Seniai laukiau progos dar kartą pažiūrėti garsųjį Franko Capros filmą. Ir štai mano svajonė išsipildė! Tad skubu savo džiaugsmu pasidalyti su jumis! Skubu, nors geriausia apie šią juostą rašyti artėjant Kalėdoms. Juk šis filmas amerikiečiams jau daugelį metų reiškia tai, ką visiems, gimusiems Sovietų Sąjungoje, simbolizuoja Eldaro Riazanovo “Likimo ironija”.
Aš, kaip sąžiningas teoretikas, esu sau susikūręs ne vieną sistemą kinui klasifikuoti. Ir nemėginkite manęs įtikinti, kad klasifikacijos domina tik pačius teoretikus. Pastovėkite bent 15 min. videotekoje ir pamatysit, kad jos šeimininkas kiekvienam nuolatiniam klientui taiko savitas klasifikacijas. Šios dažnai būna suprantamos tik klientui ir šeimininkui. Tačiau jie puikiai susikalba.
Pagal vieną klasifikavimo būdą aš skirstau filmus į tuos, kuriuose vyrauja pasakojimas, ir tuos, kuriuose viršų ima vaizdas. Pirmosios grupės filmai nepasižymi jokiais vizualiais triukais – jie yra gera literatūra, nufilmuota laikantis žiūrovui pažįstamų kino kanonų.
Apie filmus, kuriuose vyrauja vizualūs eksperimentai ir už kuriuos apdovanojimus gauna operatoriai, čia nekalbėsiu. Mat 1946 m. Franko Capros sukurtas “Nuostabus gyvenimas” priklauso pirmajai kategorijai.
Franko Capros efektingi triukai nedomina. Daugiau nei 2 valandas trunkančiame filme tėra pora vietų, kurios atrodo vaizdingos. Filmo pradžioje Capra rodo žvaigždėtą dangų, iliustruodamas jį angelų ir šventųjų pokalbiu. Pokalbio dalyvius ženklina žvaigždės – prabilus naujam pašnekovui, įsižiebia jo “lemputė-žvaigždė”. Antra vieta – filmo herojus plačiai į šalis ištiestomis rankomis. Šis Laisvės statulą primenantis “stop kadras” ir yra daugiausiai, ką ponas Capra galėjo sugalvoti.
Tačiau istoriją režisierius pasakoja meistriškai. Čia jis eksperimentuoja drąsiau. Filmas šokinėja laike – prasideda pabaigoje, tuomet grįžta į praeitį ir vėl pasišokinėdamas neria link pabaigos. Tada vėl stabteli ir dar kartą peržaidžia praeitį, pritaikydamas jai naujas taisykles –“kas būtų, jeigu pagrindinio herojaus nebūtų”.
Caprai vietą kino panteone garantavo trys savybės.
Visų pirma jis yra tobulas situacijų komedijos meistras. Įspūdingiausia, kad Capra neieško kvapą gniaužiančių triukų, po kurių žiūrovas bekvatodamas nuvirsta nuo fotelio. Ne, jo komedija yra vos pastebima ir taip arti tikrovės, kad į rodomas situacijas kiekvienas gali patekti.
Antra, Frankas Capra yra atidus gyvenimo stebėtojas. Savo herojams jis sugeba suteikti bruožų, tiksliai koncentruojančių tipiškas žmogaus reakcijas.
Mama paskambins merginai, kurią aplankyti įkalbėjo savo sūnų. O sūnus merginą kankins abejingumu, nes jo vyriškas orumas neleidžia pripažinti, kad mergina jį domina. Filmo herojų elgesys ir kalba yra tokie tikslūs, kad kiekvienas iš mūsų esame regėję mamą, vaikiną, merginą, turtuolį ar girtuoklį elgiantis būtent taip.
Trečia, Frankas Capra taip efektingai spaudžia emocijos pedalą, kad filmui tik įpusėjus retas žiūrovas gali suvaldyti išdavikiškas ašaras.
Capra taip negailestingai virpina emocijų stygas, kad net ir akmenį pravirkdytų. Šis Capros sugebėjimas labiausiai ir lėmė, kad jo filmus dar ir šiandien žiūri. O pirmosios dvi technikos dar ir šiandien garantuoja, kad bet kurios pasaulio dalies bet kuriuo laiku gyvenantis bet koks gyventojas be vargo susitapatins su filmo herojais.
Galima būtų sakyti, kad Franko Capros filmai yra žmogaus jausmų ir elgesio koncentratai – režisierius mums ant lėkštutės padeda universalų šiuolaikinį žmogų. Dėl tų pačių priežasčių Caprą galima vadinti ir pačiu banaliausiu režisieriumi per visą kino istoriją. Juk jis iki šiol be vargo suprantamas tik dėl to, kad rado aukso vidurį ir sukūrė vidutinio šių laikų žmogaus portretą. Šis žmogus neturi jokių į šonus vedančių keistenybių, jis yra toks tipiškas, kad gali gyventi Amerikoje, Afrikoje ar Lietuvoje.
“Likimo ironiją” teksto pradžioje minėjau ne veltui. Ir ne tik dėl to, kad Franko Capros filmas taip pat yra kalėdinė pasaka. “Likimo ironijoje” mitologizuojama eilinio, bet labai gero sovietinio žmogaus įpročiai, aplinka ir idealai, o Capros filme ta pati operacija atliekama amerikietiškai Svajonei. Ir vienam, ir kitam filme laimi Gėris.
Kad ir kaip aš mylėčiau Eldaro Riazanovo kiną, reikia pripažinti, kad ir jis, ir visa sovietinė melodraminė komedija labiausiai mokėsi būtent iš amerikoniškų filmų. Nei jis, nei jo kolegos dar vienos Amerikos neatrado. Galbūt šia įtaka nevertėtų stebėtis – juk kas geriau galėtų susiprasti, jei ne dviejų megavalstybių ir megatautų menininkai!
Kaip lietuvis iš pusės žodžio supranta airį, taip rusas lengvai perkanda amerikietį. Jaučiu, 1980 m. amerikiečiai labai lengva ranka “Oskarą” atidavė Menšovo filmui “Maskva ašaromis netiki”. Kad ir kokios politinės buvo šio sprendimo priežastys, amerikiečiai tikrai nejautė sąžinės priekaištų!
Eldaro Riazanovo filmai teka ta pačia vaga, kurios geroką gabalą išrausė Frankas Capra. Ta pati universalaus dėmens paieška kasdienybėje, tas pats graudulys, virstantis juoko ašaromis, tie patys herojai, kurių lyg ir individualios problemos taip lengvai suprantamos kiekvienam mūsų Žemės gyventojui!
Tačiau, kad ir kaip mylėčiau Eldaro Riazanovo filmus, turiu pripažinti, kad vienoje vietoje jis Frankui Caprai stipriai pralaimi.
Net ir sudėjus visus Riazanovo filmus į vieną krūvą, jų bendras emocinis užtaisas nebus stipresnis už tą, kurį Capra paliko vieninteliame “Nuostabiame gyvenime”.
Ačiū Dievui, kad jis žmogui padovanojo kiną ir Frankas Capra netapo dar vienu teatro režisieriumi, apie kurio darbus mes galėtume tik knygose pasiskaityti!
>>
Skelbta: omni.lt, 2003
Nuotrauka iš pexels.com
