Brianas de Palma yra keisčiausias režisierius per visą Holivudo istoriją. De Palmos filmai niekinami arba fanatiškai mėgstami. Briano de Palmos juostos visuomet reikalauja atsakyti į pora prieštaringų klausimų.
Ar režisierius yra iš tikro toks kvailas ir banalus? O gal jis yra toks gudrus, kad jo filmų banalybės yra tobulai įgyvendintos C kategorijos filmų parodijos?
Bijau, kad atsakymų rasta nebus.
“Misija į Marsą”, filmas, kurį ir jūs galbūt matėte, nepaliko nė mažiausios vilties. Pirma filmo pusė – švari kosminio laivo kabina ir hipnotiškai palubėse sklandantys kosmonautai. Minimalistinis, technologinis estetizmas gniaužia kvapą ir primena Oskarą Vaildą, “2001: kosminę odisėją” bei Plastikmaną tuo pat metu.
Atroji “Misijos” dalis – tarsi šlapias skuduras sapnuojančiam per veidą. Tiksliau – koks dešimt šlapių skudurų (užsimerkite ir įsivaizduokite, jog taip atsitinka jums). Skaudžiausias iš tų smūgių buvo pirmasis – kai netikėtai pasirodė animacinė Marso gyventoja.
Bet palikime Marsą ir eikime prie “Body Double”. “Kūno antrininkas” – taip turėtų skambėti vertimas, tačiau angliškas variantas man mielesnis. Juolab, kad šis žodžių derinys – kino terminas, kuris vaizdžiai pristatomas filmo pabaigoje.
Filmuojama duše besimaudanti gražiaveidė mergina. Staiga už nugaros pasirodo vampyras. Tada aktoriai sustingsta, mergina išlenda ir režisierius pašaukia “body double”. Pasirodo kita mergina, kuri stoja pirmosios vieton. Vienintelis jos privalumas – dailios krūtys. Tad filme žiūrovas matys dailiaveidę merginą su dailiomis krūtimis. Idealu!
Šis filmas filme nubrėžia ir esminę “Body Double” liniją. Kūnai (būtent kūnai, o ne žmonės) filme kaitaliojami nuolat. Šie pasikeitimai lemia veiksmo posūkius. Tiesa, de Palmos filmai alsuoja fragmentais, kuriuos lemia nebent liguista režisieriaus fantazija, Dievas ar Šėtonas. Jokia logika – nei elementaria, nei vidine paties filmo – tie siužeto šuoliai nebūna pagrindžiami.
Man šie lūžiai yra vienas maloniausių de Palmos kūrybos bruožų, nors kritikai jį už tai jau daug metų bara. Ar nenuostabu: filmo veikėjai susiduria pirmą kartą, pažiūri vienas kitam į akis ir puola bučiuotis skambant nuostabiai muzikai! (atsiprašau, vėl nukrypau į šalį).
Iš tikro besikeičiantys kūnai vynioja ne tik detektyvinę psichologinio siaubiako liniją. (geriausi de Palmos ankstyvieji filmai yra būtent psichologiniai siaubiakai). Tačiau įdomiausia tai, kad jis užkabina temą, kuri aktualesnė šiandien, o ne prieš 20 metų.
Identiteto transformacijos ir jo tirpimas, asmenybės skilimas į šukes ir susidėliojimas kita tvarka, genetikų eksperimentai ir jau tikrove virstantys klonai.
Daugeliui nesuprantami de Palmos košmarai tampa įspūdingu įvykiu XX a. mąstymo istorijoje. Jo siaubiakai – lūžio taškas.
Praeityje už Briano de Palmos nugaros stovi psichodelikos mėgėjų minia. Juos veda aukščiausio lygio sąmonės eksperimentų meistrai: Bodleras, Freudas, de Quincey, Kastaneda, Aldous Huxley, Timothy Leary, Alan Watts ir dar daugelis kitų.
Gausų būrį, savanoriškai vartojusį hašišą, opiumą, LSD, grybus, kaktusus ir kitus stebuklus atsakingai saugojo CŽV ir KGB. Šios tarnybos slapta atliko tuos pačius eksperimentus. Tik čia buvo ieškoma ne prašviesėjimo, o naujų ginklų ir žmogaus psichologinių galių ribų.
Tie vyrukai manė atlikę didžiausią žmonijos istorijoje atradimą: žmogus nėra vientisas mėsos ir smegenų junginys, jis gali subyrėti į galybę meteoritų.
Šiandien tai tėra toks pats faktas, kaip ir tai, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Net ir dabarties kine žmogaus skilimai knebinėjami tarsi tai būtų visų pripažinta tiesa. Tereikia prisiminti “Kovos klubą” ir “Nuostabų protą”. Arba dar paprastesnį “Aš, Irena ir kitas aš”.
O LSD ir meskalino vartotojus pakeitė kartos, kurios rija ectasy tik tam, kad būtų linksmiau. Trumpos išvykos už sąmonės ribų tapo tiesiog pramoga.
Štai tarp šių dviejų epochų įsiterpia de Palmos siaubiakai. Šis žmogėnas liko nesuprastas savo laikais, nes oficialiajame Holivude kalbėjo apie tai, kam galėjo pritarti tik radikalūs marginalai. Šiandien jis nebesuprantamas dėl to, kad jo temos seniai tapo kasdienybe.
Ir vėl reikia menininko, kad nurodytų tikrąją ankstyvojo de Palmos vertę. Pamenate? Būtent taip baigėsi mano rašinys apie “Zabriskie Point”. Ir ten įdomiausias filmo puses parodė šiandienos meno kūrinys. Šį kartą siūlau prancūzų menininką, kuriam de Palmos filmai tapo įkvėpimo šaltiniu.
Brice Dellsperger videofilmai – įvairių kino filmų remake’ai, tų filmų skeveldros, išplėštos iš jų natūralaus konteksto. Šie fragmentai – klišės, banalūs masinės kultūros, kino ar televizijos stereotipai. Prie originalo veda tikrojo filmo garso takelis, kurį menininkas paprastai panaudoja ir savo kūrinyje. “Body Double” – būtent taip ir vadinasi serija videofilmų, kuriuos menininkas pradėjo kurti dar 1994-aisiais.
Tačiau kūno kaitaliojimą šis menininkas veda toliau, iki kraštutinumo. Jo videofilmuose paprastai regime tik vieną žmogų, vaidinantį visus personažus. Videofilmų veikėjus sunku pavadinti vyrais ir moterimis, nes jų išskirtiniai bruožai vos pastebimi. Tai, apie ką de Palmos filmuose tik užsimenama, čia regime visu gražumu.
Beje, ir pats Brianas de Palma nužengė toliau nei “Body Double”. 1992 m. pasirodė jo filmas “Raising Cain”, kuriame “antrininko” tema išlenda jau praradusi kūnišką rūbą ir tapusi vien sąmonės pokyčių vaisiumi. Tačiau nuo “Body Double” laikų tai buvo pirmoji maloni išimtis. Visi kiti pastarųjų 15 metų de Palmos filmai buvo tik nevykusios komedijos, keistoki trileriai ir visai neblogi gangsterių filmai. Bet jie jūsų niekuomet taip nenustebins, kaip kūno antrininkų serija.
>>
Skelbta: omni.lt, 2003
Nuotrauka iš pexels.com
