Buvo kartą toks žmogėnas. Nuo mažumės kažko vis ieškojo. Blaškėsi, mėtėsi nuo vieno prie kito. Ten lyžt, šian čiupt ir vėl kitur šoka. Mėtėsi, blaškėsi ir straksėjo, kol vieną dieną apsidairė ir suprato, kad metų jau tuoj keturiasdešimt, o jis vis dar tebesėdi 15 kv. m. palaikiame kambaryje, kuris šiaip taip įgrūstas į sukriošusį medinį namą prasčiausiame miesto rajone.
Jokių mokslų taip ir nebaigė, nors bandė ne vieną kartą. Jokios padorios profesijos neįgijo ir vos vertėsi dirbdamas šlykščius ir kvalifikacijos nereikalaujančius darbus. Draugai po truputį išgaravo, o giminės jį nurašė. Jokios naudos iš jo, tik gėda.
Štai taip jis galvojo sėdėdamas prie mažyčio sudedamo ir tarybinius laikus menančio stalo, pasidėjęs rankas ir žiūrėdamas ir rusvo vandens stiklinę. Kitokio vandens šiame rajone nebuvo. “Reikėtų pavakarieniauti” – galvojo, bet prisiminė, kad turi tik du svogūnus ir pusė litro kefyro. Taip ir nepakilo jis nuo kėdės visą naktį.
Kitą dieną į darbą jis nėjo. Nunešė į antikvariatą brangiausią savo daiktą – paveikslą, kurį prieš dvidešimt metų padovanojo tada dar jaunas, o dabar – jau visai garsus tapytojas.
Gavęs pinigus per pora dienų aplankė visus, kuriems buvo skolingas. Kaimynus, sugėrovus ir visas tetas nastias iš kaimyninių namų. Kam dešimt litų, kam – dvidešimt, o keliems – net po šimtinę atidavė.
Likusius pinigus susidėjo į Maximos maišelį, ant viršaus užmetė atsargines kelnes, kandžių sukapotą megztinį, porą kojinių ir apiplyšusią užrašų knygutę, kurioje buvo suregistruoti jaunystėje rašyti eilėraščiai. Nors buvo vasara, užsimetė žieminį paltą, kruopščiai užrakino kambarį, užsuko į lauko tualetą ir išėjo.
Ir niekas toje gatvėje jo daugiau nebematė. Bet niekas ir nepasigedo. Giminės susiprato tik per Kalėdas, kai prie stalo liko tuščia kėdė. Nors jo niekada nekviesdavo, bet jis visada atsliūkindavo. Ir nors juo niekas nesidžiaugė, tačiau tuščia kėdė kažkaip badė akis ir spaudė sąžinę.
Kartu su policija išlaužę duris, viduje rado tik voratinklių. Jokių daiktų, jokio raštelio, jokio ženklo. Kambarys juridiškai jam nepriklausė, todėl ji tuoj okupavo kitame kambaryje besiglaudžiantys chroniai. Atvirai pasakius, jie to žmogėno nelabai ir prisiminė. Giminės per kokį pusmetį taip pat susitvarkė su sąžinės graužatimi ir nusiramino.
Ir štai po daugelio metų jo brolis su visa gausia šeimyna ir draugų būreliu viešėjo prašmatniame pietų kurorte. Sėdi štai visi lauko kavinėje ant jūros kranto, krevetes ir aštuonkojus valgo baltu vynu užsigerdami.
Ir pradėjo vaikai kikenti ir pirštais baksnoti. Pasuko brolis galvą ir mato sliūkina pro šalį nenusakomo amžiaus valkatėlė. Plaukai į dredus susisukę ir iki juosmens nukarę. Neaiškios spalvos skrybėlė ant galvos ir nudrengti marškinėliai su Def Leppard albumo viršeliu ant krūtinės. Eina štai tas diedukas slidininko lazda pasiramsčiuodamas ir bananą valgo.
Ir kai pažvelgė jis į puotautojų stalą, susidūrė jo akys su brolio akimis ir jie vienas kitą pažino. Priėjo senukas prie stalo. Visi nutilo ir žiūri kas čia bus.
Brolis nei iš šio nei iš to ėmė ir paklausė: “Tai ar radai?”. Kitas gergždžiančiu balsu atsakė: “Ne”. Brolis kiek pagalvojo ir vėl klausia: “O ar ieškojai?”. Kitas irgi kiek pagalvojo ir atsakė: “Kad jau neprisimenu”.
Stojo nyki tyla, nes daugiau niekas nežinojo ką sakyti. “Tai viso gero” – pagaliau sugirgždėjo senukas, apsisuko ir nucypino tolyn pajūriu. O kai jis nutolo, valgytojai vėl kibo į krevetes ir aštuonkojus. Ir vėl skambėjo juokas, kliuksėjo vynas ir skardėjo vaikų balsai.
>>
Skelbta: Facebook, 2010 rugpjūčio 17 d.
