Spėju, daugelis jūsų šiomis dienomis neišvengiamai buvote įtraukti į bjaurią istoriją, kurioje svarbiausią vaidmenį atliko Vilniaus dailės akademijos studentai ir dėstytojai. Istorija jautri, sunkiai valdoma – gal todėl, bent jau man pasirodė, kai kuriuose taškuose ji nukeliavo kreivais klystkeliais. Pamėginsiu sugrąžinti į racionalų kelią.
Kodėl tik dabar?
Taip skamba esminis skeptikų priekaištas studentėms ir studentams, pasakojantiems savo asmenines patirtis. Toks klausimas apskritai neturi būti užduodamas ir laiko jam neverta gaišti. Tiksliau – jį reikia užduoti, tačiau ne tiems žmonėms, kuriems jis dabar yra užduodamas.
Kalbame apie itin asmeniškų patirčių savanorišką virsmą viešu diskursu. Tai yra veiksmas, kuris ne tik reikalauja drąsos iš patirtis viešinančių žmonių. Kad toks veiksmas apskritai įvyktų, turi būti jam dėkinga ir jį skatinanti viešosios nuomonės situacija. O šis padaras kinta lėtai ir sunkiai.
Taip, tam tikri dalykai tam tikru metu nėra įmanomi. Visuomenės savimonei kintant, kai kurie dalykai tampa įmanomi. Šiandienos istorijos yra viešinamos dėl to, kad visuomenė tapo pasirengusi jas išklausyti. Jos nebuvo paviešintos prieš dešimt metų dėl to, kad visuomenė tam nebuvo pasirengusi, o ir priemonių tinkamų nebuvo (visų pirma, turiu omeny socialinius tinklus).
Antras svarbus niuansas – „kuo daugiau, tuo daugiau“. Panašiuose įvykiuose visada sunku būti pirmam. Sunku būti vienam. Tačiau kuo daugiau žmonių atlieka tą patį veiksmą, tuo lengviau jį tampa atlikti. Kuo lengviau atlikti – tuo daugiau žmonių įgauna drąsos. Ir taip, pamažu, viešosios nuomonės laukas plečiasi.
Tad yra klaidinga užduoti klausimą „kodėl tik dabar?“ tiems, kurie savo asmenines patirtis viešina. Klausti galime nebent apie tai, kodėl tik dabar visuomenė tapo pasirengusi šias istorijas išgirsti. Bet ir šis klausimas įdomus yra nebent antropologams.
Tačiau yra viena kategorija piliečių, kuriems iš tikro šį klausimą galima dedikuoti. Ne tik – galima labai griežtai pareikalauti padoraus atsakymo.
Kuo skiriasi menininkas nuo dėstytojo
VDA istorija ypatinga. Mat keliaujame į labai specifinę socialinę grupę ir jos mokyklą. Šiai grupei yra leidžiama žymiai daugiau, nei kitiems visuomenės nariams. Ir gerai, kad leidžiama. Menininkai mūsų pasaulyje ir gyvena tam, kad kvestionuotų fundamentalias visuomenės tiesas. Čia yra jų pagrindinė nauda visuomenei.
Menininkams leidžiame daugiau. Tačiau pedagogams tai negalioja. Net jei tas pedagogas dirba menininkus rengiančioje mokykloje. Geras menininkas nebūtinai bus ir geru pedagogu. Ir taip toliau.
VDA istorijoje įdomus yra dar vienas aspektas. Nors didžioji #metoo diskurso dalis yra apie seksualinį priekabiavimą, VDA epopėjoje šis aspektas, drįsčiau teigti, mažumą nuėjo į antrą planą. O pirmą išlindo elementarus psichologinis teroras ir elgesio tipai, kurių ko gero jokio žanro pedagoginė mokykla negalėtų toleruoti. Kaip sykis dėl to VDA pasakojime ėmė rastis ne tik merginų, bet ir kitos lyties studentų prisiminimų.
Kodėl tik dabar?
Štai jums dar vienas keistas šios istorijos aspektas. Diskutuojama iš esmės apie tuos, kurie išdrįso savo patirtis viešai papasakoti. Vieni palaiko, kai kurie abejoja. Kai kurie mėgina daryti mano jau aukščiau aprašytą elementarią klaidą (primenu – geras menininkas nebūtinai yra ir geras pedagogas).
VDA pasitenkina išmesdama kaltinamą dėstytoją. Dėstytojas taip pat pasitenkina iš mokyklos pasišalindamas. Ministerija pasitenkina akcentuodama situacijos teisinį miglotumą.
VDA valdžia atlieka dar vieną maskuojantį manevrą – „skatina“ nukentėjusius pristatyti rašytinį pareiškimą su parašu. Esą tik tokiu atveju jie galėsią ką nors svarstyti ir ką nors nuspręsti.
Ir kažkodėl niekas nenusuka akių nuo nukentėjusiųjų ir nepažvelgia į VDA bosus. Kažkodėl niekas jiems neužduoda šio elementaraus klausimo – KODĖL TIK DABAR?
Taip, kodėl tik dabar?
Aš ne šiaip sau akcentavau VDA istorijų posūkį nuo elementaraus seksualinio priekabiavimo prie platesnio mąsto psichologinio teroro.
Seksualinį priekabiavimą visada gali formaliai nurašyti pasakydamas „nematėme“, „negirdėjome“, „o gal ir pats/pati norėjo“ ir t.t. Įprasta, kad seksualiai priekabiaujama ne viešumoje. Tai daroma kitiems nematant – tuščiose auditorijose, automobiliuose ir pan. Todėl ir tiesą nustatyti sunkiau, ir abejonių daugiau.
Buvusių VDA studentų aprašytą psichologinę prievartą matė galybė žmonių. Ji buvo transliuojama pilnose auditorijose, VDA koridoriuose, darbų peržiūrose ir diplominių gynimuose. Atrodo, netgi buvo formalių skundų, kuriuos studentai įteikdavo VDA administracijai. Dauguma šias išpažintis komentuojančių pripažįsta, jog tai buvo „vieša paslaptis“.
Štai man ir keista, kad VDA vadovai mėgina išvengti atsakomybės išmesdami apkaltintą dėstytoją ir pradėdami formalų tyrimą, kurio baigtis priklauso ne nuo jų valios ar sprendimų, o nuo to, ar daug nukentėjusių išdrįs atnešti rašytinius pareiškimus.
Šalia, lyg tarpk kitko, yra miglotai užsimenama apie tai, kad gal ir kai kurių baigusiųjų diplomus teks peržiūrėti. Skamba grėsmingai, ar ne?
Biurokratai niekada nėra kalti
Būtent šį aspektą man labiausiai ir norėjosi įtraukti į diskusiją. VDA keitėsi valdžios, tačiau nė viena jų šios „viešos paslapties“ nebandė spręsti. Nebandė jų spręsti nė ministerijos, departamentai ar dar kas nors.
Tad jei problema buvo, o biurokratai jos nė nebandė spręsti, kodėl niekas nekelia klausimo apie jų atsakomybę?
Juk užtikrinti normalų studentų gyvenimą ir mokslą yra tiesioginė VDA vadovybės atsakomybė.
Lygiai taip pat tiesioginė VDA rektoriaus ir katedrų vedėjų atsakomybė yra užtikrinti, kad mokykloje dėstytų pedagogai, kurie yra tinkami šiam darbui (o ne tik geri menininkai ar draugai).
Tad galbūt reikėtų peržiūrėti ne buvusių studentų diplomus, o kvalifikaciją ir laipsnius tų, kurie tuos pačius laipsnius skyrė tiems VDA dėstytojams, jokiais būdais neatitinkantiems elementarių reikalavimų, keliamų aukštosios mokyklos pedagogams?
Ši istorija mažų mažiausiai prašytųsi VDA vadovybės atsistatydinimo. O ir tyrimą turėtų atlikti ne VDA vadovai. Jie patys ir jų darbo būdas turėtų būti tiriami.
Nes jei nepasikeis VDA vadovybės darbo būdai ir šitos mokyklos valdymo įpročiai, tuomet nepasikeis niekas.
Štai kodėl parašiau šį raštą.
VDA studentų ir dėstytojų santykiai yra tik vienas šios istorijos sluoksnis. Žiaurus, jautrus, asmeninių santykių sluoksnis, toks, apie kurį sunku kalbėti be emocijų (o jų labiausiai ir stengiausi čia išvengti).
Kitas sluoksnis – valstybinės reikšmės. Pilietinis sluoksnis. Mat Valstybė čia nuskriaudė savo piliečius. Tačiau kol kas nematau jokio Valstybės noro šį klausimą kaip nors spręsti. Nubausti kaltuosius. Padėti nukentėjusiems. Sutvarkyti dalykus taip, kad daugiau tokių istorijų nebenutiktų.
Taip, dar kartą – su šimtmečiu, Lietuva!
>>
Skelbta: Facebook, 2018 m. vasario 3 d.
Nuotrauka iš pexels.com
