Apie Šarūną Sauką

Taigi, Šarūnas Sauka. Lietuvių dailės padangėn nusileidęs daugiau nei prieš penkiolika metų. Per tą laiką bene visi Saukos interpretuotojai, ieškoję jo kūrybos santykio su vietos meno kontekstu, minėdavo žodelį “kitoks”. Šis “kitoniškumas” yra itin reikšmingas, juolab, kad jo tapyboje neregėta nei stilistinių, nei konceptualių šuolių. Šis pasatovumas skatinte skatino Saukos tapyboje ieškoti aiškiai apibrėžiamo reikšmių rinkinio.

“Kitoks” tebegalioja šiandien, kaip ir 1982-aisiais, kuomet Sauka pirmą kartą iš tikro pasirodė viešumoje – dalyvavo Pabaltijo jaunųjų menininkų trienalėje.

Sąžiningam interpretuotojai ši situacija nėra dėkinga. Ją galima pavadinti “Čiurlionio sindromu”. Menininkas, “kitoks” nei kiti, kūriniai, deklaruojantys savo  identitetą, nesislepia, kai į juos šaudoma interpretaciniais štampais. Interpretuotojai sąmoningai ar nesąmoningai kartoja tuos pačius aiškinimus. Daugelį tai tenkina, nes ima atrodyti, kad šis menininkas jau yra visam laikui suklasifikuotas ir tuo pačiu neutralizuotas. Kartojamas teiginys netenka aštrių briaunų, tampa kalbos paupyje besivoliojančiu glotniu akmeniu.

Kūrinio kalbinės aplinkos poveikis žiūrovui neginčijamas. Svarbus ne vienas ar kitas tekstas, bet jų visuma, neperregima migla apgaubianti kūrinį. Tačiau sąžiningas interpretatuotojas patekęs į tokį rūką iškart sunerimsta. Jis visuomet stengiasi rasti naujų tiriamojo objekto reikšmių arba pažvelgti į jau atrastąsias dar neregėtoje šviesoje.

Ką tik aprašyta padėtis skatina žiūrovą tenkintis jau žinomomis tiesomis. Tą iki šiol juntame užsukę Čiurlionio salėn, tą jau galima pastebėti ir Saukos salėje. Čiurlionis mūsuose pirmasis pateko į šio sindromo spąstus, tad jam ir suteikiau Čiurlionio vardą. Mechanizmas veikia taip pat, tačiau Čiurlionio padėtis yra žinomesnė, todėl galėtų būti puikus pavyzdys tyrinėjant Saukos atvejį.

Mąstant apie Saukos paveikslus, tuoj pat galvon šauna keletas apibrėžimų.  Šie viena ar kita forma atgyja ir apie jį rašiusiųjų tekstuose. Atrodytų, kad Saukos šarvo neįveikė ir kintančios dailės kritikos mados, kartais kardinaliai keičiančios dailininko kūrybos aiškininmą.

Pradėjus šį tekstą man buvo svarbu ne tik rasti naujų Saukos tapybos interpretacijos kelių, bet ir išvengti jau egzistuojančių spąstų. Pirmiausia interpretacijas ir nusprendžiau apibrėžti. Tam pasirinkau semi-sociologinį metodą. Surinkau nemažai  ištraukų apie Saukos tapybą, ketindamas konstruoti Saukos kūrybos tekstinį gaubtą.

Jį pirmiausia turime įveikti šiandien susidūrę su šio dailininko paveikslais. “Semi” reiškia tai, kad sociologinis požiūris nebus grynas, nes čia man vis tik labiau rūpi aprašyti Saukos kūrybą, o ne rekonstruoti kontekstą, kuriame ji tarpsta. Kaip tik dėl to tekstų ištraukas rinkausi gana laisvai, vieninteliu kriterijumi laikydamas jų dėmesį Saukai, o ne kontekstui ar rašančiajam. Dėl to pačiame tekste atsisakiau minėti autorių vardus ir nukėliau juos pabaigon. Ištraukas išdėsčiau chronologiškai.  

1987[1]

Kai kurie mūsų draugai labai žavisi Š. Saukos paveikslais. Mes tokio dailininko nežinojome, o pamačiusios jo drobių skaidres, neslėpsime – išsigandome. Sako, kad tai jaunas tapytojas, mūsų bendraamžis, bet kur jis gyvena, ką aplink save mato, kad į jo paveikslus atkeliauja tokie mums nesuprantami siužetai?

Tai bene vienintelė spaudoje fiksuota neprofesionalaus žiūrovo reakcija. Esminis šios ištraukos teiginys – menas turi būti tiesioginis tikrovės komentaras. Tiesa, tikrovė apribojama pasauliu, pažįstamu žiūrovui. Kaip tik dėl to nurodoma praraja, skirianti menininko ir rašančiųjų tikroves.

Saukos tapyba tampa nebesuprantama. Galima kalbėti apie tuometinės meno sampratos aspektus. Suprasti reiškia atpažinti (identifikuotis). Minimi “kai kurie draugai” labai besižavintys Saukos kūryba, vadinasi – galintys atpažinti. Svarbu, kad nesuprantami yra siužetai, o tai sugestijuoja vieną esminių Saukos tapybos interpretavimo kelių – siužetų aiškinimą.

Galima spėti, kad siužetinis dailės skaitymas buvo gerai pažįstamas to meto meno mėgėjams ir profesionalams – juk literatūriškumas buvo esminis sovietinio laikotarpio dailės aspektas. 1987-aisiais tegalime kalbėti tik apie tokios dailės pažinimo tradiciją.

Minėdamas šią tradiciją turėjau omenyje ne klasikinius socrealizmo pavyzdžius, o žymiai vėlyvesnius, kur oficialieji reikalavimai ne taip lengvai apibrėžiami. Saukos paveikslų siužetiškumas sunkiai derėjo prie ką tik minėtos tradicijos dėl vienos itin paprastos priežasties. Būtinas sovietinės tapybos (čia kalbu tik apie ją) siužetų principas buvo jų fizinis tikroviškumas. Siužetas konstruojamas taip, kad tiesiogiai atspindėtų realų įvykį ir nubrėžtų aiškią ribą tarp dailės kūrinio ir žiūrovo. Šis apie kūrinį gali kalbėti lygiai taip pat kaip ir apie vaizdą, regimą gatvėje.

Saukos atveju, nors siužeto konstrukcijai naudojamos lengvai atpažįstamos detalės, jų derinys tik netiesiogiai gali kelti tikrovės iliuziją. Kokią tikrovę “atspindi” Saukos siužetai paaiškės vėliau, tačiau to kas pasakyta pakanka  suprasti, jog klausimai  “kur jis gyvena?“, „ką aplink save mato?” netinka aiškinant šio tapytojo kūrinius.

 1987[2]

Saukos talento jėga – viską parodyti kaip “dabar”. Keistos scenos, veiksmai, herojų pozos yra šiandieninio pasaulio nuojauta, bene labiausiai pažyminti du jo kraštutinumus – brutalumą ir rafinuotumą (preciziškai ornamentais ištapytoje aplinkoje gali vykti ir nelinksmos scenos). Tik reikia pažymėti, jog paveiksluose kalbama apie universalesnius būties dalykus, situacijos neiliustruojamos kasdienybės motyvais; herojų veiksmuose, pozose, veiduose, gestuose glūdi potekstės, galbūt ir moralės ženklai (juos įvardyčiau: kaltė, nuodėmė, aukojimas).

Ši ištrauka jau yra ankstesniosios komentaras. Meno ir tikrovės santykis išlieka toks pats, tačiau šį kartą atrodo, kad rašančiojo ir tapytojo tikrovės sutampa. Šis sutapimas būtinas supratimui – reikia atpažinti tą tikrovės dalį, kurią komentuoja Sauka. Nesunku pastebėti norą išteisinti Sauką už tai, kad jis imasi įkūnyti negatyvią jėgą – brutalumą. Teigiama, jog tapytojas nesitenkina vien konkrečių brutalumo ženklų vaizdavimu, jis siekia, kad šie vaizdai įgautų universalesnį apibendrinimą, kas ir laikoma jo paveikslų vertybe. Kitaip tariant, gerai, kad jis keliauja nuo konkretaus prie abstraktaus.

1987[3]

Iš tiesų destrukcija, stipriai palietusi mūsų šimtmečio būtį, išjudinusi ne vieną žmogaus dvasios pagrindą, negali nereikalauti šių dienų menininko žodžio ir jo moralinio įvertinimo. /…/ Šiuo požiūriu į gyvenimą žvelgia tapytojas Š. Sauka, /…/ pasiryžęs su destrukcija grumtis ir drauge lydimas joje glūdinčių prieštaravimų. /…/  Jo “Tėvo portretas”, “Nuogi vyrai” – tai dramatiškos būties įtampos, plačių apmąstymų kupini paveikslai, kuriuose stipri idėjos ir plastikos darna. Tačiau toji darna ima irti, kai dailininkas siekia tiesmukiško efekto, gąsdinančių siaubo filmo užduočių (“Autoportretas”) arba kuria kiek butaforišką, iliustratyvų teatrą /…/ Tai griauna kūrinių vieningumą kaip menininę ir dvasinę vertybę, ir pats dailininkas patenka į destrukcijos bei eklektikos valdas, į pseudokultūros sritį.

Čia vėlgi regime panašų tikrovės-meno ryšį. Sauką dominančios tikrovės sritis konkretizuojama, tai – „destrukcijos reiškiniai”. Natūralus menininko uždavinys – kovoti su negatyviais reiškiniais, šiuo atveju, destrukcija. Menininko reakcija etinė – jis destrukciją įvertina “morališkai”.

Dar griežtesnis universalumo reikalavimas, kurio kriterijus – „idėjos ir plastikos darna”.  Darna skeldėja, kai Sauka užsimiršta ir palieka konkretybę be abstrakčiąsias vertes žyminčių nuorodų. Dar vienas svarbus šio ir kelių aplinkinių ištraukų aspektas: destrukcija yra neabejotinai negatyvus reiškinys. Vėliau matysime, nors tai ir gali pasirodyti keista, kad blogio ir gėrio teritorijas skirianti siena, kurią renčia Saukos interpretuotojai, laipsniškai menkėja, kol apskritai nebelieka būtinybės ją statyti.

1988[4]  

Prasmė gali būti suprantama kaip numanymas pastovios vertybės, būties vertingumo, padedančio išeiti iš sunkios būklės. “Bevilčiai” kūriniai tokios išeities nesugestijuoja. Jie net griauna arba atmeta esamą prasmę, parodo, kad tai, kas laikoma prasme, nėra prasmė, kad pasaulis tuščias, kraupus, būklė be išeities. Tai galime numatyti Š. Saukos paveiksluose. Bet ir “beviltiškuose” kūriniuose esama dvasinio, egzistencinio vertingumo. Mes turime pripažinti, kad žmonių gyvenime yra juodo beviltiškumo sritis, kaip žmogiškosios situacijos momentas. Ji išreiškiama ir meno kūriniuose. Beviltiškumą reikia peržengti, net ir nematant patvarių tiltų. Menininkas, estetiškai išreikšdamas neviltį, ją savaip įveikia, apribota neviltis teikia vilties.

Čia Saukos reflektuojama tikrovė – beprasmis pasaulis. Išlieka tas pats tikrovės-meno ryšys, tie patys etiniai kūrybos aspektai. Menininkas atlieka terapinę šamano funkciją – vaizduodamas neviltį, ją įveikia. Tiesa, šioje ištraukoje apie menininką-šamaną dar tik netiesiogiai užsimenama. Iš principo taip būtų galima įvardinti ir anksčiau minėtą menininko kovą su blogiu, artimą psichoanalitikų aprašytiems žmogaus sąmonės veiksmams. Tačiau tą daryti draudžia anų ištraukų kontekstas. Jie persisunkę tradicija, kurioje psichoanalizė atvirai dar negali pasirodyti. Jau vien dėl to, kad imtų nykti anoms citatoms toks svarbus socialinis dėmuo, menininko veiksmus kreipiantis visuomenėn. Ėmus naudoti psichoanalizės terminus, neišvengiamai tektų pripažinti, kad Sauka visų pirma domisi sava sąmone ir tik netiesiogiai užsimena apie visuomeninius procesus. Be to, ankstesnėse citatose kova su blogiu nėra konkretizuojama, ši frazė greičiau egzistuoja kaip štampas. Šį kartą operacija įvardinama žymiai aiškiau: neviltį žudo jos atvaizdas.

1988[5]  

Tik demoniška galia suteikiama aplinkai, ji – blogio grybas, tuo tarpu pats autorius – taikinys ir auka /…/ Bet negaliu tvirtinti, jog tai perdėm pesimistinė, košmariškos lemties persunkta kūryba. Didžiausiose katastrofose, stichijoje simbolistai matė išsigelbėjimą ir kelią link ankstesnės harmonijos. Tai kaip skaistykla, dailininko vaizduojamas maudymas, apšvarinantis mūsų sielas.

Panaši interpretacija į ką tik aprašytąją. Dar tikslesnis menininko vaidmuo – jis ne tik šamanas, bet ir auka.  Aukos arba jos simbolio sunaikinimas būtinas blogio pradui įveikti. Nubrėžiamas menininko kelias: nuo blogio link gėrio. Geras menininkas yra optimistas.

Manau, kad šio ir ankstesniųjų ištraukų etiniai ir optimistiniai kovos su blogiu motyvai atspindi ir epochos nuotaiką. Kaip tik tuomet, yrant supervalstybei, kurios dalis buvo Lietuva, keitėsi vertybių komplektas. Nusivylus senosiomis, desperatiškai ieškota naujų pakaitalų.

Tad nenuostabu, kad Saukos tapyboje noriai regėtas tokių paieškų atspindys. Pirmieji bandymai šio dailininko paveiksluose įžvelgti terapinę (šamanišką) operaciją rodo ir panašių veiksmų būtinybę tikrovėje. Kitaip tariant, ieškota būdų ne tiek blogiui įveikti, kiek pakeisti jį pozityviais reiškiniais. Svarbus yra pirmasis ištraukos sakinys. Anksčiau menininkas atliko stebėtojo ir vertintojo vaidmenį. Tik jis veikė tikrovę. Čia regime atvirkščią santykį – tikrovė veikia kūrėją, menininkas tampa aplinkos auka.

1988[6]  

M. V.: Tematika bei išraiška jūsų paveikslai gana neįprasti Lietuvos dailės kontekste. Kokiomis estetinėmis, filosofinėmis pažiūromis grindžiate savo kūrybą? Pavyzdžiui, impresionistai matė pasaulį “pro rožinius akinius”, o kokią prizmę pasirenkate jūs?

Š. S.: Žiūriu be akinių. Manau, kad aš pats ir esu ta prizmė, taigi rinktis čia nelabai išeina.

Čia jau pats Sauka patvirtina tikrovės-menininko duetą. Patvirtina ir ligšiolinį menininko (t.y. savęs) apibrėžimą: jis ir šamanas, ir auka. Be to, jis pats atlieka ir aukojimo veiksmą. Atrodytų, kad švelniai kintant Saukos interpretacijoms, jos tampa panašesnės į menininko sampratą. Į klausimą, numatantį jau ne kartą minėtą aplinkos ir menininko priešiškumą, Sauka atsako itin subtiliai tikslindamas jo turinį.

“Žvilgsnis pro akinius” – juk tai ir yra kūrinio metafora. Ar dailininkas, sakydamas, kad jis yra “ta prizmė” (t. y. “akiniai”), nenurodo ir savo kūrybos objekto? Ir toliau galima teigti, jog Saukos paveikslai komentuoja tikrovę, tačiau šį teiginį reikia papildyti kitu, atrodytų, itin elementariu: menininkas taip pat yra jo komentuojamos tikrovės dalis. Paveiksluose gausu paties dailininko atvaizdų, nors ir nebūtų tikslu juos vadinti autoportretais. Tai skatina metaforiškai teigti, kad Saukos paveikslas yra pats Sauka. Primenu, tai metafora, reikalaujanti ne tiek tikėti jos pagrįstumu, kiek neigianti griežtą tikrovės ir menininko skyrimą.

1989[7]  

Ką menas duoda žmogui. Menas, būdamas visiškai nereikalingas (nenaudingas) žmogui, praverčia tuo metu, kai žmogui, darančiam, vartojančiam ir kaupiančiam be galo reikalingus (naudingus) daiktus (kopūstus, televizorius, lovas), kyla idiotiškas klausimas, prieš kurį jis pasijaučia bejėgis: “O kuriems velniams?” Jeigu tai, kas taip reikalinga, pasirodo beprasmiška, tai gal tai, kas akivaizdžiai nereikalinga, turi turėti prasmę (dėl pusiausvyros?)

Vėlgi paties tapytojo žodžiai. Menas įvardijamas kaip alternatyva kasdieniam pasauliui. Alternatyva, ne tiek neigianti pasaulį, kiek gelbėjanti nuo jo. Arba: gydanti nuo beprasmybės,  provokuojamos monotoniško praktinių reikmių tenkinimo. Svarbu tai, kad Sauka pabrėžia meno nereikalingumą. Tai kažin ar priimtina daugeliui to meto jo kūrybos interpretuotojų.  Mat jie ne tik numatydavo Saukos tapybai aiškią visuomeninę funkciją (kova su blogiu, destrukcija), bet ir  tokiu funkcionalumu pateisindavo šokiruojantį paveikslų turinį. 

Parodos katalogo viršelis

1989[8]  

Šarūno Saukos meninis pasaulis panašus į “metafizinį” labirintą, kuriame žmogus praradęs įparastą realybės sampratą, atsiduria paslaptingoje ir baugioje neprabudusios sąmonės gelmėje. Šio menininko kūryba – kaip vienas iš Dantės universumo ratų, kuriame astralinis šešėlių ir formų pasaulis nepersmelktas skaistinančios šviesos, bet jis akivaizdus dėl skaudžios žmogaus dualistinio proto kančios ir vizualinės intelekto koncentracijos.

Regime naujienų – šią vietą galėtume laikyti lūžio tašku. Bene esminė naujovė – Sauką teisinančio veiksmo trūkumas. Saukos tapyba aprašoma kaip fiksuojanti chaoso (blogio) sritį. Ir tiek. Nereikalaujama vilties. Svarbiausioji pozityvi Saukos tapybos savybė – tikslus pasirinktosios tikrovės srities (blogio) atvaizdas. Dar labiau tirpsta erdvė, skirianti menininką nuo jo aplinkos.

Čia reikėtų priminti, kad svarstymai apie atstumo tarp menininko ir tikrovės pokyčius reprezentuoja teorinį modelį. Tai nėra konkrečių Saukos paveikslų interpretacijos rezultatas, greičiau atvirkščiai – teorinis modelis lemia ir atitinkamą paveikslų aiškinimą.

Tai neišvengiama, tad aš nesiekiu įrodyti tokio modelio nepagrįstumo ir tuo tarsi atverti tikrąsias Saukos tapybos reikšmes. Vis tik manau, kad interpretacinis kontekstas nėra kažin kas kūriniams brutaliai primetama. Interpretacijos ir kūrinio santykis abipusis – jie įtakoja vienas kitą, taikosi vienas prie kito. Ir nė vienas nėra arčiau tiesos.

Įdomu sužinoti, kaip kiekvienu atveju dera Saukos samprata ir interpretuojančiojo nuomonė. Tačiau toks gretinimas tik gausintų aiškinimus. Net ir sutapus nuomonėms, negalėtume teigti, jog tai ir yra tikroji paveikslo reikšmė.   

1990[9]  

Dar pakeliui į parodą neabejojau tik dėl vieno nakties menininko. Tai Šarūnas Sauka – mūsų dailėje kol kas sąžiningiausias blogio jėgų egzorcistas. Tas, kas matęs jo kūrinius, manau, nenorėtų atsibusti naktį Saukos dirbtuvėje (nebent vagis), nes klasikinės Dali paranojos – tai tik Holivudo lėlių teatras palyginti su kraują stingdančiais Saukos žmogaus regėjimais. Viduramžiškoje rusenančioje žvakės šviesoje tarpsta tai, apie ką dienos šviesoje kalbėti nesinori. Slegiantis, bet puikus Saukos menas.

Dar vienas žingsnis ta pačia kryptimi. Etinis sluoksnis nebūtinas tam, kad galėtum mėgautis Saukos tapyba. Apibūdinimas “blogio jėgų egzorcistas” pasirodo lyg tarp kitko ir nėra aiškinamas.  Rašantysis nebejaučia būtinybės meną vilkti etikos rūbu. Nebėra ir bandymų Sauką  “reabilituoti”, ieškant jo kūryboje gėrio pergalės prieš blogį. Tarp būdvardžių “slegiantis” ir “puikus” nebėra anksčiau būtino virsmo taško (iš blogo į gera). Neneigiama, jog tai, ką Sauka vaizduoja, priklauso blogio teritorijai, bet nebėra svarbu pabrėžti socialinį blogio negatyvumą.

1992[10]

Šarūnas Sauka turi tokį mažytį grąžtelį. Įremia jį sau į pakaušį ir suka. Pasukęs paspaudžia, paspaudęs pasuka. Kai skylutė praplatėja, pats įlenda ir grąžtelį pasiima. O po juodu kaukolės kupolu jau nebėra jokios sąmonės ir kūno antinomijos. Todėl čia viskas taip tikra, tiršta, lipnu. Tik čia gali keroti tokios sultingos, sodrios, baltomis sėklytėmis nusėtos braškės, tik po juo kūno realybė tampa pačiu kūnu, o ne užuominų ir nutylėjimų miražu.

Ką gi, šioje ištraukoje nebeieškoma ne tik gėrio grumtynių su blogiu – nesidairoma paties gėrio. Linija, anksčiau aiškiai skyrusi gėrį ir blogį, čia jau nebeegzistuoja. “Kūno ir sąmonės antinomija” – ši frazė ko gero tiksliausiai atspindi ankstesniųjų Saukos interpretuotojų strategiją. Mat kūno ir sąmonės pora ženklina konkretaus ir abstraktaus (universalaus), o tuo pačiu  ir blogio-gėrio susidūrimą. Nebelikus etinės problematikos, atrandami kiti svarbūs Saukos kūrinių sluoksniai. Vėliau jie bus įvardinami tiksliau. Čia terandame užuominų apie tai, jog blogio karalystėje galima rasti įdomybių, kurioms suvokti nebūtina jas perkošti etikos tinklu.  

1992[11]

Yra tokia kvazifilosofinė idėja: pasaulyje esu tik aš vienas; visa, ką regiu, girdžiu, apčiuopiu, ragauju ar užuodžiu, tėra mano sąmonės veiklos produktai; juolab sąmoninės prigimties yra manieji skausmai-džiaugsmai, ilgesiai-paguodos, viltys-neviltys. Mažiau nykus toksai pasaulis, kai “sąmoniukai” neprimena tau tėvystės ir leidžia apsigauti tariamąja įvairove. Nykesnis – kai vienas kitas jau užsimena apie savasias teises ir tavo pareigas. Šarūnui Saukai yra tekęs pats nykiausias variantas – bemaž visi pasaulio fenomenai, tirštai apgulę autorių, turi jojo veidą. Net rėkti tokioj visatoj neišeina, nes akustinio veidrodžio principu viskas atrėkiama tau atgal (kaip neišeina smogti kakta vizualiniame veidrodyje į tave spoksančio fantomo kakton).

Naikinama tikrovės-meno antinomija. Menininką supantis pasaulis laipsniškai mąžta, galų gale virsdamas jo sąmonės produkuojama vizija. Visiškai išnyksta etinė dimensija. Be abejo, ištraukos pabaiga yra akivaizdi aliuzija į tai, kad daugelio Saukos paveikslų personažai yra autoportretai. Šis faktas daug ką paaiškina, kuo ir naudojasi ištraukos autorius. Paties Saukos besikartojantys atvaizdai visų pirma ir siūlo jo paveikslus interpretuoti kaip tapytojo sąmonės vaizdinių nagrinėjimą. Tikrovės detalės netenka savarankiškumo, paveiksluose jos pasirodo tik dėl to, kad yra svarbūs individualios kūrėjo ikonografijos elementai.

1992[12]

Kas vyksta tame pasaulyje, kur Sauka sėdi, stovi (kartais – keturiom) arba guli, aplipęs iš jo paties sąmonės kiaušinėlių išriedėjusiais fantomais? Ogi tas pat, kas ir tuose, kuriuos esam susikūrę kiekvienas mūsų. Arba dar paprasčiau: kas ir tame, kurį vadinam “realiu”. Būtent: godžiai malšinami goduliai. Godulys ėsti, godulys kergtis, godulys galabyti.  

Dar griežčiau teigiama, kad menininkas kalba ne apie jį supantį pasaulį (t.y. “realų”), o apie egzistuojantį vaizduotėje, nors abiejų pasaulių esminiai reiškiniai konceptualiai  yra tie patys. Tai, kas šioje ištraukoje atstovauja tikrovę, nėra objektyvus, nuo ją stebinčio žmogaus nepriklausomas reiškinys. Tiksliau, yra ne viena tikrovė, o daugybė jų – tiek, kiek žmonių, nes jos yra kiekvieno žmogaus vaizduotės išspjautas pasaulėlis.

Kiekviename šių pasaulėlių atliekami panašūs esminiai veiksmai, tačiau jie šifruojami individualiais vaizdais ar ženklais. Tad universalumas pasiekiamas savaime – kiekvienas žmogus naudoja savą kalbą, tačiau ja byloja apie visiems pažįstamus dalykus. Įdomu tai, kad vienoje ankstesnių ištraukų šie reiškiniai buvo įvardyti kaip “kaltė, nuodėmė, aukojimas”. Sudėsčius tai loginėn grandinėn, tektų sukeisti vietomis dvi pirmąsias grandis.

Tad regime, kad dabar iš trijų teliko viena, būtent pirmoji, „nuodėmė” – “godulys ėsti, kergtis, galabyti”.  Manyčiau, jog čia vėl galima įžvelgti norą reabilituoti Sauką, pateisinti jo paveiksluose besiplaikstančias makabriškas struktūras. Tai atliekama teigiant, jog Saukos kuriami atvaizdai, nėra vien jo liguisto mąstymo produktas, kaip atrodė pačios pirmosios ištraukos autorėms, o greičiau tai, ką “esam susikūrę kiekvienas mūsų”. Galbūt, ne visi pakankamai apie save žinome, kad galėtume tai suvokti.

1992[13]

Bene labiausiai žvilgsnį žeidžia spalvinis Š. Saukos paveikslų sprendimas. Apie koloritą, tono skambumą, spalvų santykius ir pan. sunku ką ir pasakyti. Sausi, negyvi, drumsti tonai, atgrąsūs deriniai. Antitapybiškumas – gal tai sąmoninga autoriaus nuostata? Ar ne todėl Š. Saukos paveikslai įspūdingiau atrodo reprodukuoti, ypač nespalvotais fragmentais? /…/ …žinant, kad išliekamąją vertę lemia tapybos, o ne siužeto dalykai, norėtųsi didesnės pusių pusiausvyros, atidos plastiniams reikalams.

Čia regime dar vieną naujovę. Tai bene vienintelė ligšiol egzistuojanti tokio tipo Saukos tapybos interpretacija. Jau minėjau kad, apie Sauką rašantieji visų pirmą savo dėmesį sutelkdavo prie siužetinio sluoksnio. Ir jau šių stebėjimų kontekste grįždavo prie “tapybos kalbos”. Šis kelias yra vaisingesnis, nes pradedama nuo esminių Saukos tapybos elementų. Judant priešingai, neišvengiama išankstinio “tapybos kalbos” apibrėžimo, kuris, kaip ir šiuo atveju, pagrįstas visiškai kitaip egzistuojančios tapybos principais. Ją sąlygiškai galima įvardinti kaip ekspresionistinę tradiciją. Ir net jei kai kurių ekspresionistų (pvz., Samuolio ar Pollocko) psichologinės nuostatos ir tikslai gali priminti Saukos, jų išraiška buvo visiškai kitokia.

Šamano-ekspresionisto rituale vyrauja fizinis judesys, o šamanui-Saukai būtina tiesioginė sąmonės veikla, tad jo rituale atliekamas judesys nėra realus, tai – judesio atspindys vaizduotėje (meta-judesys). Kaip tik dėl to reikalingas siužetas, nes detalių gausa, rudimentinis pasakojimas tiksliau įkūnija būtent sąmonės procesus. Spalva nėra laisva, ji visų pirma yra detalės spalva. Kitaip nei ekspresionistinėje tapyboje, kur menininko sąmonė tiesiogiai liejasi spalvotu judesiu, Saukos atveju tarp sąmonės ir spalvos įsiterpia realus tikrovės detalės atvaizdas.      

1993[14]

Mat protinčiai man tuoj paprieštarautų – argi paišyti mėsas yra kūryba?! O argi gyventi savo mėsoje yra gyvenimas (čia būtų galima ir nusikeikti). Miesčionims norėtųsi (tik įtariu, netvirtinu), kad paišytumei “sielą” bei kitokius daugiaprasmius, “gilius”, jų amžinybę užtikrinančius simbolius, o Tu jiems – mėsą, patį nepoetiškiausią mirties sinonimą. Tokia tavo jausena yra labai nepatogi patogumo šiame gyvenime siekiantiems visiems “mazdoms”, būsi nepopuliarus, bet Tu šitai darai ir aš Tau nepavydžiu. Nepavydžiu tokio matymo, bet pastangos, menininko pastangos kalbėti teisybę turimom priemonėm yra kartais netgi daugiau už rezultatus.

Vėl grįžtame prie etikos, tačiau kiek kitokiu aspektu. Šiuo atveju jau pati menininko pozicija yra laikoma visuomenės kritika. Gėris-blogis susiduria kaip dvasinis-merkantilinis pradai. Įdomu tai, kad vėl grąžinamas tikrovę vaizduojantis menininkas. Tačiau menininko ir tikrovės santykis yra kardinaliai pakitęs.

Ankstesnieji interpretuotojai  Saukos vaizduojamą blogio sritį apibrėždavo kaip tikrovės dalį – kad ir itin svarbią XX a. žmogui, tačiau aiškiai atribotą nuo kitų reiškinių. Čia negatyvioji tikrovės dalis išverčia visas sienas ir užlieja anksčiau jai nepriklausiusius plotus. Šį potvynį menininkui lemta sutikti vienišam ir jo pasiryžimo pakanka, kad būtų pateisintas blogio daigų pasirodymas paveiksluose.

Ištraukos aplinką galima apibūdinti kaip “neišsipildžiusių idealų erdvę”. Pasaulis yra blogas, tačiau apsimeta to nematąs ir tebetiki savo idealumu. Jis nori, kad būtų toliau kalbama apie “amžinybę” ir panašias kategorijas. Sauka, vaizduodamas tikslią formą turintį konkretų blogį, priešinasi švinktelėjusiam idealizmui. Tokioje situacijoje pakanka rodyti tamsiąją idealo pusę, jokie anksčiau regėti socialinės kovos motyvai nėra būtini.  

1993[15]

Kūno destrukcijos savistabą Š. Sauka panaudoja kaip protestą prieš nuolatinį būties nepakankamumą – mirties koncepcija jam yra vienas pagrindinių kūrybos magijos šaltinių. Apokalipsinės, nekrofilinės nuojautos ir viliojantis kūno savigriovos instinktas šio menininko tapyboje tampa iškrypėliškų išgyvenimų stimuliatoriumi. Ši užburianti magija vilioja, žadina naujus išstumtus pomėgius.

Vertas dėmesio apibrėžimas – “destrukcijos savistaba”, koncentruojantis ligšiolinius mėginimus nustatyti menininko (Saukos), kūrybos veiksmo ir rezultato santykius. Toliau plėtojama “autoegzorcisto” teorija, dabar siekiant, kad ir žiūrovas, susidūręs su Saukos darbais, atliktų tą patį veiksmą. Akivaizdžios nuorodos į psichoanalizę, o tai jau savo ruožtu žymi naują interpretacijų posūkį.

Paskutiniai ištraukos sakiniai žymi tai, kas vyksta individo sąmonėje jam susidūrus su visuomenės gyvavimą užtikrinančiais draudimais. Žmonių sambūvį reglamentuojančios taisyklės neutralizuoja gyvuliškąjį žmogaus pradą. Vakarietiškoje tradicijoje šį pradą ženklina nuodėmės sąvoka. Į pasąmonės kertes išstumtų troškimų viešas pasirodymas iškart kelia grėsmę visuomenės tvarkai  individualiu agresyvumu. Gyvuliškasis pradas nuolat veržiasi laukan, tuo žmogui sukeldamas nemalonių pojūčių.

Jų atsikratoma dviem būdais. Pirma, blogio genijus gali iš tikro pasirodyti paviršiuje. Tuomet liejasi tikras kraujas. Antra, galima jį apgauti, suteikiant jam metaforos formą, kaip Saukos tapyboje. Sauka šį veiksmą atlieka itin sėkmingai, tačiau, kaip pripažįsta ir ištraukos autorius, tokia sėkmė žadina vis “naujus išstumtus pomėgius”. Atrodo, jų šaltinis neišsenkamas, nes Sauka ramybės dar nerado.

1994[16]

Saukos paveikslų personažai labai dažnai yra paradoksalaus kentėjimo situacijoje; drauge čia nuolat atliekami įtartini ritualai. Įsižiūrėję į kentėjimus ir ritualus galime teigti, kad jų spiritus movens yra pagrindiniai, fundamentalūs žmogiškieji instinktai: valgyti, daugintis ir žudyti. Ironizuodamas šiuos instinktus, Sauka sykiu stipriai sugestijuoja abejonę tokiomis fundamentaliomis žmogiškomis vertybėmis, kaip gyvybė ir gyvenimas, bei jas grindžiančiais prietarais. Tuo būdu Saukos ironija kasasi ne po atskiros (tegu ir labai gausios) visuomenės grupės, bet po pačios žmonijos egzistencijos pamatais. Tai labai retas atvejis lietuvių mene. 

Iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti, kad buvo pasukta atgal, ten, kur Sauka aukojo(si), blogį versdamas gėriu (ritualas). Tačiau šiuo atveju abejojama tokio ritualo sėkme, o tai jau esminis skirtumas. Tiesa, vėl prisimintas universalumas, per konkrečius instinktus tapytojas keliauja link abstrakčių kategorijų.

Minėta abejonė čia apibūdinama kaip ironiška – iki šiol ironijos Saukos tapyboje dar niekas nebuvo įžvelgęs. O ji pasireiškia tuo, kad naikindamas blogį, tapytojas kartu nušluoja ir gėrį. Tai žymi tikėjimą etinių savokų reliatyvumu, abejonę įprastinėmis binarinėmis poromis. Galime prisiminti ankstesnės ištraukos aiškinimo pabaigą. Teiginys, jog Sauka iki šiol nerado ramybės (todėl ir tebetapo) puikiai dera prie jo paveiksluose slypinčios ironijos. Ją galėtume aiškinti ir kaip abejonę visų psichoanalitinių operacijų efektyvumu. Jų poveikis laikinas, tai lyg tabletė, kurią praryji pajutęs galvos skausmą. Taip pat žinome, kad nuolat vartojamas vaistas gali virsti narkotiku – organizmas prisitaiko būti vaistų veikiamas ir jau vaistai tampa ligos priežastimi. Kitaip tariant, malonu, kai grįžta kadaise pasąmonėn išstumti pomėgiai. Galbūt taip malonu, kad pati sąmonė ima falsifikuoti išstumtuosius pomėgius, kad tik nenutrūktų malonumą teikiantis jų grąžinimas. Beje, “malonumą” vartoju ne pačia elementariausia reikšme, čia šis žodis gali reikšti ir jausmą, patiriamą po gyvybiškai žmogui būtino veiksmo. 

1995[17]

– …o kaklas trumpas, ir tik neregys jį išdrįstų palyginti su drambliakauliu. Neapdainuotų manęs Ovidijus ir dėl to aš pats kasdieną imuosi šito svaiginančio amato, nors metai bėga… per veidą, iš kurio pasiliks tik apmindžiotas taikinys narcizuojančiam žvilgsniui…

– … toks kaip Saukos? – netikėtai paklausė bibliotekininkas.

– Galbūt.

– Tačiau ar tiesa, kad daugelyje savo paveikslų jis tapo save?

– Taip, – atsakiau. – Jis grožisi savimi drobė iš drobės (nors nėra gražuolis), kurios man labai patinka, ir mintinai moka savo veidą bei kūną. Švari drobė šio menininko akivaizdoje pavirsta veidrodžiu, iškeliančiu iš gilumos nusėdusius sielos demonus. Šitas veidrodis sadistiškai prikausto kiekvieną, pažvelgusį į save, paversdamas jį bejėgia ir isteriška atspindžio marionete. Galų gale paaiškėja, kad esi tik niekaip neįstengianti veidrodžio akivaizdoje nusibaigti Gorgona… graži savo baisumu… pati sau. Unikali ir vienatinė… kaip aš. Tuo graži.

Šioje ištraukoje tiksliai nusakomai veiksmai, kuriuos, pasitelkę tapybą, atlieka ir Sauka, ir žiūrovas. Dažnoje ankstesnėje ištraukoje šie veiksmai būdavo nujaučiami. Esminė vieta yra ten, kur “kiekvienas pažvelgęs” Saukos drobėn (“veidrodin”) išvysta ne tapytojo sukurtus personažus, o save. Būtent čia žiūrovas kartoja menininko atliktą veiksmą, kurią vieni komentatoriai vadino blogio naikinimu (savyje ar aplink save), kiti – savo paties sąmonės valymu.

Tai, kas numatoma šiame dialoge, atrodo, taip pat jau buvo minėta – tai veiksmas, kuriuo konstatuojama tikrovės būklė. Bakstelima pirštu ir tariama: yra taip ir taip. Yra baisu ir kaip tik dėl to yra gražu. Estetinės, o ne etinės  kategorijos.

Tačiau jos formuluoja kitokio pobūdžio teiginį: žmogus yra negatyvus padaras (“baisus”), tai – aksioma. Be to, jam būdinga savo baisumu grožėtis, tai teikia pasitikėjimo (“esu unikalus ir vienatinis”).

Ši ištrauka – viena rūsčiausių Saukos tapybos interpretacijų. Mat čia bylojama apie neįveikiamą neviltį, tarsi pasirodančią kiekviename žingsnyje. Saukos paveiksluose jos nors vežimu vežk. O juk keliaujant interpretacijų vingiais, neapleidžia viltis. Čia Sauka priešinasi visuotinei destrukcijai, čia grumiasi su savo proto ir jausmų demonais. Tarp eilučių keroja tikėjimas: pirmyn, Sauka, dar žingsnelį ir blogis bus nugalėtas. Žmogiškas troškimas regėti kovos tikslingumą: galbūt rytdiena mus pasitiks pergale. Deja, Saukos paveiksluose sunku įžvelgti evoliucijos pėdsakų, o gėrio pergalė tokia pat tolima kaip ir anksčiau.


[1] Grupė studenčių, būsimų pedagogių. Nemunas, 1987, Nr. 1.

[2] Viktoras Liutkus. Akistata, Nemunas, 1987, Nr. 1.

[3] Irena Kostkevičiūtė. Kartos pasaulėvaizdis. Kultūros barai, 1987, Nr. 2.

[4] Bronius Kuzmickas. Tarp nevilties ir vilties. Pokalbis su Alfonsu Andriuškevičiumi apie Pabaltijo jaunųjų dailininkų trienalę “Jaunystė 88”. Kultūros barai, 1988, Nr. 12.

[5] Viktoras Liutkus. Apie talentą. Jaunimo gretos, 1988, Nr. 8.

[6] Mariaus Vaupšo pokalbis su Šarūnu Sauka. Jaunimo gretos, 1988, Nr. 8.

[7] Šarūnas Sauka. Be tikėjimo negaliu nutapyti net obuolio (1989 m. rašytas tekstas). Kultūros barai, 1994, Nr. 10.

[8] Algis Uždavinys. Lemties dekoracijų teatras. Kultūros barai, 1989, Nr. 2.

[9] Kęstutis Kuizinas. Apie gerą parodą. Kultūros barai, 1990, Nr. 11.

[10] Virginijus Kinčinaitis. (Tekstas apie Šarūną Sauką). Veiksmas ir vaizdinys. 7-9 deš. lietuvių dailė (Parodos katalogas). Vilnius, 1992.

[11] Alfonsas Andriuškevičius. Grožio krešuliai arba saukiškoji pasaulio versija. Šiaurės Atėnai, 1992, rugsėjo 25. Taip pat Alfonso Andriuškevičiaus knygoje “Lietuvių dailė: 1975-1995, Vilnius, 1997, p.223-225.

[12] Alfonsas Andriuškevičius. Grožio krešuliai arba saukiškoji pasaulio versija. Šiaurės Atėnai, 1992, rugsėjo 25. Taip pat Alfonso Andriuškevičiaus knygoje “Lietuvių dailė: 1975-1995, Vilnius, 1997, p.223-225.

[13] Eglė Kunčiuvienė. Pragaro analizė. Literatūra ir menas, 1992, spalio 10.

[14] Sigitas Parulskis. Laiškas dailininkui Šarūnui Saukai jo “Mėsų” proga. Lietuvos Aidas, 1993, rugsėjo 4.

[15] Virginijus Kinčinaitis. Žvilgsnio akustika/Kūnas/Erdvėlaikis. Literatūra ir menas, 1993, vasario 13.

[16] Alfonsas Andriuškevičius.  Ironija Sližio ir Saukos tapyboje. Kultūros barai, 1994, Nr. 11. Taip pat Alfonso Andriuškevičiaus knygoje “Lietuvių dailė: 1975-1995, Vilnius, 1997, p.220-223.

[17] Raimundas Malašauskas. Vandenį pilstant. Dėl grožio. Trečioji Soroso šiuolaikinio meno centro Lietuvoje paroda (Parodos katalogas). Vilnius, 1995.

>>

Skelbtas 1998 m. ŠMC surengtos personalinės Šarūno Saukos parodos kataloge.

Nori skaityti toliau?