Kas yra tapyba?
Dabartinės lietuvių kalbos žodyne tapyba apibrėžta itin neaiškiai, kaip „dažų, spalvų dailė“. Dviprasmiškas ir veiksmažodžio „tapyti“ apibrėžimas: „piešti dažais“.
Vienintelis pasikartojantis šių apibrėžimų elementas yra „dažai“, o žodis „piešti“ rodo, kad tapyba nevadintinas kūrinys, sudėtas, pavyzdžiui, iš sudžiūvusių dažų gurvuolių, nors pateiktasis tapybos apibrėžimas, atrodo, tam neprieštarautų.
Veiksmažodis „piešti“ leidžia tapyba vadinti, pavyzdžiui, ant namo sienos sutemus pražydusį graffiti, o garsiems J. Pollocko dažų dribsniams ant drobės būtinai reikėtų atrasti naują terminą, nes kažin ar energingi jo rankos mostai gali būti vadinami „piešimu dažais“. Juk „piešti“ matyte numato rankos ir paviršiaus lietimąsi, nors ir liečiamasi per tarpininką, per įnagį.
Ir nors apibrėžimuose nėra minima, nei kuo dažai tepami (piešiami), nei ant ko jie gula bet apibrėžimai nėra techniniai, nurodantys tik vieną iš medžiagų (dažus) ir pradinį veiksmą (piešti).
Tiesa, dar lyg tarp kitko, yra paminėtas žodis „spalvos“. Jį reikėtų suvokti ne vienišą, o junginyje „dažų spalvos“. Tai svarbu, nes spalvos, kaip kokybę lemianti apčiuopiamų elementų (dažų) savybė, žymiai tiksliau byloja apie tai, kas yra tapyba. Kaip tik spalvomis ir vertėtų pradėti tapybos apibrėžimą.
Tačiau kodėl būtent Vytauto Pakalnio paroda „Vartuose“ mane paskatino įkyriai klausti to, kas jau seniai kuo kruopščiausiai aptarta ir ko klausti šiandien atrodytų metodologiškai neteisinga? Juk nublanko ribos ne tik tarp dailės rūšių, bet ir tarp to, kas tradiciškai vadinta daile, ir to, kas skleidėsi jos „užribyje“.
Bet Pakalnio paroda atgaivino šiokį tokį, regis, jau senokai pamirštą nerimą, paskatinusį kalbėti apie tapybą būtent kaip apie dailės rūšį. Pabandysiu tai paaiškinti.
Visų pirma, Pakalnio tapyba lengvai telpa į tą erdvų, techniškąjį apibrėžimą – tai iš tiesų yra „dažų dailė“, dailininkas tikrai „piešia dažais“. Paveikslai sukurti viena iš tradicinių technikų – aliejumi ant drobės. Tačiau – vėl primenu – apibrėžime yra ir spalvos. O jos veda kiton erdvėn, kurioje nėra svarbu, kokiu įnagiu ir ant ko „piešta dažais“, čia neklausiama „kas“ ir „kaip“, o šnekama apie įvykius paveikslo paviršiuje. Ar ši erdvė būtina pačios tapybos apibrėžimui?
Eisiu paprasčiausiu keliu: mėginsiu rasti atsakymo Pakalnio drobėse.
Spalvos čia grynos ir ryškios. Iš jų dėliojami vaizdai, paprastai vadinami paveikslo siužetu. Kol kas nieko čia nuostabaus – didžioji Vakarų tapybos dalis yra siužetinė, nors XX a jos ir nesiužetinės tapybos santykis tapo apylygis.
Siužetai gali būti kelių rūšių. Populiariausi iš jų – istorijos arba situacijos. Pakalnio siužetai kiek kitokie – dažniausiai sunkiau ar lengviau atpažįstamų objektų sankaupos. Objektų dydžių santykis – netikroviškas (mergaitė čia ūgiu sulig bažnyčia, už jas abi gerokai didesnės gėlės ir t.t.).
Pakalnio paveikslai daugiasluoksniai, objektai dažniausiai esti skirtingose erdvėse – vienas iš jų yra toliau nuo mūsų, kitas – arčiau. Perspektyvą, kurios klasikinį vakarietišką variantą randame italų renesanso tapyboje, Pakalnis renkasi kitokią – nelinijinę. Tai nėra vieninga viso paveikslo perspektyva, o kiekvienos paveikslo detalės perspektyva. Kiekvienas paveikslo objektas turi savo perspektyvą. Tai padaroma įprastu būdu – derinant spalvas (visi esame girdėję apie optinius pokštus – mėlyna spalva atrodo labiau nutolusi ir t.t.) ir proporcijas.
Pakalnis savo paveikslų erdves renčia, ko gero, kaip rusų suprematistas – įvairių dydžių ir spalvinių pajėgumų dėmės griauna vieningą judesį gilyn, į metafizines tolumas. Šias tolumas žyminčios horizonto linijos Pakalnio drobėse nėra, paveikslo erdvė baigiama plokštuma. Taigi toks paveikslas greičiau primena ne anapus atvertą langą, o pravertą spintą.
Kodėl to nebuvo Renesanso tapyboje? Net P. Breughelio ar H. Boscho paveiksluose, į kuriuos, atrodytų, Pakalnio drobės panašios detalių gausa, minėtos „spintos“ nerastume.
Į šį klausimą atsakysiu itin glaustai, peršokdamas daugybę tarpinių grandžių – taip yra todėl, kad anie dailininkai nevartė šiandieninių žurnalų, nežinojo, kas yra televizorius ar kompiuteris, nematė reklaminių skydų nušviečiamų, pavyzdžiui, Niujorko gatvių vakarėjant.
Tradicinį Vakarų paveikslą galima apibūdinti kaip iliuzinę atvertį gilyn, išrėžtą realiame paviršiuje, o Pakalnio paveikslas juda ne tik tolyn, į gilumą, bet ir priekin.
Senųjų meistrų paveikslų erdvę, nors ir iliuzinę, pavadinčiau racionalia, tolydžia, išskaidoma į atkarpas (nuo medžio iki namo, nuo namo – tolyn, prie kito medžio), o Pakalnio paveikslų erdvė nevaldoma, jos sluoksniai patys klojasi vienas ant kito, tačiau viršutinis niekuomet neuždengia apačioje esančio, nes šis klojimosi vyksmas yra nuolatinis, kitaip tariant, tuo pat metu ir viršutinis sluoksnis dengia apatinį, ir apatinis viršutinį, ir taip be galo.
Prisipažinsiu, šis mano teiginys apie erdvių žaidimą Pakalnio drobėse yra gal kiek per stiprus, šiek tiek perdėtas, tačiau tik taip įstengiu apibūdinti šį erdvių judėjimo įspūdį.
Štai iš kur kilo tas nerimas ir noras žodyne ieškoti tapybos apibrėžimo. Regis, Pakalnio paveikslai yra kuo tradiciškiausi – ir technika, ir manevrais drobės paviršiuje. Klaidina ir vaikiški, pasakiški siužetų elementai – juk visa tai jau ne kartą regėjime ir, atrodytų, galime šiam dailininkui lengva ranka priklijuoti kokią nors etiketę, o jo tapybą mikliai suklasifikuoti. Po nuorodomis į tradicinę tapybą besislepiančios „naujoviškos“ savybės yra vos juntamos, kaip ir jų sukeltas nerimas, kirbėjęs manyje.
Regime, jog minėtas tapybos apibrėžimas gali lengvai suklaidinti. Juk pasitikint juo, atrodo, kad Pakalnio tapyba byloja ta pačia kalba, kaip ir daugelio amžių Vakarų tapytojų kūriniai. Tačiau esminės yra ne techniškosios savybės, o tai, kad vyksta drobės paviršiuje.
Ar būtini šie „įvykiai“ tapybos apibrėžimui? Galbūt ir ne. Juk ir pats apibrėžimas nėra svarbus. Eidami tapybos parodon, mes jį savaime turime omeny ir tikimės patvirtinimo, neretai tuo ir baigdami paveikslo prasmių lukštenimą. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad iš pažiūros tradicinis kūrinys, nutapytas aliejumi drobėje, gali siūlyti naują jo nematerialiųjų sluoksnių (spalvų) skaitymo būdą. Tuomet nereikės stebėtis, kodėl jaunas dailininkas nedvejodamas imasi tradicinės tapybos technikos, nors daugumos bendraamžių ji jau nebetenkina.
Juk tai, kas nutapyta (paveikslas) savo vidine struktūra mažai kuo skiriasi nuo žurnalo lapo. Vartodamas tradicinius žodžius ir net gramatiką, dailininkas vis tiek kalba šiuolaikiškai.
Ką tai reiškia? Ogi tai, kad dažnas dabartinės dailės kūrinys nieko neatveria nei tiesiogine, nei perkeltine prasme. Jis konstatuoja.
Tai nėra nei geriau, nei blogiau, tiesiog, pasitelkiant McLuhaną, būtų galima priminti, jog žmogaus patyrimas ar pasaulio vaizdas yra velkamas nauju rūbu, bet pasaulis juk tebėra tas pats. Tačiau tai svarbu žinoti, nes antraip dailės kūrinys liks mums nebylus, net būdamas išoriškai tradicinis paveikslas, atrodytų, siūlantis čiupti tradicijos raktą ir jį atsirakinti.
Deja, vis dažniau negalime guostis net tuo, kad užrūdijo spyna. Pati rakto skylė kažkur nykte išnyko.
>>
Skelbtas: Kultūros barai, 1997 m. Nr. 5.
