Šį filmą žiūrėjau prieš 10 metų. Vėliau buvo kitų Stone’o kūrinių, tačiau “Salvadoras” atmintyje liko stipriau.
Slogus prisiminimas – žmogus, lyg ir žurnalistas, mėgina kirsti valstybines sienas, nuolankiai susirinkdamas jam skirtus pasieniečių smūgius. Dar prisimenu spalvas – rausvą ir gelsvą. Viskas skendi dulkėse arba rūke. Nusprendžiau prisiminimus patikrinti.
Aišku, tikras kino kritikas būtų pasirinkęs kitą Oliverio Stone’o filmą. Kas nėra matęs “Būrio”? Arba “The Doors”? “Gimęs liepos 4” arba “JFK”. Šis – patogiausias. Neseniai rodytas per TV, o ir rašyti apie jį lengva – vien Kenedžio nužudymas ko vertas! Galų gale, “Įgimti žudikai” arba priešpaskutinis “Apsisukimas”, iš kurio, įtariu, mokosi būsimieji filmų montažo specialistai.
Tačiau kadaise patirti įspūdžiai dažnai atrodo patys stipriausi. Tad ir mane traukė sugrįžti prie “Salvadoro”. Aš vis delsiau, vis nedrįsdavau spustelėti “Play” mygtuko, nors vaizdo juosta jau būdavo patogiai įsitaisiusi grotuve. Per tą laiką spėjau pasikartoti keletą vėlesnių Stone’o filmų ir sukrimsti pora ilgų interviu.
“Salvadoras” prasidėjo netikėtai – Amerikos didmiestyje žurnalistas kapstėsi kasdienėse nesėkmėse. Kai paliko žmona, jis susiruošė į Salvadorą. Kartu pasiėmė ir nieko nenutuokiantį bičiulį.
Visa tai vyko 80-ųjų pradžioje. Amerikonai, baigiantys išsilaižyti Vietname gautas žaizdas, metėsi į Centrinę Ameriką. Nikaragva, Gvatemala, Salvadoras. Vėliau – Kosta Rika, Panama. Kuba pakeliui buvo visą laiką. Indėnų palikuonys pjovė vieni kitus. Tačiau tamsiaakiai indėnai nesuprasdavo, kad jų rankomis santykius aiškinasi du Šaltojo karo monstrai – JAV ir Sovietų Sąjunga.
Politinis kinas dažnai reikalauja praplėsti tyrimo lauką. Ypač toks, kokį gamina Oliveris Stone’as. Blogą reputaciją tėvynėje jis gavo vėliau, po ”JFK” ir “Įgimtų žudikų”. “Salvadoro” ir “Būrio” laikais jį dar gyrė ir dalijo vieną Oskarą po kito.
Stone‘as vieną po kitos kepė dokumentines dramas, kurias žiūrint sunku suprasti: žurnalistas jis ar menininkas. Dviprasmiška Stone’o pozicija ir yra įdomiausia – jį kaltina istorijos falsifikavimu, o pats režisierius atsišaudo postringaudamas apie įgimtą menininko teisę kalbėti taip, kaip jam atrodo teisingiausia.
“Salvadore” politika dar nėra įtempta, kaip vėlesniuose filmuose. Čia nenagrinėjamos nacionalinės tragedijos (Vietnamas) ar valstybinės paslaptys (Kenedžio ir Niksono gyvenimai). Nepaisant Korėjos ir Vietnamo, amerikiečiai apie Centrinę Ameriką žinojo mažai. Ir valdžios vyrai jau elgėsi kitaip – dabar jie vietinius remdavo pinigais, ginklais ir mokytojais, o ne eiliniais piliečiais karinėmis uniformomis.
“Salvadoro” žurnalisto draugas ko gero geriausiai įkūnija tipiško amerikiečio žinias apie Nikaragvą ar Salvadorą. Jis tikisi atostogų šiltame pajūryje ir pigių prostitučių. Realybė jam smogia tik tuomet, kai į kaktą įremiamas automato vamzdis.
Tai ko gero vienas įspūdingiausių pasakojimų apie žmogus bejėgiškumą, kai aplink zvimbia kulkos ir svariausias argumentas yra atsuktas ginklo vamzdis. Stone’as čia dar neutralus. Šiame filme žiaurūs ir amerikonų remiami Chuntos veikėjai ir komunistuojantys valstiečiai, ir nežinia kam priklausantys pasieniečiai.
Režisierius nesusilaiko ir skaudžiai užpakalin spiria JAV teisingumo mašinai, tačiau šį gardų kąsnelį pasilieka filmo pabaigai. Kai jau atrodo, kad herojui pavyks, perėjus visus pragaro žiedus, išgelbėti iš to pragaro savo moterį, pasirodo jo tėvynainiai policijos uniformomis ir areštuoja ją už neteisėtą sienos perėjimą.
Jau šiame filme Stone’as pritaikė savo mėgstamą triuką – į kino kadrus įmontavo dokumentikos. Čia ji pasirodo fragmentiškai. Dar toli iki “JFK” aukštumų, kur Stone’as ne tik naudoja dokumentinius kadrus, bet kai kuriuos jų netgi suvaidina, dar labiau supainiodamas tikrovę ir fikciją.
Tačiau trumputė Reagano citata “Salvadore” yra labai efektinga. Stone’as nenujautė, kad vėliau tikrovė kartos tuos pačius žodžius. Ronaldas Reaganas kalba apie priežastis, vertusias JAV kištis į Centrinės Amerikos peštynes.
Reaganas kalba apie teroristinį marą, plintantį Centrinėje Amerikoje, nors akivaizdu, jog tokie nykštukai kaip Salvadoras ar Nikaragva negali JAV ramybei kelti jokios grėsmės. Tačiau teroristinis judėjimas, šiandien dar mažas, gali išaugti ir jau tuomet smogti Amerikai! Todėl ir reikia kuo greičiau nugenėti jo šakas!
Stop!
Tereikia prisiminti kaip jau šiandienos prezidentas grindžia JAV kareivių keliones į Afganistaną, Iraką ir kitas mielas vieteles? Priežastys lyg ir nepakito, tik dabarties demagogija mums atrodo įtikinamesnė, nei Reagano šnekos prieš 20 metų.
Jau senokai tapo aišku, jog Reaganas melavo. Amerikai nerūpėjo nei demokratija Centrinėje Amerikoje, nei mistinis pavojus, keliamas priešų, apie kuriuos eiliniai amerikiečiai nieko nebuvo girdėję.
Jam tiesiog reikėjo sukurti priešą, kuris nuramintų tautiečius, valdžiai švaistant pinigus ginklams. Atrodo, ir šiandien priešas būtinas. Tam, kad galėtum pasakyti: “Mums reikia naujų tankų, lėktuvų, raketų ir t.t.”. Taip šneka Bushas, taip šneka ir Lietuvos kareivos.
Bičiuliai! Šaltojo karo nebuvo! Nebuvo kovos tarp demokratinio kapitalizmo ir totalitarinio komunizmo. Mus paprasčiausiai išdūrė! O jei vis dabar tikite Sąjūdžio laikų paistalais, tuomet būkite nuoseklūs ir pripažinkite: Šaltasis karas dar nepasibaigė!
>>
Skelbtas omni.lt, 2003
Nuotrauka iš pexels.com
