Sovietų liaudies šedevras

Apie šį filmą parašyti troškau seniai. Jau seniai “Saugokis automobilio” yra vienas mėgstamiausių mano filmų. O Eldaras Riazanovas yra vienas mėgstamiausių režisierių. Tačiau tarp Riazanovo sovietinės kasdienybės epopėjų šis filmas smarkiai išsiskiria. Jis nėra realistinis, kaip dauguma kitų. Kaip tik dėl to jis yra stipriausias “homo sovieticus” pasaulėžiūros koncentratas.

Nors “Saugokis automobilio” (1967) daugelis matė, o kiti gali lengvai pasižiūrėti (jis bus bet kokioje save gerbiančioje videotekoje), pradžioje trumpai priminsiu jame pasakojamą istoriją.

Štai kuklus pilietis – draudimo agentas, vakarais pasirodantis mėgėjų teatro scenoje. O štai jo bičiulis milicininkas, taip pat didelis teatro mylėtojas.

Draudimo agentas yra idėjinis kovotojas su spekuliantais. Šis vyrukas naktimis vagia “Volgas” iš žmonių, kurie joms pinigų užsidirba nesąžiningai ir parduoda jas tokiems pat kenkėjams.

Vieną jų, beje, suvaidino mūsiškis Donatas Banionis – sandėris vyksta prie Baltijos jūros, o Banionis vaidina kunigą, už “Volgą” mokantį parapijiečių suaukotais pinigais. Sovietinis Robinas Hudas gautus pinigus visuomet perveda našlaičių namams.

Tačiau milicininkai dirba savo darbą. Ir gerajam Tadui Blindai tampa vis sunkiau mėtyti pėdas. Gaudo jį, be abejo, bičiulis iš mėgėjų teatro. Galų gale pagauna. Jie išlenkia alaus, pasišneka “po dušam”. Tačiau milicininkas, nors ir suprasdamas nusikaltimo priežastį, vis tiek privalo vagį sodinti į kalėjimą.

Štai tokia istorija. Paprasta. Riazanovą net galima apkaltinti plagiatu – prieš 10 metų pastatyta prancūzų komedija “Įstatymas yra įstatymas” labai primena Riazanovo kūrinį. Tačiau neketinu kabinėtis prie režisierius – kopijavo jis ar pats sugalvojo. Filmai skiriasi vien dėl to, kad gimė skirtingose visuomenėse.

Filme “Įstatymas yra įstatymas” legendiniai prancūzų komikai Fernandelis ir Toto vaidina pasienietį ir kontrabandininką. Šis filmas – klasikinė situacijų komedija, kurioje “blogasis” pridaro bėdų “gerajam”.

Visuomeninės įtampos jų santykiuose nėra – tiesiog susiduria du žmonės, o jų santykiai kriminalinį atspalvį įgauna visai atsitiktinai. Riazanovo filmas varomas kitų priežasčių. Čia, kaip ir daugelyje ankstesnių jo filmų, susidūrė ne konkretūs asmenys, o visuomenės jėgos.

Šis filmas žymėjo lūžį Riazanovo požiūryje į komunistinę visuomenę ir jos narelius – sovietinius piliečius. Prieš tai Riazanovas kritiko strėles nukreipdavo į konkrečią sovietinio gyvenimo piktžolę (“Karnavalo naktis”, 1956; ar “Duokite skundų knygą”, 1964).

Jau po šių filmų Eldarą Riazanovą buvo galima drąsiai įterpti tarp chruščiovinio “atšilimo” propaguotojų. Riazanovui leista daug – žingsnis po žingsnio jis keliavo nuo globalių sovietinės visuomenės vaizdų, link konkretaus žmogaus toje visuomenėje išgyvenimų.

Vėlesni Riazanovo visuomenės tyrimai jau griežtai suko link vis tikslesnės individo perspektyvos (“Sėkmės zigzagas”, 1968; “Likimo ironija”, 1975; “Tarnybinis romanas”, 1977; “Garažas”, 1979; “Stotis dviems”, 1982). Nors ir šių filmų problematika neišeina už Sovietų Sąjungos sienų, tačiau visuomeninių jėgų judesiai juose keliauja į antrą planą. Arba bent jau apsimeta, kad jie nėra svarbūs.

“Saugokis automobilio” atrodo kaip eksperimentas, kuriame režisierius sau leido šoktelėti gerokai toliau, nei pats buvo pasirengęs. Tiek ankstesnė, tiek vėlesnė jo kūrybą lengvai klasifikuojama, o “Saugokis automobilio” sunkiai pasiduoda bent kiek griežtesnei vertinimo sistemai. O kaip mes puikiai žinome, labai dažnai būtent tokie meno kūriniai ir yra įdomiausi.

Filmo gimdymas nebuvo lengvas. Pirmiausia pats Riazanovas su Emiliu Braginskiu parašė scenarijų. Prieštaraudamas mano anksčiau mestiems kaltinimams plagiatu, režisierius teigia, kad istorijos pagrindu tapo legenda, plitusi įvairiuose Sovietų Sąjungos miestuose.

Legenda apie komunistinį Robiną Hudą, mėginusį savaip siekti teisingumo. Jei tokia legenda egzistavo iš tikro – šis filmas tampa dar įdomesnis. Tuomet jis yra tobulas harmonizuoto sovietinio folkloro pavyzdys. Gal šią legendą paskleidė KGB, o Riazanovas gavo užduotį ją legitimuoti, taip neutralizuojant anarchistinius sovietinės liaudies polinkius? Labai įdomu!

Sovietinio kino biurokratams scenarijus nepatiko. Nieko nuostabaus – jie taip ir nesuprato, koks yra pagrindinis herojus – teigiamas ar neigiamas. Režisieriaus teigimu, biurokratai išsigando, kad po filmo premjeros sovietiniai piliečiai ims mėgdžioti vagį-geradarį ir su visuomenės priešais kovoti patys (reikėtų pažymėti, kad iš tikro filmas sukėlė priešingą reakciją – visi ėmė masiškai drausti automobilius).

Tai dar ne viskas.

Pagrindiniam vaidmeniui paskirtas garsusis komikas Jurijus Nikulinas išvažiavo į gastroles ir filmavimą biurokratai atidėjo neribotam laikui. Tuomet Riazanovas ir Braginskis spjovė į kiną, pagal scenarijų parašė apysaką ir ją išspausdino. Dueto literatūra buvo gerai įvertinta ir jie vėl ėmė galvoti apie kiną. Tik šį kartą siūlė ne originalų scenarijų, o literatūros kūrinio adaptaciją. Ši operacija pavyko – kino biurokratai sutiko ekranizuoti žinomą literatūros kūrinį – juk žmonės suprato ir gerai įvertino literatūrą, tad ir filmas neturėjo kelti problemų.

Tačiau Jurijus Nikulinas ir vėl negalėjo filmuotis! Tuomet Riazanovas į kampą užspaudė kitą sovietinio kino legendą – Inokentijų Smoktunovskį. Režisieriui teko gerokai paplušėti, kad įkalbėtų – nors aktoriui ir patiko scenarijus, tačiau tuo metu jis ne tik sirguliavo, bet ir dviejuose filmuose vaidino Leniną!

Ir pats Riazanovas vėliau pripažino, kad šis filmas jam išėjo netipiškas. Svarbiausia savybė, kuri išskyrė jo kūrinį, buvo žanrų ribų nepaisymas. Šiandien tai skamba juokingai – kam rūpi siauri žanro rėmai? Režisierius nevadina savęs novatoriumi. Jis sako, jog naujos idėjos filme pasirodė dėl to, kad jos tiesiog sklandė ore. Štai ir vėl grįžtame prie to paties – pats režisierius prisipažįsta harmonizavęs masių nuotaikas!

Gal dėl to “Saugokis automobilio” ir virto didinga alegorija, kurios aukštumų Riazanovas jau niekada nepasiekė. Liaudies menas, užrakintas po gausybe ir daugelį amžių kurtų kodų bei šifrų, parodo mums tik šios dienos variantą, dažnai slepiantį daug gilesnius tautos išminties klodus. Tam, kad kodai būtų įveikti, kuriamos sudėtingos teorijos ir mechanizmai, o rimti mokslininkai darbuojasi dešimtmečiais, mėgindami suprasti, kokią senovės žmonių pasaulėžiūros detalę slepia mums jau nieko nesakantys ornamentai.

Esu tikras, kad po daugelio metų etnografai panašiai tyrinės ir šį filmą, mėgindami geriau suvokti sovietinės liaudies mąstymą. Jie ieškos raktų į kambarį, kuriame gulės užkonservuotos “homo sovieticus” smegenys. Galbūt jie ras ir šį tekstą bei cituos jį kaip šiandienos istorikai cituoja kokį Herodotą ar Tacitą. Taip aš pateksiu istorijon ir gyvensiu amžinai! Valio!

>>

Skelbta: omni.lt, 2003

Nuotrauka iš pexels.com

Nori skaityti toliau?