai jų kūryba likdavo tik išrinktųjų meno gerbėjų įvertinta.
Gan tipiškas mūsų laikams procesas, kuomet įvaizdis tampa žymiai svarbesnis už realius darbus. Siurrealizmo likimas kiek kitoks. Nors didieji siurrealistai dažniausiai garsėdavo neįprastais gyvensenos įpročiais, jų kūryba buvo mėgiama ne mažiau. Salvadoras Dali, be abejo, yra geriausias pavyzdys. Jo kūrybos albumų greičiau galima tikėtis rasti eilinio piliečio, o ne meno žinovo namuose. Dažniausiai taip ir atsitinka – manau, būtų sunku rasti dailės specialistą, kuris šiuo menininku itin žavėtųsi ir kauptų namie jo kūrybos atvaizdus.
Čia svarbu paminėti keletą taškų.
Viena, dailės profesionalai Dali privengia būtent dėl jo didžiulio populiarumo. O populiarus jis yra dėl išorinių šios meno rūšies ypatybių, sukeliančių bent jau smalsumą. Psichoanalizės virsmas popkultūros dalimi, nuolat minima gyvenimo būdo žurnaluose ar kino filmuose, tapo ko gero stipriausiu stimulu ir aprioriškai psichoanalitinio siurrealizmo kelionę į šiltą popkultūros glėbį. Kaip popkultūra mintančio žmogaus sąmonėje psichoanalizė ir Freudas reprezentuoja visą egzistuojantį žmogaus psichologijos mokyklų spektrą, taip ir siurrealizmas dažnai to paties žmogaus suvokime reprezentuoja visą modernistinę dailę.
Šarūnas Sauka taip pat patenka į šią košę. Tai nėra paties Šarūno noras (ko nepasakytum apie poną Dali) ir šis faktas nė kiek nemenkina Saukos tapyboje egzistuojančių prasmių spektro. Tačiau tokios padėties sąžiningas suvokimas mums duos nemažai žinių apie Saukos padėtį Lietuvos dailės pasaulyje ir apie didžiojo jo kūrybos albumo atsiradimo priežastis.
Grįžtu atgal.
Leidžiant Umberto Eco knygą arba Šarūno Saukos albumą galimi du keliai.
Eco knygas galima leisti pigiose mistinių detektyvų serijose, papuošus viršelius pentagramomis, auksinėmis taurėmis ir alchemikų brėžiniais. Tačiau galima jo knygą išleisti ir taip, kad jos apipavidalinimas pabrėžtų antrąją, o ne pirmąją raštų kryptį. Dažniausiai vis tik pasirenkamas vidurio kelias – tereikia prisiminti, kad ir mūsuose leistas Eco knygas, kurių viršelius kukliai puošė pigios mistikos pėdsakai.
Natūralu – nors leidėjai dedasi esą rimti, tačiau negali nepaisyti ir detektyvų mylėtojų poreikių. Nes būtent šioji skaitytojų dalis savo gausumu geriausiai dalyvauja ir keliant leidyklos bei autoriaus gerovę. Šie žmonės sudaro sąlygas gauti knygą ir tai mažumai, kuri stebisi ant viršelio pamačiusi kaukolę.
Šarūno Saukos padėtis panaši. Jo paveikslais galima iliustruoti neaiškios kilmės pranašautojų veikalus. Esu tikras, jog Šarūno tapyba yra puošusi ir tokias knygas. Jeigu neklystu, ir Lietuvoje šio tapytojo kūriniais jau buvo mėginta stiprinti vieno žymaus pranašautojo mintis.
Šarūno Saukos leidinys gali priminti komiksų knygą. Jo tapyba gali būti paversta lipdukais arba tatuiruotėmis. Švelnaus realizmo nuspalvintomis Saukos paveikslų situacijomis tatuiruočių meistrai lengvai galėtų patenkinti pačių išrankiausių klientų pageidavimus. Ir nieko baisaus, jeigu kartais taip atsitinka. Saukos tapybos struktūra iš esmės nėra pažeidžiama. Tiesiog dėmesys kreipiamas į vieną jos sluoksnį, ignoruojant visus kitus. Tačiau atidus žiūrovas, net ir taip įkūnytoje Šarūno kūrybos reprezentacijoje atras tai, ko ieško. Būtent dėl to, šiuos veiksmus įvardiju kaip nutylėjimą, o ne visaapimantį luošinimą.
Ir nors dauguma visuomenės tyrinėtojų, brendusių dviveidėje sovietinėje visuomenėje ir šauktų man, kad nutylėjimas gali būti baisesnis už atvirą melą, šiandienos pasaulis iš tokių šūksnių gali tik pasijuokti. Šiandien galima bet kas ir, deja, tas bet kas pasirodo nesinešdamas kuprinėje jokio moralinio sprendimo šešėlio.
Naujasis Saukos albumas ir yra geriausias įrodymas apie gan radikaliai pakitusį šio menininko visuomeninį statusą. Nuo sovietinių laikų pabaigos keistuolio, kurio paveikslai greičiau gąsdino nei žavėjo, iki žvaigždės, kurio paveikslu galima puošti prašmatnų restoraną.
Jei anais laikais Saukos vizijos kėlė šleikštulį, kuris būdavo suspenduojamas tik įvilkus jo siužetus į abstrakčios etinės gėrio-blogio kovos rūbą, tai šiandien anų laikų šleikštulys tiek nunyko, kad į jo tapybą galima žiūrėti net mėgaujantis subtilių virtuvės šedevru.
Čia ir regime esminę Saukos tapybos suvokimo liniją, kuri, kaip jau kartą esu įrodęs, puikiai kartoja ir visuomeninio mąstymo pokyčius. Pradžioje Sauką reikėjo neutralizuoti filosofiniais etikos terminais, vėliau iš griežtų moralės gniaužtų jis buvo išvaduotas ir tiesiogiai mėgautasi pasąmonės miražais, o šiandien Sauka tėra popkultūros keistuolis, kurį naujosios Lietuvos kartos priima “tokį, koks jis yra” ir jokių papildomų klausimų neužduoda.
Man gaila, kad čia aptariamas Saukos albumas reprezentuoja būtent naujausią jo vietą visuomeninio mąstymo laukuose. Vieta užtikrinta, ką ir liudija albumo apimtis. O grubokas knygos dizainas, juodas fonas, kuriame pasirodo Saukos paveikslai ir didelėm baltom raidėm įkalti tekstai visom jėgom stengiasi knygos vartytojui įrodyti, kad nereikia čia ieškoti ypatingų prasmių, kad viskas čia paprasta, o iš kiekvieno puslapio žvelgiančios pabaisos ir yra svarbiausia albumo atrakcija.
Netgi Algio Uždavinio tekstas, kaip visuomet, suvokiamas tik jam pačiam, įrodinėja tą patį. Esu tikras, kad 99 proc. albumo vartotojų šį tekstą baigia skaityti kažkur antrojo sakinio viduryje. Šis tekstas yra tik tam, kad dar kartą būtų įrodyta, jog gilintis neverta, nes vis tiek nieko nesuprasi.
>>
Skelbtas: Kultūros barai, 2002 m., Nr. 7
