Tiesa pasakius, galėjo nebūti jau “Pamiršto greitkelio”. Nei žiūrovai, nei kino istorija nukentėjusi nebūtų. Tačiau ką besukurtų tokio laipsnio kino generolas kaip Davidas Lynchas, kritikos bus sunku tikėtis. Juk “Laukinė širdis” ir “Tvin Pyksas” seniai visus įtikino, kad ponas Lynchas – genijus.
Dvi su puse valandos vaizdų, kurie verčia galvoti apie senstelėjusio ir suvaikėjusio vyriškio sapnus, baimes, fetišus ir perversijas. Geriau senukas Lynčas “Malholando keliui” sunaudotą juostą būtų padovanojęs kokios besivystančios šalies kinui – tai būtų žymiai prasmingiau.
Dvi su puse valandos pasakojimo apie dviejų gražuolių klaidžiojimus po psichoanalitinį mišką, kuriame, atrodo, auga tik nuodingi grybai. Ir kaip gi joms tarp jų rasti tokį, kuris nenusineštų gyvybės? Kur režisierius paslėpė magiškuosius grybukus?
Deja, filmo veikėjams, priklausomiems nuo kūrėjo valios, belieka žaisti rusišką ruletę. Tad herojų veidus nuolat puošia sutrikusi šypsena, nes jie nelabai supranta, kas dedasi aplink.
Dvi su puse valandos jau seniai nusibodusios Angelo Badalamenti muzikos. Garsas ir vaizdas iš tikro tobulai sukalti. Tačiau tai jau ne karta matyta/girdėta paties Lyncho filmuose. Be to, “Malholando kelio” garsas tiesiog kartoja atmintinai žinomas siaubo filmų klišes – kai herojus eina per tamsų kambarį, jo (ir žiūrovo) išgąstį dar labiau gelia graudžiai raudantis orkestras.
Be abejo, tai puikiai veikia. Kaip aspirinas veikia skaudant galvą. Bet juk visiems seniai žinoma, kad aspirinas gerai tinka kankinant galvaskausmiams. Nuobodu.
Filmo vaizdo takelis sulipdytas panašiai. Davidas Lynchas groja meistriškai, kol nepradeda lįsti nuvalkioti siaubo mitologijos triukai.
Štai viena įspūdingiausių filmo scenų. Du atsitiktiniai herojai sėdi greito maisto kavinėje. Vienas jų su nerimu pasakoja savo sapną. Jame jis buvęs toje pačioje kavinėje ir jautęs didžią baimę. Mat kiaurai kelias sienas jis matęs baisų veidą. Tad ir atėjo jis čia, kad mestų akį už tos sienos, kur sapne tą veidą regėjo ir, realybėje jo nepamatęs, išsivaduotų iš košmaro. Abu vyriškiai nedrąsiai išeina iš kavinės ir pėdina link žymiosios sienos. Kulminacijos taške, veidas pasirodo, o sapnuotojas gauna kažką panašaus į širdies smūgį.
Jei veido vis tik nebūtų buvę ir filmo herojui būtų tekę su palengvėjimu atsidusti bei ramiai nueiti šalin – būtų buvę visai smagu ir žiūrovui. Juk tada galėtume galvoti, jog tokio plauko siaubas – paties žmogaus proto padarinys.
Tam baisiajam veidui pasirodžius, scena sklandžiai įsiterpia į siaubo kino diskursą ir viskas tampa aišku: ta pati mistinė būtybė, kuri pasirodė sapne, gyveno ir už sienos tikrovėje. Siaubo kino diskurse toks aiškinimas nekelia jokių problemų – juk nedvejodami priimame ir vampyru virstantį nekaltą vaikelį.
Aišku, šią scena galima aiškinti ir kitaip. Mat filme veidą mato tik sapnuotojas – jo draugui, atrodo, veidas nepasirodo. Tad vis tik galima teigti, jog ir šį kartą veidas buvo tik sapnuotojo nuvargusios sąmonės monstras.
Antra, šios scenos nukreipimas iš tikros tikrovės į kino realybę, tarsi atitartų ir kitą neblogą filmo fragmentą. Ten veiksmas vyksta kažkokiame teatre, į kurį vidury tamsios nakties atvyksta abi herojės. Scenoje plyšaujantis vyriškis nuolat kartoja – visa tai, ką jūs girdite, nėra realybė. Tai – iliuzija. Viskas yra iliuzija.
Tad, kai dainuojanti moteriškė lyg ir apalpsta, jos balsas toliau skamba. “Viskas yra iliuzija” – vienas esminių filmo motyvų, gal ir paaiškinančių keistus jo vingius. Beje, tas veidas dar kartą pasirodo filmo gale ir vėl viską supainioja. Mat šį kartą jis tarsi atstovauja realybę, tačiau mes žinome, jog jis yra susapnuotas. Ir t.t.
Davidui Lynchui patinka triuškinti įspūdžiu. Jam patinka aukštaūgis simbolizmas ir itin gražios moterys. Ypač, kai jos nuogos ir bučiuojasi. Lynchas mėgina mus įtikinti, kad jį kankina nerimas. Kad pasaulis žiaurus ir neprognozuojamas. Gelbsti mus tik toji scena teatre ir karts nuo karto ekrane pasirodanti kalva su žymiuoju užrašu HOLLYWOOD.
>>
Skelbta: omni.lt, 2002
Nuotrauka iš pexels.com
