Šie rinkimai – ypatingi. Lietuvos politinė industrija pasiekė visišką dugną ir virto beveidžiu biurokratiniu monstru. Masiniai raginimai “atlikti pilietinę pareigą” rodo, kad monstras subrendo ir iš teliko ekrano persikėlė į piliečių smegenis.
Praeitą kartą buvo sakoma: “jei nori šviesios ateities, balsuok už liberalus”. Tas raginimas buvo įkyrus, tačiau suprantamas, nes jame buvo aiški vertybė. Dėl visiems žinomų įvykių, šiandien anos vertybės nebeliko. Todėl turime tik “jei nori šviesios ateities, balsuok!”
Už ką šį kartą derėtų balsuoti – niekas nežino. To nežino net madingieji internetų komentatoriai. Net ir jie šį kartą mums nieko konkretaus patarti negali.
Jų visų rekomendacijos skamba vienodai. Maždaug taip:
“Reikia balsuoti už Oleko socialdemokratus, Adomėno konservatorius arba Karbauskio valstiečius. Iš bėdos – už Masiulio liberalus. Negalima balsuoti už Pitrėnienės darbininkus ir Pakso tvarką”.
Šių rekomendacijų esmė – nesvarbu už ką balsuosi konkrečiai, svarbu, kad nubalsuotum už kai kurias didžiąsias partijas ir nebalsuotum už kai kurias kitas didžiąsias partijas.
Visi likę rinkimų dalyviai šiose rekomendacijose net neminimi – “nes jie vis viena neturi šansų patekti į Seimą”.
Tuo tarpu politologai, net ir rezultatų nesulaukę, jau svarsto būsimos valdžios konfigūraciją, kurioje paprastai figūruoja trys didžiosios partijos (be Masiulio liberalų).
Ką tai reiškia?
Visų pirma – būsimas Seimas atrodys taip pat, kaip atrodo šiandien. Vienintelis menkas pokytis – galbūt išvengsime Pitrėnienės, tačiau internetiniai rinkimai parodė, kad didžiosiose partijose juokdarių yra tiek, kad Facebook’o liaudis garantuotai susiras naujų kaliausių.
Antra – rinkimuose nebesvarbūs vertybiniai argumentai. Net jei kokios mažylės partijos ideologija man priimtina, balsuoti už ją nepatartina, nes ji vis viena “neperlips” procentinio slenksčio.
Nesvarbu net ir tai, kad, pavyzdžiui, Pitrėnienės darbininkai į eterį paleido tokį galingą tradicinio antihumanizmo srautą, kokio seniai Marijos žemėje nebuvo. Koks skirtumas? Niekam tai nerūpi. Žymiau įdomiau pakalbėti apie Pitrėnienės gramatikos įgūdžius.
Šių dviejų teiginių išvada elementari – vyksta ne Rinkimai (su visa istorine šios procedūros reikšme), o biurokratinis vietų Seime paskirstymas.
Yra Seimas ir jame turi dirbti žmonės. Kadangi visi norintys netelpa, reikia mesti burtą.
Šiaip jau blaivaus proto Andrius Tapinas pasiūlė visiems patikusį politikų vertinimo čeklistą, kuriame galima politikų kvalifikaciją įvertinti pažymiais. Tačiau tai reiškia, kad politiką rinksime panašiai, kaip perkame telefoną ar automobilį – “šio variklis galingesnis, bet anas – mažiau degalų vartoja. To garantija ilgesnė, užtat šito – bagažinė didesnė”.
Nieko nuostabaus, kad buvo siūlymų partijas vertinti pagal jų programų detales – vienam aktualus švietimas, kitam kultūra ar dar kas nors. Buvo netgi pasiūlymų nebalsuoti už tuos (nepriklausomai nuo to, kokioje jie yra partijoje), kas balsavo už naktinius taikiklius arba apskritai yra medžiotojas.
Galų gale, Alfredas Bumblauskas priminė, kad Antikos laikų graikai valdyti siuntė išmintingiausius ir pasidžiaugė, kad ir Lietuvoje šiemet renkamos ne programos (suprask – partijos), o konkretūs žmonės. Taip profesorius tik patvirtino masinę nuomonę – “kiekvienoje partijoje yra debilų, bet yra ir normalių žmonių”.
Čia matau dvi mažas problemas.
Rinksime gal ir žmones, tačiau Seimą valdys ne “žmonės”, o partijos. Net ministerijas dalinsis partijos. Tokia yra nustatyta tvarka, kurią puikiai žino net ir tie, kurie “balsuoja už asmenybes”.
Antra bėda – tas antikinis “išminčių” valdymas.
Kai valdo “išminčiai”, demokratija nelabai kvepia. Jei Antikinėje Graikijoje ir buvo tokių, kurie manė, kad valdyti (ir, beje, visa kita daryti) turi tik geriausiai tam tinkantys (kas tai nusprendžia – kitas klausimas), buvo ir kitokių nuomonių.
Pavyzdžiui, manymas, kad valdyti turi visi. Kiekvienas pilietis privalo numatytą laiką dirbti valdymo darbus, kad žinotų, kaip valstybė veikia. Jokių “antrų kadencijų”, jokių slaptų grupuočių. Jokios korupcijos (bent jau teoriškai galvojant).
O jei taip – į valdžią galima piliečius skirti ir burtų keliu. Juk esmė – ne koks žmogus valdo, o pati visuotinio valdymo sistema.
Minėtas rekomenduotojų nenoras domėtis partijomis, kurios neturi šansų patekti į Seimą reiškia viena – yra gerai taip, kaip yra dabar. Dar kartą apie tą patį – būsimas Seimas bus identiškas dabartiniam.
Vadinasi – esame patenkinti status quo, nieko keisti nereikia. Neverta net domėtis alternatyvomis, nes jos vis viena neturi šanso “patekti į valdžią”. Kažkas protestuoja prieš DK? Neverta domėtis, nes tai – kažkokia nesisteminė smulkmė.
Ir jei jau taip – tai gal iš tikro buvo verta surengti Seimo kėdžių loteriją?
Tikėtis, kad rinkimai sumažins kvailių skaičių Seime yra naivu. Partijos irgi bus maždaug tos pačios. Štai mestume monetą ir sutaupytume milijonus. Kiekvienas pilietis galėtų gauti ne brošiūrą su kandidatų portretais, o nedidelę, tačiau apčiuopiamą premiją.
Vienintelis dalykas, kuris mane šį kartą nudžiugino – keletas silpnų balsų, kurie bandė teigti, kad sąmoningai nebalsuoti taip pat yra politinės valios pareiškimas. Tai buvo vienintelė antisisteminė idėja per krūvą metų, tokia, kuri turi vidinės jėgos rimčiau pakeisti politinės kasdienybės įpročius.
Ne šiandien ir ne po metų.
Gal po ketverių.
>>
Skelbta: Facebook, 2016 m. spalio 7 d.
Nuotrauka iš pexels.com
