Kadaise vienas pažįstamas atskleidė paslaptį: ilgoje kino vesternų istorijoje kurį laiką sėkmingai gyvavo keistas reiškinys – Europoje kurti filmai apie kaubojus. O tarp jų kūrėjų buvo vienas genijus – italas Sergio Leone. Nors jau tada buvau karštas Karlo Majaus indėniškų istorijų gerbėjas, tačiau tikrai nemaniau, kad ant vesterno slenksčio suklupsiu ir kino šalyje!
Pirmieji vesternai pasirodė pačioje kino pradžioje. Laukinių Vakarų užgrobimo nuotaikos tuometinėje Amerikoje dar buvo gyvos, legendiniai Vakarų kaubojai dar nebuvo iškeliavę anapilin. Jų istorijos puikiai tiko pirmosioms kino legendoms kurti.
Vesternai įkvėpdavo, vienydavo, žadindavo patriotinius jausmus. Antrą kartą vesternai dėl panašių priežasčių sužydo jau mūsų laikais, kai Šaltasis ir Korėjos karai paskatino amerikiečius ieškoti atokvėpio praeityje. Vesternų žiūrėtojui brukamos tradicinės vertybės puikiai atitiko laiko dvasią.
Vesternai visuomet išlaikė keletą stabilių scenarijaus schemų, kurios, keliaudamos iš filmo į filmą, mažai kisdavo: indėnai prieš baltuosius, nusikaltėliai prieš civilizaciją ir panašiai.
Vienas kino kritikas vesternus pavadino “filmais gurmanams”. Mat didžiausias malonumas, kurį patiria žiūrovas, yra mažyčių įprastinės schemos variacijų paieškos – o iš to malonumo gali gauti tik rimtas kino žinovas.
Amerikos vesterno potvyniai Europoje pamažu ėmė slūgti apie 1960 metus. Senojo žemyno kino platintojai vis sunkiau jų gaudavo. Tuomet ir buvo padarytas elementarus verslo sprendimas – jei vesternai neatplaukia iš Amerikos, pasidarykime jų patys!
Taip 1960-1975 metais Europoje buvo susukta beveik 600 vesternų. O kadangi daugumos jų gamybą finansavo italų kompanijos, šiuos filmus imta vadinti “spagečių vesternais”.
Kai prasto skonio europietiškų vesternų jau buvo prikepta nemažai, scenoje pasirodė niekam nežinomas režisierius Sergio Leone. Jam buvo įteikta 200 000 dolerių, kituose filmuose naudotų dekoracijų krūva ir pasiūlyta sukurti nebrangų filmą apie kaubojus.
Tokia padėtis netenkino Sergio Leone ambicijų. Juk jis svajojo apie garsųjį amerikiečių aktorių Henry Fondą! Tačiau realybė žiauri – žvaigždėms pinigų nepakako.
Pagaliau jam atvedė kuklų 34 metų amžiaus serialų aktorių Clintą Eastwoodą. Už vaidmenį šis tuomet nežinomas veikėjas gavo tik 15 000 dolerių. Į Leone komandą pateko ir pradedantis kompozitorius Enio Morricone.
Štai taip ir gimė pirmas garsiosios trilogijos filmas “Sauja dolerių” (“A Fistful of Dollars”, 1964). Jau šiame filme Leone sulaužė gausybę amerikietiško vesterno stereotipų. Čia nebuvo nė vieno indėno. O pagrindinis herojus… Sunku būtų jį pavadinti “geruoju”, kuris nugali “bloguosius”!
Eastwoodo suvaidintas “Žmogus be vardo” yra toks pats negailestingas žudikas, kaip ir jo priešininkai. Sergio Leone filmai į vesterną įliejo tiek prievartos, kiek iki tol amerikiečiai sau niekada neleisdavo.
Energinga, patetiška ir minimalistinė filmo konstrukcija, prievartos ir cinizmo kupinas scenarijus ir gūdus garso takelis užtikrino šiam filmui populiarumą ir komercinę sėkmę. O tai savo ruožtu sukėlė naują “spagečių vesternų” bangą.
Nelaukė ir Sergio Leone. Per keletą metų jis susuko trilogiją užbaigusius filmus “Dar už keletą dolerių” (“For a Few Dollars More”, 1965) bei “Geras, Blogas ir Bjaurus” (“The Good, the Bad and the Ugly”, 1966).
Antrajame filme, panašiai kaip Eastwoodas pirmame, pasirodė dar vienas amerikietis – Lee Van Cleefas, iki tol vaidinęs “trečią vaikiną į dešinę nuo pagrindinio veikėjo” amerikiečių vesternuose. Kai jį pasikvietė Leone, Van Cleefas jau buvo praradęs viltį tapti kino žvaigžde ir pragyvenimui užsidirbdavo tapydamas.
Pagaliau atėjo laikas išsipildyti ir Sergio Leone svajonėms!
Kitas jo vesternas, “Vieną kartą Vakaruose” (1968), filmuotas ne tik Ispanijoje, bet ir JAV. Šį kartą jis galėjo pasirinkti ir išsvajotus aktorius – pinigų pakako ne tik Henry Fondai, Charlesui Bronsonui, bet ir italų kino gražuolei Claudijai Cardinale.
“Spagečių vesternai” taip išpopuliarėjo, kad net pažadino šio žanro atlikėjus už Atlando. Amerikiečių kino kaubojai ėmė mėgdžioti europietiškų vesternų stilių, o keletas JAV vesternų nufilmuoti Europoje. Tačiau vesternams jau buvo nedaug belikę. Juos nužudė to paties Šaltojo karo laikų cinizmas – didingos legendos apie Laukinius Vakarus ėmė rodytis labai jau nepatikimos.
Kodėl vesternas vis dar žavi? Kad jis įkvėpdavo (ir, įtariu, vis dar įkvepia) amerikiečius – tai nekelia nuostabos. Tačiau ką vesternas gali papasakoti europiečiams? Ką jame gali pamatyti pokomunistinių teritorijų gyventojai?
Vesternas iš prigimties yra pramoginis kino žanras. Tačiau šis žanras turi dar vieną savybę, kuri leidžia menininkams tobulai sulieti pramogą su prasmingais pasisakymais apie pasaulį.
Vesterne istorijos vyniojasi pasakiškoje, sąlygiškoje erdvėje. Erdvėje, kurioje viskas įmanoma. Būtent dėl to vesternai kartais gali virsti epais, kuriuose personažai pirmiausiai yra abstrakčių sąvokų ar jėgų simboliai.
Taip susiduria ne indėnai su kaubojais, o teisumas su niekšybe, drąsa su baime, atvirumas su suktybe. Čia ginklais žvangina ne žmonės, o esminės žmogaus savybės, pasakodamos mums žmogaus prigimties istoriją. Pramoginė vesterno kilmė leido tokius apmąstymus perduodi masinei publikai. Dėl pramogos dozės kiekviename vesterne, jie nebuvo nustumti į elitinio kino užkaborius.
Aišku, taip aukštai šoka ne kiekvienas vesternas. Sergio Leone tarp vesternų kūrėjų buvo šokliausias. Geriausieji šio italo filmai greitai priverčia mus pamiršti, jog stebime tik suaugusiems vaikams skirtą Laukinių Vakarų istoriją. Leone filmai šiandien garantuotai būtų laikomi “nepriklausomu” kinu, nors anais laikais ir sulaukė didelės komercinės sėkmės.
Kartais atrodo, jog Leone vesternai yra patetiška choreografija – vaizdo, judesio ir muzikos junginys, netraukiamas žemėn sudėtingo siužeto. Jo herojai beveik nekalba. O kai prabyla, tai išspjauna tik trumpas frazes, kurios iškart virsta patarlėmis: “Jeigu nori šauti, tai ir šauk, o ne kalbėk”. Arba: “Yra tie, kurie turi ginklą ir tie, kurie kasa”. Verta ir šiandien susirasti šio italo filmus videotekoje ir kartu leistis po dulkėtas prerijas. O pakeliui bus smagu suprasti ir tai, kad Jimo Jarmusho “Samurajaus kelias” neatsirado tuščioje vietoje.
>>
Skelbta: omni.lt, 2003
Nuotrauka iš pexels.com
