Kai maniaką Hanibalą Lekterį pagimdęs Holivudas ketina iš jo išspausti dar pora milijonų, pats laikas prisiminti šio vyruko protėvius. Mūsų kinuose pasirodęs “Raudonasis drakonas” greičiausiai bus tik šešėlis garsių kino žudikų, seniai šiurpinančių žmones. Jie gąsdina labiau, nei realios istorijos, dažnai įkvėpdavusios kurti filmą po filmo.
Štai vienas jų – “Purvinasis Haris”.
Dono Siegalo trileris “Purvinasis Haris” su policininku Clintu Eastwoodu nėra geriausias “serijinių žudikų (SŽ) kino” pavyzdys. Bet mums jis lengvai pasiekiamas – filmą rasite kiekvienoje videotekoje. Antra, šis filmas yra labai arti žanro ištakų.
Tad grįžkime prie jų.
SŽ kine? Lyg ir labai smulkus kino porūšis. Tačiau čia sudėta įdomių kino istorijos taškų.
Terminą “serial killer” sugalvojo žymus FTB agentas Robertas K. Ressleris, vėliau tapęs Jacko Crowfordo prototipu “Avinėlių tylėjime”. Terminas gražus, tačiau paplaukęs. SŽ vadinamas tipas, nužudęs ne mažiau kaip 3 žmones ir tarp kiekvieno nusikaltimo padaręs pertrauką. Išimčių, aišku, pasitaiko.
Kine pirmą kartą SŽ pasirodė 1943, siaubo karaliaus Hitchcocko filme “Abejonės šešėlis” (“Shadow of a Doubt”). Tačiau yra manančių, jog tai įvyko dar anksčiau – 1931 Fritzo Lango “M”.
Įspūdingiausių SŽ filmų prigaminta 1960-1980. Dar vienas lūžis – 1991 ir “Avinėlių tylėjimas”. Šis filmas gavo krūvą Oskarų ir pažadino Holivudą, kuris paskleidė dar vieną žudikišką bangą, vainikuotą Fincherio “Septyniais”.
Nors “Purvinas Haris” yra greičiau apie kietą policininką, jame lengvai rasime keletą to meto žudikiškam kinui įprastų savybių.
Pradėkime nuo žudiko. Čia jis vadinamas Skorpionu ir turi antrininką realybėje. Filmo veiksmas vyniojasi San Franciske, kur šiek tiek anksčiau siautė tikras maniakas, istorijon patekęs Zodiako vardu.
Zodiakas buvo vienas tų SŽ, kurie taip ir liko nežinomi. Tarp jų Zodiakas buvo vienas žymesnių. Tačiau garsiausias, be abejo, Džekas Skerdikas, XIX a. pabaigoje žudęs prostitutes Londone. Džekas susilaukė gausaus būrio tyrinėtojų, mėginusių nustatyti jo asmenybę. Džeko istorija virto serija filmų.
“Purvinajame Haryje” Zodiako istorija pakoreguota – kai Holivudas siekia pelno, žudikas privalo būti sugautas. Haris nušauna maniaką ir mes žinome, kas jis toks.
Žudiko tikslai banalūs – žudo ir reikalauja pinigų. Tiesiog žiūrovui taip lengviau. Tikrovėje SŽ bendrapiliečius dažniausiai naikina vedini neįprastų seksualinių troškimų.
SŽ kinas blaškosi tarp šių kraštutinumų. Nori gerai uždirbti – teks nusižengti šiurpiai tiesai, kuri labiausiai ir žadina žmonių smalsumą. Būsi pernelyg arti tiesos – tavo filmą paprasčiausiai uždraus. Įdomiausieji SŽ filmai ko gero yra tie, kur trileris užgesintas, o režisierius tyrinėja blogio psichologiją.
Zodiaką ir Džeką Skerdiką žinojo visi. Tačiau daugiausiai kinui davė žmogus, kurio pavardę žinome – 1957 sugautas amerikietis Edas Geinas. Griežtai tariant, jis nebuvo SŽ, nes jo sąskaitoje tik 2 aukos. Tačiau visa kita šiurpino taip stipriai, kad Edas Geinas iškart tapo folkloru.
Masėms Edą Geiną pristatė rašytojas Robertas Blochas (“Psichozė”). Vėliau, interpretuojant Geino gyvenimą, gimė 3 siaubo kino šedevrai: Hitchcocko “Psichozė”, “Teksaso elektrinio pjūklo žudynės” ir “Avinėlių tylėjimas”.
Vienišius Edas Geinas draugų ieškojo miestelio kapinėse – išsikasdavo ir parsinešdavo numirėlius namo. Dėl to aukų buvo mažai – žudyti pradėjo tada, kai kapinėse pritrūko lavonų.
Jo namuose gausiai rasta daiktų, pagamintų iš žmogaus kūno detalių. Pavyzdžiui, žmogaus odos rūbai, kuriuos Geinas mėgo dėvėti. Skamba makabriškai, ar ne? Tačiau tiesa paprasta – žmonėms tai patinka! Juk dėl to Edo Geino “siaubo kambarį” dar 1957 išsamiai aprašė žurnalai “Time” ir “Life”.
Amerikiečiai pokaryje prikrėtė keistų dalykų. Nepajutę tikro karo, jie vis tiek troško pažvelgti blogiui į akis ir taip prisivyti europiečius. Tai, ką Europa išbandė talkininkaujant Stalinui ir Hitleriui, amerikiečiams teko patirti savo jėgomis. Kaip tik dėl to jie žavėjosi satanizmu, kuris daugeliui tapo kultūringu būdu užmesti akį į blogio karalystę. Visomis spalvomis panašiu metu pražydęs siaubo kinas įkūnijo tą patį siekį.
Tačiau amerikiečiai ne tik kūrė filmus apie šėtono išvarymą ar maniakus, pjaustančius galvas elektriniais pjūklais. Jie iš tiesų raganavo, kūrė “Šėtono bažnyčias” ir žudė išsijuosę.
74 % viso pasaulio SŽ darbavosi JAV. Europai tenka tik 19 %. Priežastys aiškios: amerikiečiai yra mobili tauta, o nomadus kontroliuoti žymiai sunkiau. “Keliaujantys žudikai” JAV gyventojus ėmė bauginti dar XX a. pradžioje. 8 dešimtmetyje šis nusikaltėlio tipas tapo gąsdinančiai populiarus.
Blogis turi daug veidų. Bet vieno žmogaus savomis rankomis atliktos žudynės kelia ypatingą siaubą. Dažnai SŽ paverčiami monstrais. Tai ramina – joks normalus žmogus to nedarytų.
Deja, tipiškas SŽ yra aukštesnio nei vidutinis intelekto ir puikiai sugeba atrodyti nuobodžiai “normalus”. Tikri SŽ žygiai kelia pasidygėjimą, bet mes trokštame bent virtualiai prisiliesti prie jų.
Popkultūra ir žiniasklaida šį norą mielai tenkina.
>>
Skelbta: omni.lt, 2003
Nuotrauka iš pexels.com
