Puikiai žinome, kad 99 proc. mūsų kino teatruose pasirodančių filmų yra šlamštas. Kramtoma guma, kuri gomuriui maloni, kol neišsivadėja cukraus pakaitalai. Kartais kramtoma guma groja šiek tiek ilgiau – kai leidžiasi paverčiama burbulais.
Ačiū Dievui, yra tas vienas procentas, kuris pora kartų per metus atgaivina tikėjimą kinu. Spike’o Lee filmas “25-a valanda” yra puikus tikėjimo gaivintojas.
Spike’ui Lee mūsų šalies kino mylėtojų bėdos nerūpi. Atrodo, jam pačiam gyvenimas daugelio mūsų sapnuotose Jungtinėse Valstijose yra kiek apkartęs. Spike’as Lee šiuo filmu drąsiai žengė į tą būrį Amerikos popžvaigždžių, kurie po karo Irake tituluojami tautos išdavikais. Tiksliau – valstybės išdavikais, nes amerikiečių tautos lyg ir nėra.
Valstybės išdavikas yra įdomi sąvoka. Ją apibrėžia valstybės baudžiamasis kodeksas. Tautos išdavikas – čia jau kas kita. Šis jausmingas terminas mums puikiai pažįstamas.
Mes lengvai vardijame savo tautos išdavikus – karalius Jogaila, poetė Salomėja Nėris arba revoliucionierius Mykolas Burokevičius. Kaip rodo pastarojo likimas, tautos išdavystė gali virsti valstybės išdavyste – tuomet išdavikas iš abstrakčios tautinio prakeiksmo teritorijos patenka į labai konkrečią valstybės erdvę – į kalėjimą.
Tad Lietuvoje šis klausimas aiškus. O JAV situacija komplikuota.
Amerikiečių tautai neegzistuojant, valstybės išdaviko sąvoka pakimba ore. Daugybė žmonių viešai vadinami valstybės išdavikais (nes valstybę kritikuoja), tačiau neteko girdėti, kad juos valstybė baustų.
Valstybė eretikus spaudžia gyventojų rankomis – taip atsiranda interneto svetainės, kuriose sudaromi pasisakančių prieš karą Irake garsenybių “juodieji sąrašai”. Beje, šiuose sąrašuose rasite ir du pagrindinius mūsų filmo kūrėjus – patį režisierių ir svarbiausiojo vaidmens atlikėją, puikų aktorių Edwardą Nortoną (2020 m. pastaba – čia buvo nuorodos į kelis tinklapis, tačiau šiandien jie nebeegzistuoja, tad ir nuorodų dėti nėra prasmės).
Ką gi mano šie pliurpalai turi bendro su naujuoju Spike’o Lee filmu? Tiesiog tai yra erdvė, kurioje filmas gimė.
Tai ne pirmas atvejis kino istorijoje – kinas gali įkūnyti visuomeninės sąmonės pokyčių kulminacinijas. Kaip Oliverio Stone’o “Būrys” įkūnijo Vietnamo karo patirtį ir svarbiausią pokario JAV visuomenės lūžį, taip ir “25-a valanda” turi šansų tapti Amerikos po Rugsėjo 11-os simboliu.
Nuorodų į Rugsėjo 11-ą scenarijuje nebuvo. Jų prikaišiojo pats režisierius. Jis mums padovanojo krūvą įžvalgų, kurios turi šansų tapti kino istorijos citatomis.
Štai du herojai žvelgia pro vieno jų buto langą. Apačioje, tarsi Mėnulio krateris, plyti Dvynių griuvėsiai. Vienas siūlo bičiuliui atsisakyti buto, nes “New York Times” rašo, kad toje vietoje labai blogas oras. Bičiulis gi atšauna to laikraščio neskaitąs. Jis skaito “Washington Post”, o šis apie blogą orą nerašo.
“Galų gale”, priduria jis, “aš ne tam už šį butą tiek mokėjau, kad dabar jo atsisakyčiau”. Taip, butas su vaizdu į didžiausios mūsų laikų katastrofos Vakaruose vietą kainuoja iš tikro daug! O naivuoliai vis dar netiki, kad bet koks karas yra pats geriausias verslo planas!
Šiame filme yra dar viena vieta, garantuosianti Spike’ui Lee vietą kino istorijoje. Šis vyrukas turėjo drąsos skelti manifestą, vertą prancūzų Naujosios bangos užmojo!
Pamenate Godard’o “Iki paskutinio atodūsio”? Kai dar jaunas Belmondo keikia to meto buržuazijos idealus? Šiandien Godard’o šūkis “Aš dėjau ant jūros!”, pasakytas tiesiai į kamerą, skamba naiviai, tad Spike’ui Lee teko žengti žymiai toliau.
Pastatęs pagrindinį filmo herojų priešais veidrodį baro tualete, jis išlieja visą pyktį dviprasmiškam mūsų laikų korektiškumui. Dviveidė Vakarų civilizacija atsiskleidžia visu gražumu.
Spike’as Lee šaltu veidu iškeikia visus: policininkus, biržos klerkus, gėjus, italus, rusus, žydus, juodaodžius, korėjiečius, puertorikiečius ir, galų gale, patį Jėzų Kristų. Iškeikia vaizdingai ir rafinuotai, kiekvienam jų surasdamas ypatingus žodžius, tačiau pasakydamas lygiai tą patį, ką byloja ir masinė sąmonė.
Taip mąsto ir kalba tipiškas bet kokios šalies gyventojas. Tačiau eilinio žmogaus kasdienis rasizmas ir ksenofobija beveik niekada nepatenka į viešąją erdvę – o ko nėra čia, to lyg ir apskritai nėra. Štai taip ir gyvename – lūpos kalba viena, o galvoje sukasi visai kas kita.
Spėju, Spike’ui Lee šiuos prakeiksmus sviesti padėjo jo odos spalva. Amerikiečiai, besiversdami per galvas dėl politinio taisyklingumo, tik spalvotiesiems suteikia teisę kalbėti atvirai. Baltaodis režisierius už tokius žodžius būtų susilaukęs vienintelio įvertinimo: “rasistas”. Tačiau net ir Spike’as Lee nesiryžo Godard’o stiliumi kalbėti tiesiai į kamerą – tarp Edwardo Nortono ir mūsų dar įsiterpia veidrodis.
Bet savo režisierius vis tiek pasiekė – kino apžvalgininkai nedrąsiai apeina šią filmo vietą, mėgindami mūsų dėmesį nukreipti į šalutinius motyvus – pavyzdžiui, į pagrindinio herojaus baimę būti išprievartauti kalėjime. Be abejo, Vakarų kino kritikams lengviau kalbėti apie analinį seksą, nei apie politinių stereotipų laužymą.
Tikslios visuomeninės įžvalgos toli gražu nėra vienintelis filmo privalumas. Kaip ir dera genialiems kino kūrėjams, Spike’as Lee tobulai sukergia politinius manifestus su meistriškai sudėliotu vaizdu ir patetiška muzika, nusipelniusia “Oskaro” nominacijos.
O juk tai ir yra genialaus kino formulė – kai pranešimai mūsų protui, akims ir ausims susilieja į vieningą gausmą, prikalantį mus prie minkštos kino teatro kėdės.
Tad skubėkite, mano bičiuliai, į šį filmą, nes jį jau ir taip rodo mažose salėse.
>>
Skelbtas: omni.lt, 2003.
Nuotrauka iš pexels.com
