Štai apie ką nėra šis rašinys.
Juo nebandžiau atsakyti į klausimą: Kaip per mėnesį Instagramo paskyros sekėjų skaičių nuo 0 padidinti iki 100 000 (mažiausiai)? Dauguma rašančių apie Instagramą skaitytojus vilioja būtent tokiomis antraštėmis.
Tad jei ieškoti atsakymų į šį klausimą – toliau galite ir neskaityti. Nuorodų į keletą tokių rašinių rasite šio teksto apačioje.
Dar labiau palengvinsiu jūsų dalią. Daugumos Šimtatūkstantinio sekėjų didinimo patarimai gali būti suvesti į kelis punktus:
- Skelbk vizualiai pribloškiančius vaizdus (juk tai vaizdų tinklas, ar ne?)
- Daryk tai reguliariai (juk tinklus tikriname daug kartų kasdien, tiesa?)
- Patyrinėk ir naudok tinkamus haštagus (juk būtina veikti analitiškai, taip?)
- Laikink ir komentuok kitų tinklo narių vaizdus, sek jų paskyras (juk tai socialinis tinklas, sutinkate?)
Štai tokia Instagramo paslaptis. Dabar jau galite eiti ir sukurti šimtatūkstantinę paskyrą.
O kadangi aš nemanau, jog Instagramo paskirtis yra turėti šimtą tūkstančių sekėjų, tuoj leisiuosi į filosofinius (suprask – su “realiu” gyvenimu ir verslu nieko bendra neturinčius) apmąstymus apie socialinių tinklų prigimtį.
Tinklas yra niekas, kanalai niekam nerūpi
Kadaise buvo toks Marshallas McLuhanas, vienas pirmųjų technologinių medijų tyrinėtojų. Tai jis prieš kokius 50 metų į pasaulį paleido legendinę frazę “Medium is the message”.
Ji reiškia, kad technologinės komunikacijos pasaulyje svarbus yra kanalas, o ne turinys, kuris tuo kanalu transliuojamas.
Nors eiliniai piliečiai apie McLuhaną nėra girdėję, bet laikosi jo parėdymo. Jie mano, kad socialiniai tinklai bendravimui suteikė kažkokią naują kokybę. Kitoks tapo gyvenimas, atsinaujino pasaulis, pasikeitė žmogaus prigimtis (pvz., neseniai per teliką girdėta reklama, kurioje tiesiai šviesiai teigiama, kad “visas mūsų gyvenimas yra duomenys”).
Visa tai – niekai. Taip nėra. Socialiniai tinklai yra kanalas ir niekas daugiau. Tai yra kanalas, kuris išdžiūtų tą pačią akimirką, jei jį paliktų žmonės.
Tai, kad kitame šio kanalo gale gali sėdėti robotas nieko nekeičia. Tam, kad robotas atsakytų (kol kas jie tai daro gana nemokšiškai), reikia, kad jo kas nors paklaustų. Žmogus. Arba kitas robotas.
Kanalas yra FORMA, o turiniu jį užpildome mes.
Net pačius didžiausius socialinių tinklų didvyrius milijonai seka ne dėl to, kad jie kaip nors meistriškai naudoja tinklus, o dėl to, ką jie daro realybėje. Tinklai jiems – tik kanalas, kuriuo jie visam pasauliui transliuoja savo keistų gyvenimų nutikimus.
Štai, pavyzdžiui, Kim Kardashian (85 milijonai sekėjų Instagrame), kurią galime laikyti pradininke ir geriausia atlikėja trendo “famous for being famous”. Arba tas “šokantis italų milijonierius”, Gianluca Vacchi (5,4 milijono sekėjų).
Abu jie Instagramą naudoja primityviausiu būdu – tiesiog skelbia daugybę nuotraukų ir vaizdo įrašų iš savo gyvenimo. Keisto, radikalaus, nesveiko gyvenimo. Taigi – “nesveikas” yra jų gyvenimas, o ne tai, ką jie daro Instagrame. Instagramas – tik kanalas.
Juk noras pasirodyti ir su juo tiesiogiai susijęs priešingas noras žiūrėti pro rakto skylutę į svetimą miegamąjį yra senas kaip pasaulis.
Šių personažų sekėjų Instagrame yra žymiai daugiau, nei, pavyzdžiui, Facebooke, galingiausiame pasaulio tinkle. Kodėl? Todėl, kad šios garsenybės turi ką parodyti, tačiau nelabai turi ką pasakyti. Tad Instagramas yra efektyvesnė komunikacijos priemonė.
Beje, mums, lietuviams, derėtų pakeisti vieną terminą. Nors “socialiniai tinklai” yra tiesioginis angliško junginio vertinys, jis nėra tikslus. “Socialinis” mūsiškai turi kažkokį sunkų, politinį dvoką. “Socialinis tinklas” skamba rimtai. Pernelyg solidžiai.
Mums derėtų sakyti ne “socialiniai tinklai”, o “bendravimo tinklai”. Taip šių tinklų esmė būtų užfiksuota tiksliau. Neliktų patoso. Baisu nebūtų. Į kursus vaikščioti nereikėtų, straipsnių-knygų skaitymo būtų galima atsisakyti. Juk bendrauti visi mokame, ar ne?
Vaizdų tinklas – kas tai?
Taip, Instagramas yra begalinis gražių vaizdų srautas. Išsirenki tau patinkančius gražių vaizdų gamintojus ir kasdien prieš miegą gauni malonią dozę akims.
O vis tik ką reiškia “gražus vaizdas”? Atsakysiu paprastai.
Aš, pavyzdžiui, Instagramui pasiskundžiau kiekviena be išimties matyta lietuviška reklama. Kodėl? Todėl, kad lietuviški prekės ženklai (didieji, ne kokie ten mikrobrandai) Instagrame bandė parodyti MAN negražius ir MAN neįdomius vaizdus.
Dažniausiai reklamos nevadiname “gražia”. Mes suprantame, kad reklamos tikslas yra parduoti, o ne sužavėti gražiu vaizdu. Ir nelabai pykstame, kai pravažiuojame pro neįdomų lauko skydą ar plakat ant parduotuvės lango.
Tačiau Instagrame yra kitaip. Ten aš “nepravažiuoju” netyčia. Į Instagramą aš sąmoningai “atvažiuoju” pažiūrėti gražių paveiksliukų. Tai kokio velnio jūs man siūlote savo negražią, nuobodžią ir matytą reklamą ten, kur aš ieškau tik gražių ir įdomių vaizdų?
Bandau paaiškinti iš kitos pusės.
Jei ieškosite informaciją apie tai, kaip reikia naudoti Instagramą, garantuoju, aptiksite nemažai “sėkmės” istorijų. Visos jos panašios.
Koks nors vadybininkas vieną dieną nusprendžia, kad biuro gyvenimas jo netenkina. Jis metą puiykų darbą, sėda į mašiną, įsimeta fotoaparatą ir išvažiuoja į kalnus.
Ir štai po pusmečio – jis jau Instagramo sensacija!
Jį ne tik seka tūkstančiai, jis iš savo kelionių su fotoaparatu jau gali pragyventi. Jo nuotraukas perka vaizdų agentūros, o prekės ženklai moka už produktų integraciją į asmeninio gyvenimo vaizdus.
Vienas toks jaunuolis – Dax Justin. Instagrame jį seka beveik 120 000 žmonių. Tad jis yra puikus pavyzdys to, kaip būtų galima nukeliauti “nuo 0 iki 100 000”.
Daxas Justinas yra žmogus, ne prekės ženklas. Tačiau ar tik nebus geležinė tiesa ta, kad socialiniuose (atsiprašau, “bendravimo”) tinkluose ir prekės ženklas privalo elgtis kaip žmonės?
Juk su prekės ženklu “nepabendrausi” (ši pastaba negalioja tiems, kas vakarais kalbasi su televizoriumi, o rytais sveikinasi su sportbačiais).
Iš pokalbio su naujai iškeptu fotografijos meistru ištrauksiu tik keletą esminių punktų (praleisdamas klasikinį kokteilį “research-plan-hashtag”).
Visų pirma, Daxas Justinas pataria kurti ir skelbti tik tai, ką pats norėtum matyti. Ar ne apie tai kadaise kalbėjo ir godotinas ponas Ogilvis? Įdomu, kodėl jo niekas neklauso?
Tad štai kelios Daxo Justino taisyklės.
Jei nori išsiskirti Instagrame – eik į lauką.
Instagramas pilnas gražių produktų ir kasdienio gyvenimo vaizdelių. Tad jei nori būti įdomesnis nei tavo konkurentai – turi ne tik išeiti “į lauką”, bet ir nueiti gerokai toliau, nei anie sau leidžia.
Į kalnus? Kodėl gi ne. Nes žmonės nori pamatyti ne tai, ką jie mato kasdien. Jie nori pamatyti tai, ko dar niekada nėra matę.
Tačiau gražių vaizdų nepakanka (“don’t just post stuff” – sako Daxas).
Reikia siekti “emocinio ryšio”. O tai gali padaryti tik tekstu, kuris nuotrauką pavers didesnės istorijos dalimi.
Taip, Instagramui jums reikės ne tik fotografo ar iliustratoriaus. Reikės ir talentingo rašytojo!
Kas svarbiausia Instagramo vaizdui? Gera kompozicija ir nematytas/netikėtas rakursas, kuris net ir įprastą vaizdelį gali paversti intriguojančiu.
Grįžtam prie to paties – žmonės nori matyti tai, ko dar nėra matę.
Kompozicija ir rakursas – yra fotografijos meno klasika. Problema yra ta, kad tarp šiandieninių fotografų (jais yra didžiuma Vakarų civilizacijos piliečių) ko gero nerasime nė 1 procento tokių, kurie klasikinius fotografijos mokslus būtų išėję. O su neišsilavinusiais analfabetais juk nepakalbėsi apie kompoziciją ir kitus sudėtingus dalykus!
Tad standartinį “research-plan-hashtag” reikia stumti į antrą planą. Tai, ką dauguma Instagramo mokytojų garbina yra tik funkciniai sprendimai. Jie svarbūs, tačiau net ir tobulas “research-plan-hashtag” neišgelbės nuobodžios nuotraukos.
Štai jums ir netikėta išvada – nereikia eiti į kursus “Kaip valdyti socialinius tinklus?” Apie tai internete guli milijonas straipsnių.
Verčiau yra lankyti bazines klasikinės fotografijos pamokas. Nes išmokti kompozicijos ir rakurso meno yra žymiai sunkiau, nei patyrinėti haštagus.
Apibendrinkime.
Instagramo vartotojui reikia gražių, nematytų vaizdų (egzotika arba kasdienybė netikėtu rakursu).
Būtinas priedas – įtaigus tekstas, suteikiantis vaizdui papildomą kampą.
Rezultatas – jūsų Instagramo paskyra pasakoja individualią ir įdomią istoriją.
Beje, kaip tik todėl naująjį Instagramo įrankį – “Instagram Stories” – tobuliausiai kol kas išnaudoja menininkai ir keliautojai. Mat pirmieji gali taip dokumentuoti meno kūrinio gimimo procesą. O antrieji – gali ne tik parodyti pribloškiantį vaizdą, tačiau ir papasakoti, kaip iki to vaizdo nusigavo.
Bendravimo tinklai – ryte, popiet ir šiek tiek naktį
Jei realybėje yra įmanoma “draugauti” pora kartų per metus, bendravimo tinkluose tokia forma neveikia.
Tikra tiesa – internetu esame pasiekiami nuolatos. Tačiau yra ir kita mėnulio pusė – mus taip pat pasiekia didžiulis srautas žmonių, žinių, naujienų ir kitokių niekų.
Vadinasi – tinkluose reikia “kapsėti” nuolatos. Klysta tie, kurie mano – “geriau vienas postas per savaitę, bet tobulas”. Ne, netiesa. Žymiai geriau yra 15 tiesiog gerų postų per savaitę. Tik taip iš tikro sužinosi, kas tavo “žmonėms” patinka, o į ką jie reaguoja abejingai. Tik taip suprasti, kokiu paros metu tavo žmonės aktyviausi tinkluose, o kada – dirba arba miega.
Instagramo posto egzistencijos laikas – maždaug keturios valandos.
Tiek vidutiniškai postas išgyvena žmonių naujienų sraute, kol jo nepaskandina kitos naujienos.
Išvados? Jei tinkle pasirodai vien kartą per savaitę, žmonės niekada neįpras tavęs laukti ir tave atpažinti.
Štai jums viena įdomi istorija.
Taip jau netyčia nutiko, kad nedidelį britišką prekės ženklą “Abandon Ship” seku nuo pat jo atsiradimo, berods, 2011 metais. Instagramas – pagrindinis šio prekės ženklo komunikacijos kanalas, nes jo teritorija – gatvės mada.
Už šio prekės ženklo stovi ekstravagantiškas vyrukas. Nors prekės ženklas dažniausiai sako “Mes”, tačiau tu puikiai supranti, kad šis “Mes” slepia ne rinkodaros skyrių ar agentūrą.
Instagrame seku visą šio prekės ženklo sistemą. Mano “draugų” sąraše – pats prekės ženklas, jo įkūrėjo asmeninė paskyra, paskyra, skirta jo kuriamoms iliustracijoms ir netgi jo žmonos paskyra.
Aš ne šiaip sau tai pavadinau sistema – kiekvienos šių paskyrų pranešimas man neišvengiamai reprezentuoja ir primena prekės ženklą. Net ir asmeninės šių žmonių paskyros yra sukonstruotos taip, kad jų vertybės ir turinys papildytų prekės ženklo portretą.
Vieną dieną “Abandon Ship” paskelbia ilgą istoriją (taip, Instagrame ilgi tekstai taip pat veikia – jei tik tie tekstai turi jėgos virsti istorija). Suprantu, kad kalba ženklo įkūrėjas ir pagrindinis veidas. Visą pranešimą galite paskaityti Instagrame arba Facebooke. O aš pateiksiu santrauką.
O pasakoja jis apie tai, kad pagaliau nusprendė praleisti parą be interneto, be telefono ir be kompiuterio. Tai reiškia, kad ir gausūs jo tinklai liko be asmeninės priežiūros.
Koks rezultatas?
Viena, vargšelis visą parą nerimavo galvodamas apie tai, kaip gi “laikosi” ženklo kanalai tinkluose?
Antra, paaiškėjo, kad toji para buvo viena prasčiausių iš verslo perspektyvos.
Kodėl? Todėl, kad internete gyvenimas nesustoja nė akimirkai. Čia nėra švenčių ir savaitgalių. Netgi priešingai – tavo vartotojai internete kaip sykis yra aktyvesni vakarais, savaitgaliais ir laisvomis dienomis.
Tad savo pasakojimą britų verslininkas baigia pažadu – daugiau jokių “dienų be išmaniojo telefono”. Skaitmeniniame pasaulyje dalykai keičiasi taip greitai, jog pakanka vienos “laisvos” dienos, kad prarastum tai, ką sunkiu darbu buvai ką tik pasiekęs.
“Prekės ženklas – tai aš”, – patetiškai, tačiau visiškai teisingai baigia šis vyrukas. Jo verslo atveju tai yra šimtaprocentinė tiesa. Tačiau ji galioja net ir didžiulėms korporacijoms. Juk tiek “Abandon Ship”, tiek “Nike” ar “Adidas” vartotojai yra tokie patys žmonės. Skirtumas tik tas, kad pirmųjų yra mažai, o antrųjų – milijonai.
Instagramo mokslas
Mokslas paprastas.
Pirma: “nefiltruoti” tavo kasdienio gyvenimo vaizdai Instagrame niekam neįdomūs.
Tavo draugai ar įmonės darbuotojai iš solidarumo laiką paliks, tačiau šimtatūkstantinės paskyros taip niekada nesukursi.
Šiuo atveju galioja tik viena išimtis.
Jei tu – Kim Kardashian, į šį patarimą gali nekreipti dėmesio. Lygiai taip pat ši taisyklė negalioja ir legendiniams superbrandams, kurie milijonus gerbėjų jau yra sukūrę realiame gyvenime.
Ir pirmu, ir antru atveju milijonai juos Instagrame seka ne dėl to, ką jie daro socialiniame tinkle, o dėl jų turtingos istorijos.
Tad klysta tie, kurie sako, jog socialiniuose tinkluose prekės ženklai privalo “nusileisti ant žemės”, “būti kasdieniški” ir “nefiltruoti” (nebent tai sakant, iš tikro turima omeny tai, kad “nusileidimas ant žemės” reiškia reklaminio turinio atsisakymą).
Žmonės pageidauja ne “kasdienybės”, o netikėto žvilgsnio. Keisto rakurso, kuris tikrovę parodo nematytu kampu. Į kalnus važiuoti nebūtina. Tačiau pasistengti verta.
Antra: tinklai veikia visą parą be išeiginių
Tad nesuprasi, kaip tinklai veikia, jei nuolat nevaikščiosi juose paskui savo sekėjus. Žmonės mėgsta žmones. Tokia toji fundamentali bendravimo tinklų tiesa.
Visa kita – “black magic”, kaip sakė garsusis interneto žinovas Guy Kawasaki knygoje “The Art of Social Media: Power Tips for Power Users”. Kiek kartų reikia postinti per savaitę? Black magic. Kokia geriausia postinimo diena ir valanda? Black magic. Ką myli ir ko nekenčia Instagramo algoritmas? Visiškas black magic.
Jei kada nors ateis tokia diena, kai įkursiu savo komunikacijos agentūrą, ji vadinsis “Black Magic”. Būtų labai sąžiningas vardas.
Post Scriptum
Štai jums keletas straipsnių iš labai patikimų šaltinių apie tai, kaip… trumpai tariant – “nuo 0 iki 100 000”:
“Hubspot” vadovas po Instagramo pasaulį.
“Hootsuite” vadovas, kaip mėgstama sakyti, “ultimate”.
“Social Media Examiner” – dar vienas “ultimate”, kuriame rasite bent pora dešimčių nuorodų į kitus “ultimate” ir “compleat” žinias pateikiančius straipsnius.
Pernai Lietuvoje buvęs Neil Patel iš “Quicksprout” mokosi iš top modelių.
“Cotently” žada net ne 100 000, o visą milijoną.
>>
Skelbta: Linkedin, 2016 m. lakpričio 2 d.
Nuotrauka iš pexels.com
